Ar beklasė visuomenė įmanoma?

DŽONAS ADAMSAS, antrasis Jungtinių Valstijų prezidentas, buvo vienas iš pasirašiusiųjų istorinę Nepriklausomybės deklaraciją, kurioje yra tokie kilnūs žodžiai: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės gimsta lygūs.“ Tačiau visų žmonių lygybe Džonas Adamsas, matyt, abejojo, nes rašė: „Visagalis Dievas į Žmogaus prigimties konstituciją taip tvirtai įdiegė Proto ir Kūno nelygybę, kad jokiais sugebėjimais ar politika neįmanoma jos pakeisti.“ O britų istorikui H. Dž. Velsui nebuvo sunku įsivaizduoti lygių žmonių visuomenę. Ji, jo nuomone, pagrįsta trimis dalykais: visiems bendra tyra ir nesuteršta religija, visuotiniu mokymu ir visišku nusiginklavimu.

Tokios visuomenės, kokią įsivaizdavo Velsas, istorijoje dar nebuvo. Žmonės  toli gražu nelygūs, ir skirstymasis į klases tebėra ryškus visuomenės bruožas. Ar tokios klasės buvo žmonėms kuo nors naudingos? Anaiptol. Klasinis susiskirstymas skaldo visuomenę, gimdo pavydą, neapykantą, sukelia sielvartą ir kraujo liejimą. Ankstesnė galvosena, kad baltųjų intelektas aukštesnis, atnešė daug kančių kitų rasių žmonėms Afrikoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pavyzdžiui, dėl to buvo visiškai išnaikinti Van Dimeno Žemės (dabar Tasmanija) aborigenai. Žydų žeminimas Europoje davė pradžią holokaustui. Geras aristokratijos gyvenimas ir žemesniųjų bei viduriniųjų klasių nepasitenkinimas XVIII amžiuje sukėlė Prancūzijos revoliuciją ir XX amžiuje bolševikų revoliuciją Rusijoje.

Vienas išmintingas vyras senovėje rašė: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.“ (Mokytojo 8:9) Jo žodžiai teisingi, ar viešpatautų pavieniai asmenys, ar klasės. Kai viena grupė ima laikyti save aukštesne už kitą, vargai ir kančios neišvengiami.

Dievui visi lygūs

Ar kai kurios žmonių grupės iš prigimties viršesnės už kitas? Tik ne Dievo akimis. Biblijoje sakoma: „Iš vienos šaknies [Dievas] išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje.“ (Apaštalų darbų 17:26) Be to, Kūrėjas ‘nerodo šališkumo nei didžiūnams, nei gerbia turtuolį labiau už vargšą. Juk jie visi — jo rankų kūriniai’. (Jobo 34:19) Visi žmonės turi bendrus protėvius ir, Dievo požiūriu, visi gimsta lygūs.

Atsiminkime: kai žmogus miršta, jo tvirtinimai, esą jis aukštesnis už kitus, žūva. Tuo netikėjo senovės egiptiečiai. Į vieno mirusio faraono kapą jie pridėjo vertingų daiktų, kad valdovas turėdamas aukštą padėtį pomirtiniame pasaulyje galėtų jais naudotis. Bet ar naudojosi? Ne. Dauguma tų daiktų atsidūrė plėšikų rankose, o kurie nebuvo pavogti, šiandien rodomi muziejuose.

Faraonas negalėjo naudotis tais brangiais daiktais, nes buvo miręs. Po mirties nebėra nei aukštesnių, nei žemesnių klasių, nei turto, nei skurdo. Biblijoje sakoma: „Miršta net išmintingieji, kaip ir kvaili bei nemokšos... Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, jis panašus į nugaištantį gyvulį.“ (Psalmyno 49:11, 13 [49:10, 12, Brb]) Ar būtume karaliai, ar vergai, kiekvienam iš mūsų išsipildo šie įkvėpti žodžiai: „Mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio... Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui.“ (Mokytojo 9:5, 10)

Dievo akimis, visi esame gimę vienodi ir visi mirštame. Tad kaip beprasmiška per savo trumpą gyvenimą iškelti vieną žmonių grupę virš kitos!

Ar beklasė visuomenė įmanoma?

Tačiau ar yra vilčių, kad kada nors žmonių visuomenėje klasių nebeliks? Taip, yra. Beklasei visuomenei pagrindas buvo padėtas maždaug prieš 2000 metų Jėzui esant žemėje. Jėzus atidavė savo gyvybę kaip išperkamąją auką už visą tikinčią žmoniją, kad „kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jono 3:16)

 Norėdamas parodyti, kad nė vienas jo sekėjas neturi aukštintis prieš bendratikius, Jėzus pasakė: „Nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Mat kas save aukština, bus pažemintas.“ (Mato 23:8-12) Dievo akimis, visi tikrieji Jėzaus mokiniai, išpažįstantys teisingą religiją, lygūs.

