Jehova — tobulas gerumo pavyzdys

„Girkite kareivijų Viešpatį, nes Viešpats yra geras.“ (JEREMIJO 33:11, Brb)

1. Kas mus skatina šlovinti Dievą už jo gerumą?

JEHOVA DIEVAS pasižymi tobulu gerumu. „Koks didis Jo gerumas!“ — sušuko pranašas Zacharijas. (Zacharijo 9:17, Brb) Visa, ką Dievas padarė ruošdamas mums žemę, byloja apie šią jo savybę. (Pradžios 1:31) Niekada nepajėgsime perprasti visų sudėtingų Dievo dėsnių, kuriuos jis nustatė kurdamas visatą. (Mokytojo 3:11; 8:17) Tačiau net ir žiupsnelis žinių apie jos sandarą skatina mus šlovinti Dievą už gerumą.

2. Kaip galima apibūdinti gerumą?

² Kas yra gerumas? Tai moralinis tobulumas, arba dorybė. Būti geram reiškia daugiau negu tik nedaryti nieko bloga. Gerumas, šventosios dvasios vaisius, yra puikiai matomas. (Galatams 5:22, 23) Jį liudija mūsų geri, naudingi darbai kitų labui. Šios sistemos laikais žmonių požiūris į gėrį ir blogį skirtingas. Tačiau kad klestėtų ramybė ir laimė, gerumo kriterijus turi būti vienas. Kas gali deramai jį nurodyti?

3. Ką žodžiai iš Pradžios 2:16, 17 byloja apie gerumo kriterijų?

³ Kas yra gerumas, nurodo Dievas. Žmonijos pradžioje Jehova įsakė pirmajam vyrui: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“ (Pradžios 2:16, 17) Vadinasi, žinių, kas yra  blogis, o kas gėris, turime semtis iš savo Kūrėjo.

Mums rodomas neužtarnautas gerumas

4. Kaip Dievas pasirūpino žmonija Adomui nusidėjus?

⁴ Žmonės prarado galimybę gyventi amžinai bei laimingai ir būti tobuli, kai Adomas nusidėjo ir atsisakė pripažinti Dievo teisę nustatyti, kas yra gerumas. (Pradžios 3:1-6) Vis dėlto dar Adomui nesusilaukus nuodėmę bei mirtį paveldėsiančių vaikų, Dievas jau išpranašavo, jog atsiųs tobulą Sėklą. Kreipdamasis į „senąją gyvatę“, Šėtoną Velnią, Jehova paskelbė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį.“ (Apreiškimo 12:9; Pradžios 3:15, Brb) Jehova nusprendė išpirkti nuodėmingą žmoniją. Rodydamas neužtarnautą gerumą, Jehova išties ėmėsi įgyvendinti šį tikslą, kad išgelbėtų visus, kurie elgesiu liudija tikį jo brangaus Sūnaus išperkamąja auka. (Mato 20:28; Romiečiams 5:8, 12)

5. Kaip mes, paveldėję polinkį į bloga, galime rodyti gerumą?

⁵ Dėl iš Adomo paveldėtos nuodėmės mūsų širdis, aišku, yra linkusi į bloga. (Pradžios 8:21) Laimei, Jehova padeda mums rodyti gerumą. Nuolat gilindamiesi į jo brangintinus šventus raštus, ne tik ‘mokomės būti išgelbėti’ bei ‘pasirengę kiekvienam geram darbui’, bet ir daryti, kas, Dievo akimis, gera. (2 Timotiejui 3:14-17; Brb) O kad turėtume naudos iš Rašto mokymų ir rodytume gerumą, privalome išsiugdyti tokį kaip psalmininko požiūrį: „Tu [Jehova] esi geras ir darai gera, mokyk mane savo nuostatų.“ (Psalmyno 119:68, Brb)

Aukštinamas Jehovos gerumas

6. Kokie buvo žodžiai iš levitų giedotos giesmės, kai karalius Dovydas pernešė sandoros skrynią į Jeruzalę?

⁶ Senovės Izraelio karalius Dovydas neabejojo Dievo gerumu ir norėjo būti Jo vadovaujamas. „Viešpats teisus ir geras, — sakė Dovydas. — Todėl jis klystančius moko kelio.“ (Psalmyno 25:8) Izraelitams duotus Dievo nurodymus sudarė dešimt svarbių įstatymų — Dešimt įsakymų, surašytų ant dviejų akmens plokščių ir laikomų šventoje vietoje, vadinamoje sandoros skrynia. Kai Dovydas ją atnešė į Izraelio sostinę Jeruzalę, levitai giedojo giesmę, kurioje buvo sakoma: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina!“ (1 Metraščių 16:34, 37-41) Kaip džiugu tikriausiai buvo girdėti tokį gyrių iš giesmininkų levitų lūpų!

