„Aš šaukiuosi ciesoriaus!“

BEGINKLĮ vyrą sučiupo minia ir pasiryžusi nepalikti gyvo ėmė jį mušti, bet atskubėję kareiviai vargais negalais išplėšė auką iš įsiutusių užpuolikų. Tas vyriškis buvo apaštalas Paulius. Su juo susidoroti troško žydai, niršdami ant apaštalo už skelbimo veiklą ir kaltindami jį suteršus šventyklą. Paulių išgelbėjo romėnai, vadovaujami savo tribūno Klaudijaus Lisijo. Šis pareigūnas įsakė suimti apaštalą per tą sumaištį palaikęs jį vienu iš nusikaltėlių.

Apie Pauliaus bylą pradedant nuo jo arešto kalbama septyniuose paskutiniuose Apaštalų darbų skyriuose. Išsiaiškinę, koks buvo Pauliaus pilietinis statusas, kuo jį kaltino, kaip jis gynėsi bei kai ką apie romėnų baudžiamąją teisę, geriau perprasime tų skyrių turinį.

Saugomas Klaudijaus Lisijo

Klaudijaus Lisijo pareiga buvo palaikyti Jeruzalėje tvarką. Jo viršininkas, Romos paskirtas Judėjos valdytojas, gyveno Cezarėjoje. Suimdamas Paulių kaip visuomenės tvarkos ardytoją, tribūnas drauge apsaugojo jį nuo smurto. Žydų aršumas privertė Lisiją uždaryti kaltinamąjį į kareivines, esančias Antonijos bokšte (Apaštalų darbų 21:27—22:24).

Tribūnui rūpėjo, ką Paulius pridarė, tačiau dėl triukšmo nieko negalėjo sužinoti. Negaišdamas laiko, Lisijas įsakė Paulių ‛tardyti plakant, kad išaiškėtų, kodėl žmonės  prieš jį taip įsiutę’ (Apaštalų darbų 22:24). Tai buvo įprasta priemonė įkalčiams iš nusikaltėlių, vergų bei kitų žemųjų sluoksnių žmonių išgauti. Įtariamąjį tikriausiai pavykdavo ištardyti, nes plakdavo baisiu įrankiu — rimbu (flagrum). Kai kurie rimbai būdavo su karančiais ant grandinėlių metalo rutuliukais, kiti — suvyti iš diržų su tarpais įrištais aštriais kaulais bei metalo gabalėliais. Nuo tokio pliekimo likdavo gilios žaizdos, visas kūnas būdavo sukapotas.

Kaip tik tada Paulius pasakė esąs Romos pilietis. Tai iškart paveikė pareigūną, nes niekas neturėjo teisės plakti nenuteisto romėno. Įžeisdamas arba nubausdamas imperijos pilietį, Romos valdininkas galėjo netekti savo posto. Todėl nuo to momento su įkalintu Pauliumi imta elgtis kitaip, pavyzdžiui, pas jį galėdavo ateiti lankytojai (Apaštalų darbų 22:25-29; 23:16, 17).

Lisijas nepatikėjo Pauliui metamais kaltinimais ir atvedė jį į sinedrioną norėdamas išsiaiškinti viso sąmyšio priežastį. Bet Pauliui pasakius, jog jis teisiamas už savo tikėjimą mirusiųjų prikėlimu, ten kilo nesutarimų. Įsiplieskė dideli vaidai ir tribūnas baimindamasis, kad įsisiautėję žydai Pauliaus nesudraskytų, vėl turėjo išplėšti šį vyrą iš jų rankų (Apaštalų darbų 22:30—23:10).

Lisijas nenorėjo būti kaltas dėl Romos piliečio žūties. Sužinojęs, kad Paulių rengiamasi nužudyti, tribūnas skubiai išsiuntė jį į Cezarėją. Įstatymo reikalavimu, perduodant kalinį aukštesniems teisės organams, drauge reikėdavo nusiųsti bylos santrauką ir surašyti pirminės kvotos rezultatus, nurodyti taikomų priemonių pagrindą bei tardytojo išvadas. Lisijas pranešė valdytojui Feliksui, kad Paulius ‛kaltinamas dėl žydų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu’, ir liepė šio žmogaus skundėjams kreiptis į patį valdytoją (Apaštalų darbų 23:29, 30).

Valdytojas Feliksas vilkina bylą

Provincijos teismas rėmėsi Felikso valdžia ir autoritetu. Savo sprendimus jis galėdavo grįsti vietiniais papročiais arba baudžiamosios teisės įstatymais, taikomais žymiems asmenims bei pareigūnams. Tie įstatymai buvo vadinami ordo, arba tvarka. Be to, byloms nagrinėti jis galėdavo taikyti extra ordinem nuostatus. Provincijų valdytojai ‛viską spręsti privalėjo platesniu požiūriu, o ne kaip Romoje’. Taigi jam buvo suteikta didelė laisvė teisti.

