Gyvenimo istorija

Priimti Jehovos kvietimus verta!

PAPASAKOJO MARIJA DO SEU ZANARDI

„Jehova žino, ką daro. Jeigu jis atsiuntė tau kvietimą, turėtum nuolankiai jį priimti.“ Šiais žodžiais maždaug prieš 45 metus tėtis padėjo man priimti kvietimą tarnauti visalaike gerosios naujienos skelbėja. Už tai tebesu jam dėkinga, nes pati įsitikinau, kad priimti tokius kvietimus verta!

TĖTIS 1928 metais užsiprenumeravo žurnalą Sargybos bokštas ir ėmė domėtis Biblija. Jis gyveno centrinėje Portugalijoje, todėl vienintelis ryšys su Dievo organizacija buvo paštu gaunami leidiniai ir mano senelių Biblija. 1949-aisiais, kai man buvo 13 metų, mūsų šeima persikėlė į Braziliją, mamos gimtinę. Įsikūrėme Rio de Žaneiro priemiestyje.

Naujieji kaimynai kvietė mus į savo bažnyčią, ir keletą kartų nuėjome. Tėčiui patiko klausinėti juos apie pragaro ugnį, sielą ir žemės ateitį, bet jie atsakyti negalėjo. „Mes tiesiog turime laukti tikrųjų Biblijos tyrinėtojų“, — sakydavo tėtis.

Kartą pas mus užėjęs aklas vyras pasiūlė žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Tėtis ir jam iškėlė tuos pačius klausimus, o jis protingai atsakė remdamasis Biblija. Kitą savaitę iš Jehovos liudytojų mus aplankė tokia moteris. Ji atsakė į dar daugiau klausimų, paskui atsiprašė turinti eiti į lauko tarnybą. Tėtis nesuprato, ką ji turi omenyje, todėl ji perskaitė Mato 13:38: „Dirva — tai pasaulis.“ Tėtis paklausė: „Ar ir aš galiu eiti?“ „Žinoma“, — atsakė ji. Kaip mes  džiaugėmės vėl radę Biblijos tiesą! Tėtis pasikrikštijo per artimiausią kongresą, o netrukus, 1955-ųjų lapkritį, — ir aš.

Priimu pirmąjį kvietimą

Po pusantrų metų iš Jehovos liudytojų filialo Rio de Žaneire gavau didelį rudą voką su kvietimu stoti į visalaikių gerosios naujienos skelbėjų gretas. Mama tuomet buvo labai silpnos sveikatos, tad klausiau tėčio, ką jis patartų. „Jehova žino, ką daro, — tvirtai atsakė tėtis. — Jeigu jis atsiuntė tau kvietimą, turėtum nuolankiai jį priimti.“ Įkvėpta šių žodžių, aš užpildžiau anketą ir nuo 1957-ųjų liepos 1-osios ėmiausi visalaikės tarnybos. Pirmiausia buvau paskirta į Tres Rijuso miestelį Rio de Žaneiro valstijoje.

Tres Rijuso gyventojai iš pradžių nelabai norėjo klausytis mūsų žinios, nes naudojomės ne katalikišku Biblijos vertimu. Išeitis atsirado, kai ėmėme studijuoti Bibliją su praktikuojančiu kataliku Žeraldu Ramalju. Jis padėjo man gauti vietos kunigo pasirašytą Bibliją. Nuo tada, jei tik kas nors paprieštaraudavo, aš parodydavau kunigo parašą ir daugiau nebekildavo jokių klausimų. Vėliau ir Žeraldas pasikrikštijo.

1959-aisiais, kai pačiame Tres Rijuso centre buvo surengta rajono asamblėja, aš netvėriau iš džiaugsmo. Policijos viršininkas, tuo laiku studijavęs Bibliją, net pasirūpino visame mieste iškabinti apie programą skelbiančius plakatus. Trejetą metų pasidarbavusi Tres Rijuse, buvau pakviesta į kitą vietą — Itu miestelį, apie 110 kilometrų į vakarus nuo San Paulo.

Raudonos, mėlynos, geltonos knygos

Truputį paieškojusios, mudvi su tarnybos partnere miestelio centre radome patogų butą. Čia mus priėmė gyventi geraširdė našlė Marija. Buvome jai kaip dukros. Bet greit miestelio katalikų vyskupas apsilankė pas ją ir liepė mus išvaryti. Ji nepasidavė: „Kai mirė vyras, jūs manęs neguodėte. Šitos Jehovos liudytojos padeda man, nors ir nepriklausau jų religijai.“

Maždaug tuo pat metu viena moteris mums pasakė, kad vietos katalikų kunigai uždraudė parapijiečiams imti „raudoną knygą apie Velnią“. Šitaip jie kalbėjo apie biblinį leidinį „Dievas išlieka tiesakalbis“, kurį kaip tik tą savaitę siūlėme žmonėms. Kadangi raudoną knygą kunigai „uždraudė“, mes pasiruošėme siūlyti mėlyną knygą („Nauji dangūs ir nauja žemė“). Vėliau, kai kunigai nugirdo apie tokį persitvarkymą, perėjom prie geltonos knygos („Ką religija padarė žmonijai?“) ir taip toliau. Kaip gerai, kad turėjome įvairių knygų skirtingų spalvų viršeliais!

