Gyvenimo istorija

Jehova suteikė „galybės gausos“

PAPASAKOJO HELEN MARKS

Buvo tvanki 1986-ųjų vasaros diena. Atskridusi į Tiraną, Albanijos sostinę, vienui viena laukiau muitinėje — į daržinę panašiame pastate. Oro uostas atrodė tarsi apmiręs. Tuomet Albanija buvo pasiskelbusi „pirmąja ateistine valstybe pasaulyje“.

SU BAIME ir nerimu stebėjau, kaip ginkluotas pareigūnas rausiasi mano bagaže. Jei koks nors mano judesys ar žodis būtų sukėlęs jam įtarimą, žmonės, laukiantys manęs už durų, galėjo atsidurti kalėjime ar darbo stovykloje. Laimei, sugebėjau nuteikti pareigūną draugiškai, pasiūlydama jam kramtomosios gumos ir sausainių. Tačiau kaip aš, įpusėjusi septintą dešimtį, patekau į tokią situaciją? Kodėl atsisakiau patogaus gyvenimo ir rizikuodama mėginau remti Karalystės interesus vienoje iš paskutinių marksizmo-leninizmo citadelių?

Liguista mergaitė, turinti daug klausimų

Pasaulį išvydau 1920-aisiais Jerapetroje, Kretoje. Vos sulaukusi dvejų, netekau tėvo — jis mirė nuo plaučių uždegimo. Motina buvo neturtinga ir beraštė. Iš keturių vaikų pati jauniausia, atrodžiau liguista ir išblyškusi, nes sirgau gelta. Kaimynai įkalbinėjo motiną savo dėmesį ir menkas lėšas geriau skirti trims sveikiems vaikams, o man leisti numirti. Džiaugiuosi, kad ji jų nepaklausė.

Rūpindamasi, kad tėvo siela ilsėtųsi danguje, motina dažnai lankydavo kapines  ir prašydavo stačiatikių kunigo atlaikyti mišias. Tos mišios kainuodavo nepigiai. Vis dar atsimenu vienas baisiai šaltas Kalėdas, kai ji tempdama mane už rankos grįžo iš kapinių. Buvome ką tik kunigui atidavę savo paskutines santaupas. Išvirusi truputį daržovių mums, vaikams, ji išėjo į kitą kambarį — pati alkana, iš nevilties apsipylusi ašaromis. Vėliau sukaupusi drąsą nuėjau pas kunigą ir paklausiau, kodėl mirė tėvas ir kodėl mano skurstanti motina turi mokėti už pamaldas. Jis kaltai išvebleno: „Dievas pasiėmė jį. Tai neišvengiama. Laikas išdildys tavo sielvartą.“

Sunku buvo suderinti jo atsakymą su Viešpaties malda, kurią buvau išmokusi mokykloje. Vis dar atsimenu gražią ir prasmingą jos įžangą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mato 6:9, 10) Jeigu Dievas norėjo, kad jo valia būtų žemėje, kodėl turime tiek kentėti?

Atsakymą buvau besurandanti 1929-aisiais, kai Emanuelis Lionudakis, Jehovos liudytojų visalaikis skelbėjas, apsilankė mūsų namuose. * Kai motina pasiteiravo, ko atėjęs, Emanuelis tylėdamas ištiesė jai liudijimo kortelę. Ji padavė ją man perskaityti. Būdama vos devynerių, mažai ką tesupratau. Palaikiusi skelbėją nebyliu, motina pasakė: „Vargšelis! Negali kalbėti, o aš negaliu skaityti.“ Paskui ji mostu parodė jam duris.

Po keleto metų jau žinojau atsakymą. Mano brolis, Emanuelis Paterakis, iš to paties visalaikio tarno gavo Jehovos liudytojų išleistą brošiūrą Kur randas numirusieji? Skaitydama ją nusiraminau: Dievas nepasiėmė mano tėvo. * Suvokiau, kad mirtis yra žmogaus netobulumo pasekmė ir kad tėvas bus prikeltas gyventi žemės rojuje.

„Ta knyga sugadino tave!“

Biblijos tiesa atvėrė mums akis. Radome seną tėvo Bibliją ir pradėjome ją studijuoti, dažniausiai prie žvakės susėdę aplink židinį. Kadangi iš jaunų moterų mūsų mieste domėjausi Biblija tik aš, manęs neįtraukė į mažos vietinės liudytojų grupės veiklą. Kurį laiką nuoširdžiai — nors neteisingai — maniau, kad ši religija tik vyrams.

