„Mokykitės iš manęs“

„Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (MATO 11:29).

1. Kodėl mokytis iš Jėzaus yra malonu ir prasminga?

JĖZAUS KRISTAUS mąstysena ir mokymai niekada nesiskyrė nuo jo darbų. Žemėje jis nugyveno trumpą, bet turiningą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą ir buvo laimingas. Jėzus surinko sekėjų būrį ir išmokė juos, kaip garbinti Dievą, mylėti žmones, nugalėti šį pasaulį (Jono 16:33). Jis pripildė jų širdis vilties ir „nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Timotiejui 1:10). Jei esi jo mokinys, ar susimąstai, ką tai reiškia? Apsvarstydami, ką Jėzus sako apie savo mokinius, sužinosime, kaip galime praturtinti gyvenimą. Tai — laikytis jo požiūrio ir taikyti keletą svarbių principų (Mato 10:24, 25; Luko 14:26, 27; Jono 8:31, 32; 13:35; 15:8).

2, 3. a) Kas yra Jėzaus mokinys? b) Kodėl dera susimąstyti: ‛Kieno gi mokinys aš esu?’

² Krikščionių graikiškuosiuose raštuose žodžiu, verčiamu „mokinys“, dažniausiai vadinamas tas, kuris sutelkia mintis į tam tikrą dalyką arba ko nors mokosi. Tam terminui giminingas žodis pavartotas įvadinėje šio straipsnio citatoje iš Mato 11:29: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (kursyvas mūsų). Evangelijose žodžiu „mokinys“ paprastai įvardijami artimi Jėzaus sekėjai, kurie su juo keliavo, skelbė ir iš jo mokėsi. Buvo ir daugiau Jėzaus mokymams pritariančių žmonių; kai kurie slėpė tai nuo kitų (Luko 6:17; Jono 19:38). Be to, Evangelijų rašytojai mini  „Jono [Krikštytojo] mokinius ir fariziejų mokinius“ (Morkaus 2:18). Kadangi Jėzus įspėjo savo sekėjus ‛saugotis fariziejų raugo’, derėtų pamąstyti: ‛Kieno gi mokinys aš esu?’ (Mato 16:12)

³ Jei sekame Jėzaus pėdomis ir mokomės iš jo, tai bendraujantys su mumis žmonės turi jaustis dvasiškai atsigavę ir matyti, jog pasidarėme romesni, nuolankesni. Ar tie, už kuriuos esame atsakingi, — pavaldiniai, mūsų vaikai arba mūsų prižiūrimo susirinkimo krikščionys — jaučia, kad elgiamės su jais taip, kaip Jėzus su jam pavestais žmonėmis?

Kaip Jėzus elgėsi su žmonėmis

4, 5. a) Kodėl paprasta sužinoti, kaip Jėzus elgėsi su žmonėmis, turėjusiais bėdų? b) Kas įvyko Jėzui viešint vieno fariziejaus namuose?

⁴ Atkreipkime dėmesį, kaip Jėzus elgėsi su žmonėmis, ypač tais, kurie turėjo rimtų bėdų. Tai lengva sužinoti: Biblijoje nemažai rašoma apie Jėzaus bendravimą su aplinkiniais, tarp jų ir nerimasties prislėgtais. Atkreipkime dėmesį, kaip su tokiais žmonėmis elgėsi religiniai vadovai, ypač fariziejai. Gretindami jų ir Jėzaus požiūrį, daug pasimokysime.

 ⁵ 31 m. e. m. per Jėzaus skelbimo po Galilėją kelionę „fariziejus užsiprašė Jėzų pietų“. Jėzus priėmė kvietimą. „Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu“ (Luko 7:36-38).

6. Kaip moteris, „nusidėjėlė“, galėjo pakliūti į fariziejaus namus?

⁶ Ar įsivaizduoji, kaip tai galėjo atsitikti? Viename žinyne rašoma: „Moteris (37 eil.) pasinaudojo papročiu, leidžiančiu vargetai ateiti į vaišes liekanų.“ Vadinasi, taip žmogus galėdavo pakliūti į namus nekviestas. Tikriausiai ten buvo daugiau tokių, kurie tikėjosi gausią likučių nuo svečių stalo. Tačiau ši moteris pasielgė kitaip nei anie pašaliečiai, lūkuriavę pobūvio pabaigos. Ji turėjo prastą reputaciją, garsėjo kaip „nusidėjėlė“, todėl Jėzus ir užsiminė žinąs apie „daugybę jos nuodėmių“ (Luko 7:47).