Nors visos romėnų teisės detalės nėra žinomos, Pauliaus atvejį galima priskirti prie „provincijos extra ordinem baudžiamosios bylos“. Valdytojas su padėjėjais išklausydavo kaltintoją, paskui prie jo iškviesdavo kaltinamąjį ir šis galėdavo gintis, tačiau įrodyti kaltę buvo ieškovo reikalas. Teisėjas turėjo valią skirti bausmę savo nuožiūra. Jis galėdavo bylą išspręsti tuoj pat arba atidėti ją neribotam laikui ir taip nepaleisti kaltinamojo. „Be abejo, — tvirtina biblistas H. Kedberis, — valdytojui, turinčiam tokią galią teisėjauti, būdavo sunku išvengti ‛stiprios įtakos’ iš šalies bei atsisakyti kyšių, nulemiančių kaltinamojo ateitį: jį išteisinti, pasmerkti arba atidėti bylos svarstymą.“

Atvykę pas Feliksą vyriausiasis kunigas Ananijas, žydų seniūnai ir Tertulas oficialiai kaltino Paulių ‛tarsi marą kurstant maištą viso pasaulio žydijoje’, sakė, kad šis esąs „nazariečių sektos“ vadovas ir mėginęs išniekinti šventyklą (Apaštalų darbų 24:1-6, Brb).

Pirmieji Pauliaus užpuolikai manė, kad į šventyklos kiemą, skirtą vien žydams, jis atvedė pagonį, vardu Trofimą * (Apaštalų  darbų 21:28, 29). Tad kaltinamuoju turėjo būti Trofimas. Tačiau jei, žydų tvirtinimu, Paulius — jo bendrininkas, tai jau galėjo būti vertinama kaip mirtinas nusikaltimas. Roma, matyt, irgi pripažino, kad už tokį nusižengimą galima skirti mirties bausmę. Vadinasi, jei Paulių būtų suėmęs ne Lisijas, o žydų šventyklos sargybiniai, sinedrionas be jokių suvaržymų būtų pasiuntęs apaštalą myriop.

Žydų manymu, tai, ką skelbė Paulius, buvo ne judaizmas, tai yra teisėta religija (religio licita), o įstatymo draudžiamos idėjos, netgi ardomoji veikla.

Jie taip pat tvirtino, kad Paulius „kursto maištą viso pasaulio žydijoje“ (Apaštalų darbų 24:5, Brb). Neseniai imperatorius Klaudijus buvo paskelbęs, kad Aleksandrijos žydai „kursto visuotinį maištą žemėje“. Kokie panašūs kaltinimai. „Kaip tik tuo ir buvo kaltinami žydai Klaudijaus principato bei Nerono valdymo pradžios laikais, — sako istorikas A. Šervinas-Vaitas. — Žydai bandė įtikinti valdytoją, kad skelbdamas Paulius kursto pilietinius neramumus tarp visų imperijos žydų. Jie žinojo, kad valdytojai nemėgsta teisti už grynai religinius dalykus, todėl stengėsi kaltinimą tikėjimo klausimu paversti politiniu.“

Paulius apgynė save dėl kiekvieno kaltinimo. ‛Aš nekurstau maišto. Taip, aš priklausau grupei, jų vadinamai sekta, tačiau tai ir yra žydų mokymų laikymasis. Triukšmą sukėlė kai kurie Azijos žydai. Jei jie turi skundą, privalo patys čia būti ir viską išdėstyti.’ Paulius tikrai įrodė, kad kaltinimai — tik religiniai nesutarimai tarp žydų, o apie tai Romos pareigūnai mažai ką nusimanė. Būdamas atsargus su jau sunerimusiais žydais, Feliksas atidėjo svarstymą ir taip bylą įšaldė. Paulius nebuvo nei atiduotas norėjusiems jį teisti žydams, nei nuteistas pagal romėnų įstatymą, nei paleistas. Feliksas vilkino bylą — ne tik rodydamas palankumą žydams, bet ir tikėdamasis kyšio iš Pauliaus (Apaštalų darbų 24:10-19, 26). *

Porcijus Festas pakeičia bylos eigą

Po dvejų metų į Jeruzalę atvyko naujas valdytojas, Porcijus Festas, ir žydai vėl kreipėsi su savo kaltinimais prašydami atsiųsti jiems Paulių teisti. Bet Festas tvirtai pareiškė: „Romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų.“ Istorikas H. Tašra rašo: „Festas tuoj suprato, kad su šiuo Romos piliečiu žydai nori susidoroti savame teisme.“ Todėl jiems buvo liepta keliauti su savo skundais į Cezarėją (Apaštalų darbų 25:1-6, 16).