7. Kas įvyko, kai skrynia buvo atnešta į Švenčiausiąją ir kai Saliamonas baigė savo dedikacinę maldą?

⁷ Tokie pat gyriaus žodžiai skambėjo per Jehovos šventyklos, pastatytos Dovydo sūnaus Saliamono, atidarymą. Kai jos Švenčiausiojoje buvo padėta sandoros skrynia, levitai pradėjo šlovinti Jehovą, „nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“. Tuomet šventyklą stebuklingai pripildė debesis, simbolizavęs, kad čia savo  didybėje yra pats Jehova. (2 Metraščių 5:13, 14) Saliamonui baigus dedikacinę maldą, „ugnis nužengė iš dangaus ir sudegino deginamąją atnašą ir aukas“. Tai pamatę, „visi izraelitai... puolė kniūbsti ant žemės ir, garbindami ir dėkodami Viešpačiui, tarė: ‘Nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.’“ (2 Metraščių 7:1-3) Po 14 dienų šventės izraelitai grįžo namo „džiūgaujantys ir smagiai nusiteikę dėl gerumo, kurį Viešpats buvo parodęs ir Dovydui, ir Saliamonui, ir savo Izraelio tautai“. (2 Metraščių 7:10)

8, 9. a) Nors izraelitai šlovino Jehovą už jo gerumą, kokiu keliu jie galop pasuko? b) Kas buvo išpranašauta Jeruzalei per Jeremiją ir kaip pranašystė išsipildė?

⁸ Deja, vėliau izraelitai nebesistengė gyventi pagal tą nuostatą, kurią išreiškė Dievui gyriaus giesmėse. Ilgainiui Judo gyventojai ‘Jehovą garbino tik lūpomis’. (Izaijo 29:13) Užuot laikęsi Dievo nustatytų gerumo principų, jie pasuko blogio keliu. Ką jie darė? Nusirito tiek, kad net garbino stabus, paleistuvavo, engė vargšus ir darė daug kitų didelių nuodėmių! Todėl 607 m. p. m. e. Jeruzalė buvo sugriauta, o Judo gyventojai išvaryti į Babilono nelaisvę.

⁹ Taip Dievas sudrausmino savo tautą. Tačiau per Jeremiją jis išpranašavo, kad Jeruzalėje vėl skambės žodžiai: „Girkite kareivijų Viešpatį, nes Viešpats yra geras“ „... ir jo ištikimoji meilė amžina!“ (Jeremijo 33:10, 11; Brb) Taip ir įvyko. Šalis buvo apleista 70 metų, paskui, 537 m. p. m. e., žydų likutis sugrįžo į Jeruzalę. (Jeremijo 25:11; Danieliaus 9:1, 2) Ant Morijos kalno, ten, kur stovėjo šventykla, izraelitai  atstatė aukurą ir vėl pradėjo atnašauti aukas. Kitais metais jie padėjo šventyklos pamatus. Kokia tai buvo džiugi diena! „Mūrininkams padėjus Viešpaties Šventyklos pamatus, — rašė Ezra, — apsirengę savo drabužiais kunigai sustojo pagal Izraelio karaliaus nurodymus pašlovinti Viešpaties trimitais, o levitai, Asafo sūnūs, cimbolais pagal Izraelio karaliaus Dovydo nurodymus. Jie giedojo giesmes, dėkodami ir šlovindami Viešpatį, ‘nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė Izraeliui amžina.’“ (Ezros 3:1-11)

10. Kokiais svarbiais žodžiais prasideda ir baigiasi 118 psalmė?

¹⁰ Minėtais žodžiais Jehova šlovinamas už savo gerumą daugelyje psalmių. Taip jis giriamas ir 118 psalmėje, kurią izraelitų šeimos giedodavo baigdamos švęsti Paschą. Šios giesmės pradžioje ir pabaigoje yra toks posmas: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras ir jo ištikimoji meilė amžina!“ (Psalmyno 118:1, 29) Galbūt tai buvo paskutiniai šlovinimo žodžiai, kuriuos 33 m. e. m. Jėzus Kristus giedojo su savo ištikimais apaštalais naktį prieš mirtį. (Mato 26:30)

„Prašyčiau parodyti man savo šlovę“

11, 12. Kokius žodžius girdėjo Mozė regėdamas Dievo šlovę?