7, 8. a) Koks būtų mūsų požiūris tokiomis aplinkybėmis, kaip aprašyta Luko 7:36-38? b) Ką manė Simonas?

⁷ Įsivaizduok save anais laikais Jėzaus vietoj. Ką būtum daręs? Tokiai moteriai priėjus, ar nebūtum pasijutęs nepatogiai? Kaip tokia situacija būtų tave paveikusi? (Luko 7:45) Gal suglumtum?

⁸ Svečiu dėtas, ar nebūtum pagalvojęs panašiai kaip fariziejus Simonas? „Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: ‛Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, — kad ji nusidėjėlė!’“ (Luko 7:39) Skirtingai nei Simonas, Jėzus buvo labai atjautus ir suprato, kokia sunki, skausminga šios moters būsena. Nepasakyta, kas ją pastūmėjo nuodėmiauti. Jei ši moteris tikrai buvo paleistuvė, aišku, kad miesto vyrai, religingi žydai, nepadėjo jai atsisakyti tokios gyvensenos.

9. Ką padarė Jėzus ir kaip viskas galėjo pakrypti po šio įvykio?

⁹ Jėzus norėjo padėti šiai moteriai. Jis jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Paskui dar pridūrė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Luko 7:48-50) Tuo ir baigiasi pasakojimas. Kas nors gali sakyti, jog Jėzus nepadarė jai ko nors ypač gero, o tik palaimino ir pasiuntė į šalį. Gal manai, jog moteris tikriausiai grįžo prie savo ydingos gyvensenos? Nors apie tai neparašyta, verta įsiskaityti į tolesnes Luko eilutes. Jis pasakoja, kad Jėzus keliavo „per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę“. Evangelistas taip pat rašo, kad „kai kurios moterys“ buvo su Jėzumi bei jo mokiniais ir „šelpė juos savo turtu“. Galimas dalykas, jog tarp jų buvo ir ana atgailaujanti dėkinga moteris, dabar gyvenanti dievobaimingai, turinti švarią sąžinę, atradusi gyvenimo tikslą ir puoselėjanti daug didesnę nei anksčiau meilę Dievui (Luko 8:1-3; Jr).

Skirtingas Jėzaus ir fariziejų elgesys

10. Kuo naudinga apmąstyti pasakojimą apie Jėzų ir vieną moterį, susitikusius Simono namuose?

¹⁰ Ko pasimokome iš šio įspūdingo pasakojimo? Argi jis neįsirėžia į mūsų atmintį? Kaip galėjai jaustis, jei tais laikais būtum sėdėjęs Simono namuose? Gal būtum pasielgęs kaip Jėzus, o gal būtum labiau linkęs samprotauti kaip jį užsiprašęs fariziejus? Mes nepajėgūs mąstyti ir elgtis kaip Dievo Sūnus Jėzus. Tačiau vargu ar norėtume priskirti save prie tokių kaip fariziejus Simonas. Juk mažai kas didžiuotųsi esąs fariziejiškas.

11. Kodėl nenorėtume būti priskirti prie fariziejų?

 ¹¹ Tyrinėdami Biblijos faktus bei pasaulietinius šaltinius, matome, kad fariziejai buvo aukštai išsikėlę ir laikė save visuomenės klestėjimo, tautos gerovės sergėtojais. Jie nesitenkino tuo, kad Dievo įstatymas iš esmės buvo aiškus, visiems lengvai suprantamas. Jei tik atrodydavo, kad Įstatymas neapibrėžtas, fariziejai papildydavo jį taisyklėmis ir taip neleisdavo žmogui vadovautis savo sąžine. Tie religiniai vadovai prigalvodavo nurodymų, kad galėtų smulkmeniškai kontroliuoti izraelitų elgesį visais atvejais. *

12. Kuo fariziejai save laikė?

¹² Pirmojo amžiaus žydų istorikas Juozapas Flavijus patvirtina, kad fariziejai manė esą geri, malonūs, nešališki, visiškai tinkantys vadovauti. Be abejo, tarp jų tikrai būta tokių vyrų, pavyzdžiui, Nikodemas (Jono 3:1, 2; 7:50, 51). Ilgainiui kai kurie jų pasirinko krikščioniškąjį kelią (Apaštalų darbų 15:5). Apaštalas Paulius rašė apie kai kuriuos žydus, panašius į fariziejus: „Jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo“ (Romiečiams 10:2, Brb). Evangelijose jie apibūdinami paprastų žmonių požiūriu — išdidūs, pasipūtę, patenkinti savimi, smerkiantys, kritikuojantys, niekinantys kitus.