Mano brolio entuziazmas skelbti sužadino ir mane. Netrukus mūsų šeima patraukė policijos dėmesį. Pareigūnai, ieškodami Emanuelio ir literatūros, ateidavo įvairiu paros metu. Aiškiai prisimenu, kaip kunigas atėjęs įtikinėjo mus grįžti į bažnyčią. Kai Emanuelis parodė jam Biblijoje Dievo vardą Jehova, jis griebė Bibliją ir piktai mosuodamas ja broliui prieš akis sušuko: „Ta knyga sugadino tave!“

Atsisakęs tarnauti armijoje, Emanuelis 1940-aisiais buvo suimtas ir išsiųstas į Albanijos frontą. Ryšys nutrūko ir mes jau laikėme brolį mirusiu. Tačiau po dvejų metų jis netikėtai parašė mums iš kalėjimo — gyvas ir sveikas! Viena Rašto eilutė iš to laiško neišdildomai įsirėžė į mano atmintį: „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi.“ (2 Metraščių 16:9) Kaip mums reikėjo tokio padrąsinimo!

Būdamas kalėjime Emanuelis paprašė, kad broliai mane aplankytų. Tuoj pat vienoje  sodyboje už miesto buvo pradėtos organizuoti slaptos krikščionių sueigos. Nė nenuvokėme esą sekami! Kartą sekmadienį mus apsupo ginkluoti policininkai. Sugrūdę į atvirą sunkvežimį, jie vežiojo mus po miestą. Iki šiol prisimenu žmonių pašaipas ir pajuoką, bet Jehovos dvasios sustiprinti likome ramūs.

Mus nuvežė į kitą miestą ir suvarė į kelias labai tamsias ir purvinas kameras. Tualetą mano kameroje atstojo kibiras, kurį ištuštindavo kartą per dieną. Mane nuteisė aštuonis mėnesius kalėti, nes palaikė grupės „mokytoja“. Tačiau vienas ten kalinamas brolis paprašė savo advokato imtis mūsų bylos ir taip buvome išlaisvinti.

Naujas gyvenimas

Išėjęs iš kalėjimo Emanuelis pradėjo keliaujamąją tarnybą — lankė susirinkimus Atėnuose. 1947 metais ten persikėliau ir aš. Pagaliau galėjau bendrauti su didele liudytojų grupe, kurioje buvo ne tik vyrų, bet ir moterų, vaikų. 1947-ųjų liepą parodžiau pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. Dažnai svajodavau apie misionierės tarnybą, todėl lankiau vakarinius kursus, kad pramokčiau anglų kalbos. 1950-aisiais tapau pioniere. Motina persikėlė pas mane ir taip pat priėmė Biblijos tiesą. Ji tarnavo Jehovai visus likusius 34 gyvenimo metus.

Tais pačiais metais sutikau Džoną Marksą (Markopulą), gerbiamą dvasingą vyrą iš Jungtinių Valstijų. Kilęs iš pietinės Albanijos, jis emigravo į Jungtines Valstijas ir ten tapo Jehovos liudytoju. 1950-aisiais atvykęs į Graikiją Džonas bandė gauti vizą į Albaniją, tuomet uždarą griežčiausio komunistinio režimo šalį. Nors savo šeimos nebuvo matęs nuo 1936 metų, leidimo įvažiuoti į Albaniją negavo. Didelis jo uolumas Jehovos tarnyboje ir karšta meilė brolijai paveikė mane. 1953-iųjų balandžio 3 dieną mudu susituokėme. Paskui išvykome į mūsų naujus namus Niu Džersyje (JAV).

 Norėdami skelbti visą laiką ir išsilaikyti, mudu su Džonu ėmėmės smulkaus verslo: Niu Džersio pakrantėje ruošdavome pusryčius žvejams. Dirbdavome tik vasaros mėnesiais nuo aušros iki 9 valandos ryto. Gyvendami paprastai ir sutelkdami dėmesį į dvasinę veiklą, galėjome daugiausia laiko skirti skelbimui. Metams bėgant tarnavome įvairiuose miestuose, kur trūko skelbėjų. Jehovos palaikomi mokėme susidomėjusiuosius, kūrėme susirinkimus ir padėjome statyti Karalystės sales.