Ar pirmieji krikščionys laikė vieni kitus lygiais? Kurie suprato Jėzaus mokymų esmę, taip. Jie manė esą visi lygūs ir parodė tai kreipdamiesi vienas į kitą „broli“. (Filemonui 1, 7, 20; Brb) Nė vienas nebuvo skatinamas laikyti save geresniu už kitus. Štai kaip nuolankiai Petras prisistato savo antrajame laiške: „Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą.“ (2 Petro 1:1, Brb) Petrą mokė pats Jėzus ir kaip apaštalui suteikė svarbių užduočių. Tačiau Petras laikė save tarnu ir pripažino, jog tokią pat padėtį turėjo ir kiti bendratikiai.

Kai kurių nuomone, lygybės principą paneigia faktas, kad ikikrikščioniškaisiais laikais Dievas buvo padaręs Izraelį savo ypatinga tauta. (Išėjimo 19:5, 6) Jų tvirtinimu, tai gali būti vienos etninės grupės iškėlimas. Tiesa, būdami Abraomo palikuonys, izraelitai turėjo ypatingą ryšį su Dievu ir per juos Dievas apreikšdavo savo valią. (Romiečiams 3:1, 2) Tačiau tikrasis tikslas nebuvo iškelti juos virš kitų. To reikėjo, kad ‘būtų palaimintos visos tautos’. (Pradžios 22:18; Galatams 3:8)

Bet dauguma izraelitų nesekė savo protėvio Abraomo tikėjimu. Jie tapo neištikimi ir nepripažino Jėzaus Mesiju. Dėl to Dievas juos atmetė. (Mato 21:43) Vis dėlto romūs žmonės pažadėtų palaimų neprarado. Per 33 m. e. m. Sekmines buvo įkurtas krikščionių susirinkimas. Ši šventąja dvasia pateptų krikščionių organizacija pavadinta „Dievo Izraeliu“ ir per ją bus suteiktos pažadėtos palaimos. (Galatams 6:16)

Kai kuriuos to susirinkimo narius reikėjo pamokyti paisyti lygybės. Pavyzdžiui, mokinys Jokūbas davė patarimą tiems, kurie turtingus krikščionis gerbė labiau nei nepasiturinčius. (Jokūbo 2:1-4) Taip elgtis nederėjo. Apaštalas Paulius parodė, kad krikščionys nežydai nebuvo žemesni už krikščionis žydus, o krikščionės moterys — už vyrus. Jis rašė: „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Galatams 3:26-28)

 Ir dabar yra nepasidalijusi tauta

Jehovos liudytojai stengiasi laikytis Rašto principų. Jie žino, kad Dievas klasėms neteikia jokios reikšmės, todėl nėra pasidaliję į dvasininkus ir pasauliečius ir neišskiria nė vieno pagal odos spalvą ar turtą. Nors tarp jų yra turtingų, jie ‘nesididžiuoja pragyvenimo ištekliais’. Jiems aišku, kad tie dalykai laikini. (1 Jono 2:15-17; Jr) Garbindami visavaldį Jehovą Dievą liudytojai visi yra suvienyti.

Kiekvienas iš jų prisiima atsakomybę kitiems skelbti gerąją naujieną. Kaip ir Jėzus, jie rūpinasi prislėgtaisiais ir apleistaisiais: lanko juos jų namuose ir moko Dievo Žodžio. Paprastieji darbuojasi petys į petį su tais, kuriuos kiti priskiria aukštesniam sluoksniui. Svarbu ne socialinė padėtis, o dvasinės savybės. Kaip ir pirmajame amžiuje, visi yra tikėjimo broliai ir seserys.

Lygūs, bet nevienodi

Žinoma, lygybė nereiškia visiško vienodumo. Vyrai ir moterys, seni ir jauni — visi yra atstovai vienos krikščionių organizacijos, kuriai priklauso visokių rasių, kalbų, tautų ir visokios turtinės padėties žmonės. Jų protiniai ir fiziniai sugebėjimai skirtingi. Bet dėl to nėra vieni viršesni, o kiti žemesni. Priešingai, tokia įvairovė džiugina. Tie krikščionys pripažįsta, kad jų talentai yra Dievo dovanos, ir nėra priežasties aukštintis.

Klasės yra žmonių noro valdyti patiems nesilaikant Dievo nurodymų rezultatas. Netrukus Dievo Karalystė perims šios žemės valdymą ir pašalins žmonių nustatytas klases bei kitas negeroves, keliančias žmonijai tiek kančių. Tada tikrąja to žodžio prasme „romieji paveldės žemę“. (Psalmyno 37:11) Priežastys kam nors girtis savo tariamu pranašumu išnyks. Niekada daugiau nebus socialinių klasių, skaldančių pasaulinę žmonių broliją.

[Anotacija 5 puslapyje]

Kūrėjas „neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai“. (Jobo 34:19, Brb)

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jehovos liudytojai gerbia kitus

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Tikriesiems krikščionims svarbiausios yra dvasinės savybės