Skaitytojų klausimai

Ar Jeremijo 7:16 užrašytas Dievo nurodymas reiškia, jog krikščionims nederėtų melstis už jokį iš krikščionių susirinkimo pašalintą asmenį dėl to, kad šis yra neatgailaujantis nuodėmiautojas?

Paskelbęs savo teismo nuosprendį neištikimam Judui, Jehova Jeremijui pasakė: „Nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu“ (Jeremijo 7:16).

Kodėl Jehova Jeremijui draudė melstis už izraelitus? Aišku, todėl, kad jie baisiai pažeidinėjo jo Įstatymą: atvirai ir begėdiškai ‛vogė ir žudė, svetimavo ir kreivai prisiekinėjo, aukojo Baalui atnašas ir sekė paskui kitus dievus’. Todėl neištikimiems žydams Jehova kalbėjo: „Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis.“ Žinoma, Jeremijui arba kam nors kitam nederėjo melsti Jehovą, kad Jis pakeistų savo teismo nuosprendį (Jeremijo 7:9, 15).

Remdamasis tuo principu, apaštalas Jonas rašė apie deramą maldą Dievui. Pirmiau jis krikščionis patikino: „Ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso“ (1 Jono 5:14). Toliau apie maldą už kitus Jonas rašė: „Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Mat yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma“ (1 Jono 5:16). Jėzus irgi kalbėjo apie nuodėmę, kuri ‛nebus atleista’, tai yra nusižengimas šventajai dvasiai (Mato 12:31, 32).

 Ar tai reiškia, jog kiekvienas, kuris yra pašalintas iš krikščionių susirinkimo kaip neatgailaujantis nusidėjėlis, padarė nuodėmę „iki mirčiai“ ir todėl už jį nederėtų melstis? Nebūtinai, nes kai kuriais atvejais tokie nusižengimai nėra nuodėmės iki mirčiai. Kaip yra iš tiesų, pasakyti nelengva. Vienas tipiškas pavyzdys — Judo karalius Manasas. Jis darė aukurus netikriems dievams, aukojo jiems savo sūnus, užsiiminėjo spiritizmu ir pastatė drožtą stabą Jehovos šventykloje. Kaip rašoma Biblijoje, Manasas ir jo tauta elgėsi „nedoriau negu tautos, kurias Viešpats buvo sunaikinęs izraelitų labui“. Jehova už visa tai Manasą nubaudė: jis buvo sukaustytas grandinėmis ir kaip belaisvis nuvestas į Babiloną (2 Karalių 21:1-9; 2 Metraščių 33:1-11).

Nors iš tikrųjų Manaso nuodėmės buvo sunkios, ar jos buvo iki mirčiai? Matyt, ne, nes toliau apie jį rašoma: „Baimės apimtas, jis maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą. Jis meldėsi jam, ir Dievas priėmė jo maldavimą, išklausė prašymą ir sugrąžino į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad Viešpats iš tikrųjų yra Dievas“ (2 Metraščių 33:12, 13).

Todėl neturėtume daryti skubotos išvados, kad jei asmuo yra pašalintas iš susirinkimo, jis būtinai nusikaltęs iki mirčiai. Kad atsiskleistų tikroji tokio asmens širdies būsena, galbūt reikia laiko. Iš tiesų, kaip dažnai tvirtinama, vienas iš atskyrimo nuo susirinkimo tikslų yra paskatinti nuodėmiautoją suvokti savo kaltę, atgailauti ir atsiversti.

Kadangi asmuo nebėra susirinkimo narys, bet kokius jo širdies ir elgsenos pokyčius pirmiausiai gali pastebėti artimieji — sutuoktinis arba šeimos nariai. Tai matydami, jie gali prieiti prie išvados, jog nusidėjėlis nepadarė nuodėmės iki mirčiai, ir būti paskatinti melstis, kad jis galėtų semtis stiprybės iš Dievo įkvėpto Žodžio ir kad Jehova pasielgtų su juo pagal savo valią (Psalmyno 44:22 [44:21, Brb]; Mokytojo 12:14).

Nors kai kam galbūt pakankamai akivaizdu, kad nuodėmiautojas atgailauja, nebūtinai tai matoma kitiems susirinkime. Vieša malda už paklydėlį susirinkimo narius galėtų sugluminti, sukelti nerimą ar net tapti jiems suklupimo akmeniu. Todėl tie, kurie jaučiasi paskatinti melstis už nusidėjėlį, turėtų tai daryti tik asmeniškai, tolesnę įvykių eigą patikėdami atsakingiems susirinkimo vyresniesiems.

[Iliustracija 31 puslapyje]

Manasui nusižeminus prieš Jehovą, sunkios nuodėmės jam buvo atleistos

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 30 puslapyje]

Reproduced from Illustrirte Pracht-Bibel/Heilige Schrift des Alten und Neuen Testaments, nach der deutschen Uebersetzung D. Martin Luther’s