 Itu pragyvenau apie metus, o tada gavau telegramą, kviečiančią į Rio de Žaneirą laikinai padirbėti Betelyje, Jehovos liudytojų filiale, ir padėti ruoštis šalies asamblėjai. Kvietimą mielai priėmiau.

Tolesni paskyrimai ir nuotykiai

Betelyje darbo netrūko ir aš džiaugiausi galėdama bent kuo padėti. Kaip mane praturtino kasryt rengiami dienos citatos aptarimai, o pirmadienio vakarą — šeimos Sargybos bokšto studijos! Nuoširdžios Oto Estelmano ir kitų patyrusių beteliečių maldos labai palietė man širdį.

Po šalies asamblėjos kroviausi daiktus ir jau ruošiausi grįžti į Itu, bet, mano nuostabai, filialo tarnas Grantas Mileris įteikė man laišką, kviečiantį tapti nuolatine Betelio šeimos nare. Apsigyvenau su seserimi Hoza Jazedžian. Ji ligi šiol tebetarnauja Brazilijos Betelyje. Anuomet Betelio šeima buvo maža, tik 28 žmonės, ir visi mes buvome artimi draugai.

1964 metais pasimokyti į Betelį atvyko jaunas visalaikis tarnas Žuanas Zanardis. Tada jį paskyrė šalimais esančio rajono tarnu, arba keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Kartais mes susitikdavome, kai jis užsukdavo į Betelį atiduoti ataskaitų. Filialo tarnas leido Žuanui dalyvauti šeimos studijose pirmadienio vakarais, tad mes galėdavome daugiau laiko praleisti drauge. 1965-ųjų rugpjūtį mudu su Žuanu susituokėme. Aš mielai priėmiau kvietimą kartu su vyru dirbti rajono darbą.

Anais laikais keliaujamasis darbas Brazilijos gilumoje buvo lyg koks nuotykis. Niekada nepamiršiu, kaip lankydavome vieną skelbėjų grupę Aranoje, Minas Žerajo valstijoje. Turėdavome važiuoti traukiniu, o likusį kelio galą eiti pėsčiomis, apsikrovę lagaminais, rašomąja mašinėle, skaidrių projektoriumi, tarnybos krepšiais ir literatūra. Kaip džiaugdavomės, kai stotyje mus visada pasitikdavo senyvas brolis Lurivalas Šantalas. Jis panėšėdavo ir mūsų mantą.

Sueigos Aranoje vykdavo išnuomotame name. Mes nakvodavome mažame galiniame kambarėlyje. Vienoje pusėje ten stovėjo malkomis kūrenama krosnis. Ją naudojome maistui ruošti ir vandeniui šildyti. Beje, vandens broliai prinešdavo mums kibirais. Netoliese, vidury bambukų plantacijos, duobė atstodavo mums tualetą. Nakčiai palikdavome degti dujinę lempelę, kad atbaidytų blakes, nešiojančias Šago ligos užkratą. Iš ryto mūsų šnervės visada būdavo juodos nuo suodžių. Gan įdomi patirtis!

Tarnaudami viename Paranos valstijos rajone, vėl iš filialo gavome didelį rudą voką. Dar vienas Jehovos organizacijos kvietimas — šįsyk tarnauti Portugalijoje! Laiške mums buvo patariama apsvarstyti principą iš Luko 14:28 ir, prieš priimant paskyrimą,  apskaičiuoti išlaidas, nes mūsų krikščioniška veikla Portugalijoje buvo uždrausta ir valdžia jau buvo suėmusi daug brolių.

Ar vyksime į kraštą, kur siaučia persekiojimai? „Jei mūsų broliai portugalai ten gyvena ir ištikimai tarnauja Jehovai, kodėl negalėtume ir mes?“ — pasakė Žuanas. Atsimindama įkvepiančius tėčio žodžius, aš pritariau: „Jeigu Jehova atsiuntė mums kvietimą, turėtume jį priimti ir Dievu pasikliauti.“ Greitai mes jau buvome San Paulo Betelyje. Ten gavome daugiau nurodymų ir pasiruošėme kelionei dokumentus.