¹¹ Kaip Jehovos gerumas siejasi su jo ištikima meile, buvo pasakyta dar prieš daugelį šimtmečių iki Ezros laikų. Kai kalti už aukso veršio garbinimą izraelitai buvo nubausti dykumoje, Mozė maldavo Jehovą: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę.“ Jehova, žinodamas, kad Mozė negalėtų likti gyvas pamatęs jo veidą, tarė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas.“ (Išėjimo 33:13-20)

¹² Kitą dieną ant Sinajaus kalno Mozė išvydo Jehovos gerumą. Jam nušvito Dievo šlovė ir pasigirdo balsas: „Jehova, Jehova, Dievas gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kupinas ištikimos meilės ir tiesos, išsaugantis ištikimą meilę tūkstančiams, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau tikrai nepaliekantis nenubaudęs už tėvų kaltę sūnų ir vaikaičių iki trečios ir ketvirtos kartos.“ (Išėjimo 34:6, 7, NW) Tie žodžiai byloja, kad Jehovos gerumas neatsiejamas nuo jo ištikimos meilės bei kitų savybių. Apmąstydami jas, mes irgi sugebėsime išsiugdyti gerumą. Pirmiausia aptarkime savybę, kurią taip puikiai apsakydamas savo gerumą Dievas paminėjo dukart.

„Dievas... kupinas ištikimos meilės“

13. Apsakydamas savo gerumą kokią savybę Dievas paminėjo dukart ir kodėl?

¹³ „Jehova, Dievas... kupinas ištikimos meilės..., išsaugantis ištikimą meilę tūkstančiams.“ Hebrajiškas žodis, turintis prasmę „meilingumas“, čia išverstas „ištikima meilė“. Tik ši savybė Mozei buvo paminėta du kartus. Tai suprantama, nes esminis Jehovos bruožas yra meilė! (1 Jono 4:8) Ji  iškeliama gerai žinomais gyriaus Jehovai žodžiais: „Jis geras, ir jo ištikimoji meilė amžina.“

14. Kas ypač džiaugiasi Dievo gerumu bei ištikima meile?

¹⁴ Vienas Jehovos gerumo įrodymas tas, kad jis yra „kupinas ištikimos meilės“. Tai ypač matyti iš jo švelnaus rūpinimosi savo pasiaukojusiais, atsidavusiais tarnais. (1 Petro 5:6, 7) Jehovos liudytojai gali patvirtinti, kad Dievas ‘išsaugo ištikimą meilę’ visiems, kas jį myli ir jam tarnauja. (Išėjimo 20:6) Izraelis prarado Jehovos ištikimą meilę, nes atmetė jo Sūnų. Bet atsidavusius visų tautų krikščionis Dievo gerumas ir ištikima meilė lydės amžinai. (Jono 3:36)

Jehova — gailestingas ir maloningas

15. a) Kokius žodžius Mozė ant Sinajaus kalno išgirdo pirmiausia? b) Kas yra gailestingumas?

¹⁵ Ant Sinajaus kalno Mozės girdėti pirmieji žodžiai buvo tokie: „Jehova, Jehova, Dievas gailestingas ir maloningas.“ Hebrajų kalboje „gailestis“ dar gali reikšti „viduriai“ ir giminingas žodžiui „įsčios“. Vadinasi, gailestis yra švelni atjauta, kylanti iš pačių gelmių. Gailestis — ne vien nuoširdi užuojauta. Jis turi skatinti mus kaip nors padėti kenčiančiam žmogui. Pavyzdžiui, atjautūs vyresnieji žino turį rodyti ‘gailestingumą su džiaugsmu’ savo bendratikiams, kur tik įmanoma. (Romiečiams 12:8; Jokūbo 2:13; Judo 22, 23)

16. Kodėl sakoma, kad Jehova yra maloningas?

¹⁶ Dievo gerumas pasireiškia per jo maloningumą. Viename žodyne rašoma, kad maloningas žmogus „labai atidus kito jausmams“ ir yra ‘ypač švelnus bei geraširdis menkesniems’. Jehova — puikiausias maloningumo savo ištikimiems tarnams pavyzdys. Štai per angelus jis meilingai sustiprino seną pranašą Danielių, pranešė mergelei Marijai, kad jai skirta būti Jėzaus gimdytoja. (Danieliaus 10:19; Luko 1:26-38) Mes, Jehovos tauta, tikrai esame dėkingi, kad jis maloningai kalba mums iš Biblijos puslapių. Šloviname Dievą už jo gerumą ir patys siekiame būti maloningi kitiems. Pavyzdžiui, dvasiškai brandūs krikščionys stengiasi pataisyti bendratikį ‘romia dvasia’, švelniai, maloniai. (Galatams 6:1)