Padedame vargstantiems broliams

Tačiau netrukus mums atsivėrė nuostabios galimybės. Atsakingi broliai norėjo atkurti ryšius su bendratikiais, gyvenančiais Balkanų šalyse, kur mūsų veikla buvo uždrausta. To regiono Jehovos liudytojai, izoliuoti nuo tarptautinės brolijos, beveik ar visai negaudavo dvasinio maisto ir metų metais kentė žiaurų pasipriešinimą. Dauguma jų buvo nuolat sekami, vargo kalėjimuose ar darbo stovyklose. Jiems labai reikėjo biblinių leidinių, vadovavimo ir padrąsinimo. Štai ką rašė broliai iš Albanijos vienoje užkoduotoje žinutėje: „Melskite už mus Viešpatį. Literatūra konfiskuojama visuose namuose. Jie neleidžia mums studijuoti. Trys broliai įkalinti.“

Taigi 1960-ųjų lapkritį pradėjome šešių mėnesių kelionę po kai kurias Balkanų  šalis. Aiškiai žinojome, kad atlikti šią misiją reikės „galybės gausos“, Dievo teikiamo ryžto, drąsos bei sumanumo. (2 Korintiečiams 4:7) Kelionės tikslas pirmiausia buvo Albanija. Paryžiuje nusipirkome automobilį ir išsiruošėme. Pasiekę Romą, pateikėme prašymus dėl vizų, tačiau vizą gavo tik Džonas. Man reikėjo važiuoti į Graikiją, į Atėnus, ir jo laukti.

Į Albaniją Džonas atvyko 1961-ųjų vasario pabaigoje ir pasiliko ten iki kovo galo. Tiranoje jis susitiko su 30 brolių. Kaip jie džiaugėsi taip reikalinga literatūra ir padrąsinimu! Tokio apsilankymo jie laukė 24 metus.

Džoną sujaudino tų brolių atsidavimas ir ištvermė. Jis sužinojo, jog daugelis iš jų neteko darbo ir buvo įkalinti už atsisakymą dalyvauti komunistinės valstybės veikloje. Dviejų brolių, įkopusių į devintą dešimtį, nuoširdumas ypač palietė Džono širdį. Tiedu broliai paaukojo skelbimo darbui apie 100 dolerių, kuriuos sutaupė per ilgą laiką iš savo varganų pensijų.

Paskutinė diena, Džono praleista Albanijoje, buvo 1961-ųjų kovo 30-oji — Jėzaus mirties minėjimo diena. Džonas pasakė Minėjimo kalbą 37-iems tą vakarą susirinkusiems asmenims. Baigusį kalbėti Džoną broliai skubiai išvedė pro užpakalines duris ir nuvežė į Duresio uostą, kur jis sėdo į turkų prekybinį laivą, plaukiantį į Graikijos miestą Pirėją.

Džiaugiausi sulaukusi jo gyvo ir sveiko. Dabar galėjome ruoštis tolesnei kelionei — ne mažiau rizikingai. Reikėjo aplankyti kitas tris Balkanų šalis, kur mūsų veikla irgi buvo uždrausta. Galėjome visko tikėtis, nes vežėmės literatūros, rašomųjų mašinėlių ir kitų priemonių. Turėjome retą progą sutikti labai ištikimų brolių ir seserų, dėl Jehovos pasirengusių netekti darbo, laisvės ir net gyvybės. Jų uolumas ir nuoširdi meilė labai įkvėpė. Įsitikinome, kad Jehova teikia „galybės gausos“.

Sėkmingai užbaigę šią kelionę grįžome į Jungtines Valstijas. Vėliau visaip bandydavome siųsti į Albaniją literatūros ir gauti žinių apie mūsų brolių veiklą.

Dažnai kelionėse, pavojuose

Metai bėgo. 1981-aisiais, sulaukęs 76 metų, Džonas mirė. Likau viena. Mano dukterėčia Evangelija ir jos vyras Džordžas Orfanidis mielai pasiėmė mane pas save ir nuo tada emociškai palaiko ir kitaip rūpinasi. Jie patys jautė Jehovos pagalbos ranką tarnaudami Sudane, kai mūsų veikla ten buvo uždrausta. *

Per laiką vėl buvo mėginama susisiekti su mūsų broliais Albanijoje. Kadangi ten gyveno vyro giminaičiai, manęs paklausė, ar nenorėčiau nuvykti į tą šalį. Aišku, norėjau!

Po keleto mėnesių atkaklių pastangų, 1986-ųjų gegužę, Albanijos ambasada Atėnuose man išdavė vizą. Diplomatinio korpuso nariai griežtai įspėjo: jeigu kas nors atsitiktų, kitos šalys padėti nesiims. Kai kelionių agento paprašiau lėktuvo bilietų į Albaniją, jis apstulbo. Bet nesileidau įbauginama, ir netrukus jau sėdėjau lėktuve, kartą per savaitę skrendančiame iš Atėnų į Tiraną. Drauge skrido tik trys labai seni albanai; jie buvo atvykę į Graikiją gydytis.