Žuanas Marija ir Marija Žuan

Mūsų laivas „Euženijus K“ iš San Paulo valstijos Santoso uosto išplaukė 1969-ųjų rugsėjo 6-ąją. Devynias dienas praleidę jūroje, atvykome į Portugaliją. Iš pradžių keletą mėnesių su patyrusiais broliais padirbėjome Lisabonos senamiestyje, siaurose Alfamos ir Morarijos rajonų gatvėse. Mus pamokė būti apdairius, kad nepakliūtume į rankas policijai.

Susirinkimo sueigos vykdavo liudytojų namuose. Kai pastebėdavome, kad kaimynai jau kažką įtaria, tuojau pakeisdavome sueigų vietą. Šitaip apsisaugodavome nuo kratų ir suėmimų. Iškylos, kaip kad vadinome asamblėjas, būdavo rengiamos Lisabonos priemiestyje, Monsanto parke, ir miškingoje pajūrio vietovėje, Kosta da Kaparikoje. Mes vilkėdavome kasdieniškais drabužiais, o strateginėse vietose stovėdavo „sargybiniai“. Jei artindavosi įtartinas žmogus, spėdavome apsimesti, kad žaidžiame, imdavome užkandžiauti arba užtraukdavome kokią liaudies dainą.

Kad saugumo policijai nebūtų lengva mūsų atpažinti, nesivadindavome tikrosiomis pavardėmis. Broliai mus pažinojo kaip Žuaną Mariją ir Mariją Žuan. Vardų nerašydavome jokiuose laiškuose ar suvestinėse. Kiekvienam būdavo paskirtas numeris. Aš sąmoningai vengiau įsiminti brolių adresus. Net jeigu mane būtų suėmę, nebūčiau galėjusi jų išduoti.

 Žinojome, kad bet kurią akimirką galime netekti laisvės, tad, nepaisydami apribojimų, mudu su Žuanu kiekviena proga stengėmės kam nors paliudyti. Išmokome pasikliauti dangiškuoju Tėvu Jehova. Jis, mūsų Saugotojas, globojo per angelus, ir mes jautėmės, tarsi ‛regėtume Neregimąjį’ (Hebrajams 11:27).

Kartą, su viena seserimi skelbdamos po namus Porte, sutikome tokį vyrą, kuris primygtinai kvietė mus užeiti. Mano porininkė nedvejodama sutiko, o man nebebuvo kitos išeities, kaip tik lydėti ją. Prieškambaryje pamačiusi kažkokio kariškio nuotrauką, net nustėrau. Ką dabar daryti? Šeimininkas pakvietė mus sėsti ir manęs paklausė: „Ar leistumėt savo sūnui tarnauti kariuomenėje, jeigu jis būtų pašauktas?“ Kebli padėtis! Širdyje pasimeldusi, ramiai atsiliepiau: „Neturiu vaikų, bet jeigu jums užduočiau panašų hipotetinį klausimą, neabejoju, kad atsakytumėt lygiai taip.“ Jis nutilo, taigi aš kalbėjau toliau: „Jei manęs paklaustumėt, ką reiškia netekti brolio arba tėvo, tai galėčiau pasakyti, nes ir mano brolis, ir tėvas jau mirę.“ Bešnekant man akys pritvinko ašarų. Pastebėjau, jog ir jam nedaug trūksta, kad pravirktų. Jis paminėjo, jog neseniai mirė žmona, ir atidžiai klausėsi, kai pasakojau apie prikėlimo viltį. Paskui mandagiai atsisveikinome ir kaip niekur nieko išėjome, viską palikdamos Jehovos rankose.

Nors mūsų veikla buvo uždrausta, nuoširdiems žmonėms padėjome sužinoti tiesą. Būtent Porte mano vyras pradėjo studijuoti Bibliją su vienu verslininku, vardu Orasijus. Jis sparčiai darė pažangą. Vėliau jo sūnus Emilijus, labai geras gydytojas, irgi stojo Jehovos pusėn ir pasikrikštijo. Tikrai, niekas negali sustabdyti Jehovos šventosios dvasios.

„Nežinia, ką Jehova yra numatęs“

1973 metais mudu su Žuanu pakvietė į Briuselį, Belgiją, dalyvauti tarptautinėje asamblėjoje „Dievo pergalė“. Čia buvo tūkstančiai brolių ispanų ir belgų, taip pat delegatų iš Mozambiko, Angolos, Kabo Verdės, Madeiros ir Azorų. Per paskutinę kalbą brolis Noras iš pagrindinio Bendrijos biuro, įsikūrusio Niujorke, pasakė tokius įkvepiančius žodžius: „Toliau ištikimai tarnaukite Jehovai. Nežinia, ką Jehova yra numatęs. Galbūt kitas tarptautinis kongresas vyks Portugalijoje!“

Kitąmet skelbimo darbas Portugalijoje buvo įteisintas. Kaip brolis Noras ir sakė, 1978-aisiais Lisabonoje pirmą kartą surengėme  tarptautinį kongresą. Koks džiaugsmas ir garbė liudytojams žygiuoti Lisabonos gatvėmis su plakatais, siūlyti žurnalus ir dalinti kvietimus paklausyti viešosios kalbos! Svajonė išsipildė.