Lėtas pykti

17. Kodėl esame dėkingi, kad Jehova yra „lėtas pykti“?

¹⁷ „Dievas... lėtas pykti.“ Šie žodžiai byloja dar apie kitą jo gerumo aspektą. Jehova kantriai pakelia mūsų trūkumus ir duoda laiko įveikti dideles silpnybes, dvasiškai tobulėti. (Hebrajams 5:12—6:3; Jokūbo 5:14, 15) Be to, Dievo kantrybė naudinga tiems, kurie kol kas nėra jo garbintojai. Jiems dar nevėlu priimti Karalystės žinią ir atgailauti. (Romiečiams 2:4) Jehova yra kantrus, tačiau kartais gerumas skatina jį parodyti rūstybę kaip tada, kai izraelitai garbino aukso veršį prie Sinajaus kalno. Netrukus Dievas išlies dar didesnę rūstybę sunaikindamas šią blogą Šėtono sistemą. (Ezechielio 38:19, 21-23)

18. Kiek yra tiesos Jehovos ir žmonių vadovų žodžiuose?

¹⁸ „Jehova [yra] Dievas... kupinas... tiesos.“ Kaip skiriasi Jehova nuo žmonių vadovų, duodančių įspūdingų pažadų, tačiau jų neįvykdančių! Jehovos garbintojai gali pasikliauti viskuo, kas pasakyta jo įkvėptame Žodyje. Kadangi Dievas yra kupinas tiesos, tikime kiekvienu jo pažadu. Būdamas geras, mūsų dangiškasis Tėvas tikrai  išklauso prašytojų, meldžiančių dvasinės tiesos, ir apsčiai jos teikia. (Psalmyno 43:4; 65:3 [43:3; 65:2, Brb])

19. Kokį nuostabų gerumą Jehova rodo atgailaujantiems nusidėjėliams?

¹⁹ „Jehova [yra]... Dievas... atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę.“ Dėl savo gerumo Jehova pasiruošęs dovanoti atgailaujantiems nusidėjėliams. Esame ypač dėkingi savo meilingam dangiškajam Tėvui, kad per Jėzaus auką mums gali būti atleistos nuodėmės. (1 Jono 2:1, 2) Kokia laimė, kad visi, kurie įrodo tikį šia išpirka, gali turėti gerus santykius su Jehova bei amžino gyvenimo pažadėtame naujajame pasaulyje viltį. Tai nuostabūs dalykai, skatinantys šlovinti Jehovą už jo gerumą žmonijai! (2 Petro 3:13)

20. Kas rodo, kad Dievas nepakenčia blogio?

²⁰ ‘Jehova tikrai nepalieka nenubaudęs.’ Tai irgi skatina girti Jehovą už gerumą. Kodėl? Todėl, kad vienas svarbiausių gerumo aspektų yra nepakanta jokiam blogiui. Tad „kai Viešpats Jėzus su savo galybės angelais apsireikš iš dangaus“, bus atkeršyta „tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“. „Jie bus nubausti amžina pražūtimi.“ (2 Tesalonikiečiams 1:6-9; Brb) Tada išgelbėti Jehovos garbintojai galės džiaugtis gyvenimu ir jų nebevargins bedieviai, „nekenčiantys to, kas gera“. (2 Timotiejui 3:1-3)

Sekite Jehovos gerumo pavyzdžiu

21. Kodėl turime rodyti gerumą?

²¹ Išties dėl daug ko galime girti Jehovą ir dėkoti už gerumą. Ar mums, jo tarnams, nereikėtų irgi stengtis rodyti šią savybę? Juk apaštalas Paulius skatino bendratikius: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai.“ (Efeziečiams 5:1) Dangiškasis Tėvas be perstojo daro gera, tad ir mes privalome taip elgtis.

22. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²² Jei esame visa širdimi atsidavę Jehovai, be abejo, stengsimės uoliai sekti jo gerumo pavyzdžiu. Mums, nuodėmingo Adomo palikuonims, tai nelengva. Kitame straipsnyje aptarsime, kodėl įmanoma rodyti gerumą. Be to, pamatysime, kaip įvairiopai galime ir privalome sekti Jehova — didžiausiu gerumo pavyzdžiu.

Kaip atsakytum?

• Kas yra gerumas?

• Kokiais Rašto žodžiais aukštinamas Dievo gerumas?

• Kokie yra kai kurie Jehovos gerumo įrodymai?

• Kodėl turime sekti Jehovos gerumo pavyzdžiu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Jehova sudrausmino savąją senovės tautą, nes ji gyrė Dievą, tačiau elgesiu neigė savo žodžius

[Iliustracija 12 puslapyje]

Ištikimas likutis sugrįžo į Jeruzalę

[Iliustracija 13 puslapyje]

Mozė girdėjo puikius žodžius apie Dievo gerumą

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jehovos gerumą liudija tai, kaip jis kalba mums iš Biblijos puslapių