Ten atvykę žydai tvirtino, kad Pauliaus „negalima palikti gyvo“, tačiau neturėjo įkalčių, ir Festui buvo aišku, jog šis žmogus nepadarė nieko, už ką reikėtų bausti mirtimi. „Jie vien ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą“, — kalbėjo Festas kitam valdžios vyrui (Apaštalų darbų 25:7, 18, 19, 24, 25).

Pauliui negalėjo primesti jokio politinio kaltinimo, o kilus religiniams nesutarimams žydai stengdavosi įrodinėti, kad tik jų pačių teismas yra kompetentingas juos išspręsti. Ar Paulius sutiks dėl to bylinėtis Jeruzalėje? Šito Festas jo ir paklausė, nors iš tikrųjų tai buvo netinkamas pasiūlymas. Grąžinti Paulių į Jeruzalę teisti patiems kaltintojams reiškė jį išduoti žydams. „Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten  privalau būti teisiamas. — pasakė Paulius. — Aš nepadariau žydams skriaudos... Niekas neturi jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!“ (Apaštalų darbų 25:10, 11, 20)

Romėnui pareiškus tokį pageidavimą, provincijos teismas jo bylos nebegalėdavo spręsti. Imperijos pilietis turėjo „patikimas, plačias, veiksmingas“ teises reikalauti apeliacijos (provocatio). Todėl aptaręs formalumus su savo patarėjais, Festas paskelbė: „Šaukeisi ciesoriaus — eisi pas ciesorių“ (Apaštalų darbų 25:12).

Festas džiaugėsi atsikratęs Pauliaus bylos. Po keleto dienų valdytojas prasitarė Erodui Agripai II, jog ši byla sukėlė jam keblumų. Festas mat turėjo imperatoriui parašyti paaiškinimą dėl bylos, tačiau jam buvo sunku suprasti painias žydų įstatymo detales. O Agripa gerai išmanė šiuos klausimus ir susidomėjo byla, todėl jis buvo paprašytas padėti surašyti tokį laišką. Kitą dieną Pauliui aiškinantis Agripos akivaizdoje, Festas nebesuvokdamas jo kalbos sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto.“ O Agripa viską puikiai suprato ir pasakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti.“ Nežinia, ką Festas ir Agripa manė apie Pauliaus argumentus, tačiau abu sutarė, jog šis žmogus nekaltas ir galėtų jį paleisti, jeigu jis nebūtų šaukęsis imperatoriaus (Apaštalų darbų 25:13-27; 26:24-32).

Kaip byla baigėsi

Atvykęs į Romą, Paulius pakvietė vietinius žydų vadovus norėdamas ne tik jiems paskelbti, bet ir sužinoti, ar šie informuoti apie jį ir kokios yra kaltintojų užmačios. Jeruzalės vyresnybė nevengdavo prašyti Romos žydų paramos sprendžiant bylas, tačiau dėl Pauliaus į juos nesikreipė. Teismo laukiančiam Pauliui buvo leista išsinuomoti namą ir laisvai skelbti: tokios lengvatos reiškė, kad romėnai tikriausiai nemanė jį esant kaltą (Apaštalų darbų 28:17-31).

Paulius buvo laikomas suimtas dar dvejus metus. Kodėl? Priežastys Biblijoje neminimos. Apeliacijos reikalaujantis asmuo paprastai būdavo laikomas tol, kol jo ieškovai imdavo skubinti teisėjus. Tačiau Jeruzalės žydai, matyt, suvokė, kad jų kaltinimai nepagrįsti, todėl visai nepasirodė Romoje galbūt manydami, kad užčiaupti Pauliui burną bus geriausia vilkinant bylą. Vis dėlto Paulius tikriausiai stojo prieš Neroną, buvo paskelbtas nekaltu, paleistas ir galiausiai, praėjus penkeriems metams po arešto, atnaujino savo misionierišką veiklą (Apaštalų darbų 27:24).

Trukdydami krikščionių skelbimo darbą, tiesos priešininkai nuo seno stengiasi ‛iškraipyti įstatymą’. Mūsų tai nestebina. Jėzus perspėjo: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Psalmyno 94:20, Brb; Jono 15:20). Tačiau jis taip pat garantavo, jog niekas negalės suvaržyti paskelbti gerąją naujieną visame pasaulyje (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Kaip apaštalas Paulius nepasidavė persekiotojams bei priešininkams, taip Jehovos liudytojai šiandien irgi ‛gina ir įtvirtina Evangeliją’ (Filipiečiams 1:7, Brb).

[Išnašos]