Lėktuvui nusileidus buvau palydėta į tuščią daržinę, kuri atstojo muitinę. Vyro brolis ir sesuo, nors ne Jehovos liudytojai, noriai padėjo susisiekti su keletu vietinių brolių. Pagal įstatymą, giminaičiai turėjo informuoti valdžią apie mano  atvykimą. Dėl to policija mane atidžiai stebėjo. Giminaičiai nusprendė, kad būtų geriau man likti pas juos, kol jie ieškos dviejų Tiranoje gyvenančių liudytojų ir atveš juos pasimatyti su manimi.

Tuo metu visoje Albanijoje buvo devyni pasiaukoję broliai. Draudimas, persekiojimas ir griežtas sekimas padarė juos labai atsargius. Gilios raukšlės vagojo jų veidus. Kai mane aplankę du broliai įsitikino, jog nesu išdavikė, jie pirmiausia paklausė: „Kur Sargybos bokštai?“ Metų metais tie broliai neturėjo netgi Biblijos — tik du senesnių knygų egzempliorius.

Jie išsamiai pasakojo apie žiaurias jiems taikytas režimo priemones. Paminėjo vieną brangų brolį, apsisprendusį likti politiškai neutralų per artėjančius rinkimus. Kadangi viską kontroliavo valstybė, jo šeimai tai reiškė visiškai netekti maisto davinio. Jo susituokusiems vaikams su šeimomis grėsė įkalinimas, nors tėvo religijos jie neišpažino. Kaip buvo pranešta, šio brolio šeimos nariai iš baimės nužudė jį rinkimų išvakarėse, kūną įmetė į šulinį, o vėliau pasakė, kad jis pats prarado ryžtą ir nusižudė.

Tų krikščionių skurdas tiesiog spaudė ašaras. Tačiau kai aš norėjau kiekvienam iš jų dovanoti po 20 dolerių, jie nepriėmė sakydami, kad nori tik dvasinio maisto. Šie broliai dešimtmečiais kentė totalitarinį režimą, kuris daugumą gyventojų padarė ateistais. Tačiau tų brolių tikėjimas ir ryžtas buvo toks pat stiprus kaip ir kitų kraštų liudytojų. Albaniją palikau po dviejų savaičių tvirtai įsitikinusi, kad Jehova gali suteikti „galybės gausos“ net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

Aplankyti Albaniją turėjau galimybę dar du kartus — 1989 ir 1991-aisiais. Kai šalis pamažu atgavo žodžio ir religijos laisvę, Jehovos garbintojų skaičius greit ėmė didėti. 1986-aisiais pasiaukojusių krikščionių ten buvo tik saujelė, o dabar aktyvių skelbėjų — daugiau kaip 2200. Tarp jų buvo Melpo, mano vyro sesuo. Jehova tikrai palaimino šį būrį ištikimų tarnų!

Prasmingas gyvenimas su Jehovos galia

Žvelgdama į praeitį nė kiek neabejoju, kad mudviejų su Džonu triūsas nebuvo veltui. Veržlios jaunystės dienas praleidome kuo naudingiausiai. Mūsų visalaikė tarnyba prasmingumu neprilygsta jokiam siekiui. Džiaugiuosi, kad daugeliui malonių žmonių padėjome sužinoti Biblijos tiesą. Dabar sulaukusi garbaus amžiaus iš visos širdies skatinu jaunuolius ‘atminti Kūrėją savo jaunystės dienomis’. (Mokytojo 12:1)

Nors man jau 81-eri, vis dar tarnauju visalaike gerosios naujienos skelbėja. Keliuosi anksti ir išėjusi liudiju autobusų stotelėse, automobilių aikštelėse, gatvėje, parduotuvėse, parkuose. Senatvė šiek tiek apsunkina gyvenimą, bet mano didžiulė dvasinė šeima — mylintys tikėjimo broliai ir seserys — ir dukterėčios šeimyna puikiai rūpinasi manimi. Aš iš tiesų patyriau, jog „ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“. (2 Korintiečiams 4:7)

[Išnašos]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Viršuje: Džonas (iš krašto kairėje), aš (centre), Emanuelis (man iš kairės) ir mano motina (Emanuelio kairėje) su grupe beteliečių Atėnuose 1950-aisiais

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kairėje: su Džonu ruošiame pusryčius žvejams Niu Džersio pakrantėje 1956-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Srities kongresas Tiranoje (Albanija) 1995-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Betelio pastatai Tiranoje (Albanija). Baigti 1996-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Viršuje: straipsnis iš 1940 metų „Sargybos bokšto“, slaptai išversto į albanų kalbą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su dukterėčia Evangelija Orfanidis (dešinėje) ir jos vyru Džordžu