Jėzaus požiūris

13. Ką apie fariziejus pasakė Jėzus?

¹³ Jėzus kritikavo Rašto aiškintojus ir fariziejus už veidmainystę: „Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.“  Jų užkrauta našta tikrai buvo sunki ir jungas kietas. Šiuos religininkus Jėzus net išvadino kvailiais. Juk kvailys yra pavojingas visuomenei. Be to, Jėzus pasakė, kad Rašto aiškintojai ir fariziejai — tai „aklieji vadai“, ‛pamiršę, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą, ištikimybę’. Argi kas norėtų, kad Jėzus žiūrėtų į jį kaip į fariziejų? (Mato 23:1-4, 16, 17, 23)

14, 15. a) Kas paaiškėjo apie fariziejus iš Jėzaus poelgio su Matu Leviu? b) Ko svarbaus pasimokome iš šio įvykio?

¹⁴ Kone kiekvienam Evangelijų skaitytojui akivaizdu, kad dauguma fariziejų buvo kritikai. Jėzui pakvietus muitininką Matą Levį į mokinius, šis surengė jam didelį pokylį. Evangelistas rašo: „Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: ‛Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais? O Jėzus atsiliepė: ‛... Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių’“ (Luko 5:27-32).

¹⁵ Pats Levis įsiminė dar kitus žodžius, Jėzaus pasakytus per tą sambūrį: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“ (Mato 9:13). Nors fariziejai tarėsi tikį hebrajų pranašų raštais, jie ignoravo šį Jėzaus pacituotą nurodymą iš Ozėjo 6:6 ir manė, jog svarbiau reikalauti laikytis taisyklių negu rodyti gailestingumą. Tad mums irgi reikėtų susimąstyti: ‛Ar į mane žiūri kaip į griežtą šalininką taisyklių, pagrįstų asmenine nuomone, ar pirmučiausia kaip į gailestingą, malonų krikščionį?’

16. Koks buvo fariziejų bruožas ir kaip turime saugotis nepasidaryti į juos panašūs?

¹⁶ Kabinėtis, knaisiotis, raustis — toks buvo fariziejų būdas. Kad tik radus kokį nors trūkumą — tikrą ar išgalvotą. Tai vertė žmones nuolat teisintis ir nepamiršti savo nusižengimų. Fariziejai didžiavosi atiduodą dešimtinę iš tokių žolelių kaip mėtos, krapai, kmynai, rodė savo pamaldumą dėvėdami tam tikrus rūbus ir mėgo vadovauti visai tautai. Jei norime sekti Jėzaus pavyzdžiu, privalome vengti polinkio be perstojo ieškoti kitų klaidų ir jas iškelti.

Kaip Jėzus spręsdavo sunkumus

17—19. a) Paaiškink, kaip Jėzus pasielgė vienu atveju, kuris galėjo baigtis skaudžiai. b) Kodėl susidarė įtempta, nemaloni situacija? c) Kaip tu būtum reagavęs anuo metu, kai prie Jėzaus prasispraudė minėta moteris?

¹⁷ Jėzus spręsdavo sunkumus visai kitaip nei fariziejai. Pažvelkime, ką jis darė vienu atveju, kuris galėjo baigtis skaudžiai. Tai Luko 8:42-48 užrašytas pasakojimas apie moterį, 12 metų sirgusią kraujoplūdžiu.

¹⁸ Morkus pamini, kad moteris buvo ‛išsigandusi ir virpėjo’ (Morkaus 5:33). Kodėl? Kadangi žinojo nusižengusi Dievo įstatymui. Kunigų 15:25-28 buvo pasakyta, kad dėl kokios nors negalios kraujuojanti moteris laikoma nešvari tol, kol jai taip darosi, ir po šito dar savaitę. Viskas ir visi, prie ko tik ji prisiliestų, bus nešvarūs. Kaip tik tokia moteris prasispraudė pro minią prie Jėzaus. Net praėjus 2000 metų po šio atsitikimo graudu skaityti apie jos varganą būklę.