Mes pamilome savo brolius portugalus. Daugeliui jų už krikščionišką neutralumą teko paragauti kalėjimo duonos ir iškęsti mušimą. Troškome pasilikti tarnauti Portugalijoje. Deja, gyvenimas susiklostė kitaip. 1982-aisiais Žuanui pasidarė labai blogai su širdimi ir filialas patarė mums grįžti į Braziliją.

Išbandymų metas

Brazilijos filialo broliai labai mus palaikė ir skyrė tarnauti Kiririmo susirinkime, Taubatė mieste (San Paulo valstija). Žuano sveikata sparčiai blogėjo ir greit jis jau nebegalėjo išeiti iš namų. Besidomintys žmonės studijuoti Biblijos ateidavo pas mus. Čia kasdien vykdavo lauko tarnybos sueigos ir kartą per savaitę — grupės studijos. Tai padėjo mums likti dvasiškai tvirtiems.

Žuanas iki pat savo mirties 1985-ųjų spalio 1-ąją darė Jehovos tarnyboje visa, ką galėjo. Labai jo gedėjau, buvau nusiminusi, bet ryžausi ir toliau tarnauti, kur esu paskirta. Kita nelaimė atsitiko 1986-ųjų balandį: į mano namus įsilaužė vagys ir beveik viską pavogė. Pirmą kartą gyvenime pasijutau vieniša ir sukaustyta baimės. Viena sutuoktinių pora meilingai pakvietė kurį laiką pagyventi pas juos, ir už tai buvau labai dėkinga.

Žuano mirtis ir vagystė mane pribloškė. Jau nebesijaučiau tvirta Jehovos tarnyboje. Parašiau filialui laišką ir paaiškinau, kaip man sunku. Taigi, kad atgaučiau emocinę pusiausvyrą, kuriam laikui buvau pakviesta į Betelį. Kiek aš tada pasisėmiau jėgų!

Pasijutusi truputį geriau, nedelsdama priėmiau paskyrimą tarnauti Ipuano mieste, San Paulo valstijoje. Skelbimo darbas neleido nuobodžiauti, bet kartais visai neturėdavau ūpo. Tada skambindavau broliams į Kiririmą ir kokia nors šeima atvykdavo paviešėti pas mane keletą dienų. Tie svečiai tikrai įkvėpdavo! Per pirmuosius metus ilgą kelią į Ipuaną manęs aplankyti keliavo iš viso 38 broliai ir seserys.

1992-aisiais, praėjus šešeriems metams po Žuano mirties, aš gavau dar vieną Jehovos organizacijos kvietimą, šįkart — persikelti į Franką (San Paulo valstija). Čia aš ligi šiol tarnauju visalaike gerosios naujienos skelbėja. Teritorija labai vaisinga. 1994-aisiais pradėjau studijuoti Bibliją su meru. Tada jis buvo iškėlęs savo kandidatūrą į Brazilijos kongreso narius ir, nors buvo labai užimtas, mes studijuodavome kiekvieną pirmadienį po pietų. Kad niekas neblaškytų dėmesio, jis išjungdavo telefoną. Kokia aš buvau laiminga, kad ilgainiui jis pasitraukė iš politikos, o tiesa netgi padėjo jam atkurti savo iširusią šeimą! Juodu su žmona pasikrikštijo 1998 metais.

Apmąsčiusi savo gyvenimą sakau, jog visalaikė tarnyba davė daug palaimų ir atvėrė neįkainojamų galimybių. Priimti Jehovos kvietimus, kuriuos jis siuntė man per savo organizaciją, tikrai buvo verta! Ateityje, kad ir kokį kvietimą gaučiau, esu nusiteikusi mielai jį priimti.

[Iliustracijos 25 puslapyje]

1957-aisiais, kai ėmiausi visalaikės tarnybos, ir dabar

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Brazilijos Betelio šeima 1963-iaisiais

[Iliustracija 27 puslapyje]

Susituokėme 1965-ųjų rugpjūtį

[Iliustracija 27 puslapyje]

Asamblėja Portugalijoje, kai mūsų veikla buvo uždrausta

[Iliustracija 28 puslapyje]

1978-aisiais per tarptautinį kongresą „Pergalingas tikėjimas“ liudijame Lisabonos gatvėse