¹⁹ Kaip visa tai būtų tau pasirodę anomis dienomis? Ką būtum sakęs? Atkreipk dėmesį, kad Jėzus šiai moteriai buvo geras, švelnus, taktiškas ir net neužsiminė, kokių  nepatogumų galėjo kilti dėl tokio jos poelgio (Morkaus 5:34).

20. Kokių keblumų neišvengtume, jei Kunigų 15:25-28 būtų šiuolaikinis reikalavimas?

²⁰ Ko pasimokome iš šio atsitikimo? Sakykim, esi krikščionių susirinkimo vyresnysis, o Kunigų 15:25-28 yra vienas iš liudytojų nuostatų, kurį bendratikė pažeidė atsidūrusi sielvarte ir netekusi jėgų. Ką darytum? Argi žemintum šią krikščionę savo vieša pastaba? „O ne, jokiu būdu! — pasakytum. — Jėzaus pavyzdžio skatinamas, stengčiausi būti geraširdis, švelnus, supratingas, taktiškas.“ Puiku! Vis dėlto taip elgtis, tai yra sekti Jėzumi nelengva.

21. Ko Jėzus mokė žmones apie Įstatymą?

²¹ Šalia Jėzaus žmonės tikrai jausdavo palengvėjimą, pakilią nuotaiką, pastiprinimą. Jei kuris Dievo įstatymas būdavo konkretus, klausimų nekildavo, o jei neapibrėžtas, žmonės galėdavo vadovautis sąžine ir savo apsisprendimu parodyti meilę Jehovai. Įstatymas nesukaustė izraelito (Morkaus 2:27, 28). Dievas mylėjo savo tautą, nuolat rūpinosi jos gerove ir buvo pasiruošęs pasigailėti suklydusio. Jėzus darė tą patį (Jono 14:9).

Jėzaus mokymo vaisiai

22. Kokio požiūrio Jėzus išmokė savo sekėjus?

²² Tie, kas paklausė Jėzaus ir tapo jo mokiniais, įsitikino, kokie teisingi jo žodžiai: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:30). Jis niekada neapsunkino, nevargino, nemoralizavo. Jėzaus dėka žmonės pasijuto laisvesni, laimingesni ir labiau tikėjo turį gerus santykius su Dievu ir vienas su kitu (Mato 7:1-5; Luko 9:49, 50). Iš jo pavyzdžio mokiniai suprato, jog dvasinis vadovas privalo teikti atgaivą, būti romus, nuolankios širdies (1 Korintiečiams 16:17, 18; Filipiečiams 2:3).

23. Ko svarbaus Jėzus išmokė savo sekėjus ir kokios buvo jų išvados?

²³ Svarbiausia, daugelis Kristaus mokinių suvokė, jog būtina likti vienybėje su Kristumi ir laikytis jo požiūrio. Jis pasakė savo sekėjams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jono 15:9, 10). Kad galėtų vaisingai tarnauti Jehovai, Jėzaus sekėjai privalėjo stropiai taikyti jo patarimus tiek skelbdami gerąją Dievo naujieną ir mokydami apie ją, tiek bendraudami su namiškiais bei draugais. Brolijai plečiantis ir susirinkimams gausėjant, krikščionys turėjo niekada nepamiršti, kad Jėzaus kelias yra teisingas. Jis mokė tiesos ir jo gyvenimo, kurį patys mokiniai matė, pavyzdžiu tikrai verta sekti (Jono 14:6; Efeziečiams 4:20, 21).

24. Ką daryti mus skatina Jėzaus pavyzdys?

²⁴ Ar apmąstydamas straipsnyje gvildentą temą supratai, kaip gali tobulėti? Ar pastebėjai, kad Jėzaus mintys bei mokymai niekada nesiskyrė nuo jo darbų? Nusiteik ryžtingai sekti jo pavyzdžiu. Jėzus mus skatina: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jono 13:17).

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Ką tau reiškia būti Jėzaus mokiniu?

• Kaip Jėzus elgėsi su žmonėmis?

• Ko galime pasisemti iš to, kaip Jėzus mokė?

• Kuo Jėzus skyrėsi nuo fariziejų?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 18, 19 puslapiuose]

Kaip skyrėsi Jėzaus ir fariziejų požiūris į žmones!