Gyvenimo istorija

Jehova mokė mus kantrybės ir ištvermės

PAPASAKOJO ARISTOTELIS APOSTOLIDIS

Piatigorskas — Šiaurės Kaukazo prieškalnėje įsikūręs Rusijos miestas garsėja mineraliniais šaltiniais ir švelniu klimatu. Ten 1929-aisiais aš gimiau graikų pabėgėlių šeimoje. Po dešimties metų mus užgriuvo stalinizmo baisybės — pogromai, teroras, etninis valymas ir vėl tapome pabėgėliais. Buvome priversti išvykti į Graikiją.

TEN atsikraustę apsigyvenome Pirėjuje. Žodis „pabėgėlis“ mums įgijo naują reikšmę — jautėmės visiškai svetimi. Nors brolio ir mano vardai — Sokratas ir Aristotelis — buvo tokie pat kaip žinomų graikų filosofų, visi mudu vadindavo rusiukais.

Vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mirė mūsų brangioji mama. Ji buvo tikra namų siela ir ši netektis mus nepaprastai slėgė. Sirgdama mama išmokė daug namų ruošos darbų ir vėliau tai man labai pravertė.

Karas ir išlaisvinimas

Vyko karas, šalis buvo nacių okupuota, nesiliovė sąjungininkų bombardavimai ir kiekviena diena galėjo būti paskutinė. Aplink siautė skurdas, alkis, mirtis. Nuo 11 metų drauge su tėvu turėjau sunkiai dirbti, kad visi trys išsilaikytume. Prastai mokėdamas graikų kalbą, taip pat dėl karo bei pokario bėdų likau be išsilavinimo.

1944-ųjų spalį vokiečių okupacija Graikijoje baigėsi. Tuo varganu laiku susipažinau su Jehovos liudytojais. Biblija  pagrįsta šviesi būsimos Dievo Karalystės viltis palietė mano širdį. (Psalmyno 37:29, Brb) Dievo pažadas dovanoti amžiną gyvenimą ir taiką žemėje man buvo kaip balzamas žaizdai. (Izaijo 9:6 [9:7, Brb]) 1946 metais abu su tėvu pasikrikštijome; taip parodėme pasiaukojimą Jehovai.

Kitais metais apsidžiaugiau gavęs pirmąją užduotį — rūpintis, kad nepritrūktų žurnalų neseniai organizuotam antrajam Pirėjo susirinkimui (vėliau tokie broliai buvo vadinami žurnalų stalo tarnais). Mūsų teritorija tęsėsi apie 50 kilometrų, nuo Pirėjo iki pat Eleusio. Anuomet susirinkime buvo daug dvasia pateptųjų. Smagu buvo drauge tarnauti, mokytis iš jų. Man patikdavo bendrauti su šiais krikščionimis, klausytis neišsenkančių pasakojimų apie jų atkaklumą skelbimo darbe. Jų gyvenimas rodė, kad ištikima tarnystė Jehovai reikalauja daug kantrybės bei ištvermės. (Apaštalų darbų 14:22) Kaip nuostabu, kad dabar šioje vietovėje yra 50 su viršum Jehovos liudytojų susirinkimų!

Netikėtas išmėginimas

Vėliau susipažinau su Eleni, miela, uolia jauna krikščione iš Patrų. 1952-ųjų pabaigoje mudu susižadėjome. Po keleto mėnesių Eleni sunkiai susirgo. Gydytojai rado smegenyse auglį. Padėtis buvo kritiška ir Eleni reikėjo skubiai operuoti. Šiaip ne taip Atėnuose pavyko rasti gydytoją, sutikusį atsižvelgti į mūsų religinius įsitikinimus ir daryti operaciją be kraujo perpylimo, nors tada nebuvo tam tinkamų priemonių. (Kunigų 17:10-14; Apaštalų darbų 15:28, 29) Po operacijos gydytojai nežadėjo nieko gera, nes nebuvo garantuoti, kad liga galutinai įveikta.

Kaip turėjau pasielgti? Ar pasikeitus aplinkybėms atsisakyti įsipareigojimo sužadėtinei? Ne! Jei jau pažadėjau, tebūnie mano „taip“ tikras. (Mato 5:37) Nė sekundės neleidau sau galvoti kitaip. Vyresniosios sesers prižiūrima, Eleni šiek tiek atsigavo ir 1954-ųjų gruodį mudu susituokėme.

Po trejų metų liga atsinaujino ir Eleni vėl operavo tas pats chirurgas. Stengdamasis visiškai pašalinti auglį, šįkart jis įsiskverbė į smegenis giliau ir jos buvo pažeistos — žmona liko dalinai paralyžiuota, labai sutriko jos kalba. Prisidėjo aibė naujų vargų. Net menkiausią darbelį mano mieloji žmona turėdavo daryti sukaupusi visas jėgas. Blogėjanti jos būklė apvertė aukštyn kojomis mūsų buitį. Teko apsišarvuoti didele kantrybe bei ištverme.

 Dabar labai pravertė mamos pamokos. Kiekvieną ankstyvą rytmetį suruošdavau viską, ko reikėdavo, kad Eleni būtų lengviau pagaminti valgį. Dažnai pasikviesdavome svečių: visalaikių tarnų, Biblijos studijuotojų, vargingiau gyvenančių bendratikių. Jie sakydavo, jog mūsų patiekalai labai skanūs! Abu su Eleni stengėmės, kad namai būtų tvarkingi, švarūs. Tokia daug jėgų reikalaujanti padėtis tęsėsi 30 metų.

Ligota, bet uoli

Aš ir pažįstami gėrėjomės, kad net sunkiomis aplinkybėmis neatšalo Eleni meilė Jehovai ir nesumažėjo jos noras uoliai jam tarnauti. Atkakliai lavindamasi ji pramoko šiek tiek kalbėti. Eleni mielai šnekindavo gatve einančius žmones ir pasakodavo jiems gerąją naujieną iš Biblijos. Važiuodamas kur nors darbo reikalais pasiimdavau žmoną drauge ir pastatydavau automobilį greta judraus šaligatvio. Atsidariusi langą ji kalbindavo praeivius ir siūlydavo jiems žurnalus Sargybos bokštas bei Atsibuskite! Kartą per dvi valandas žmona išdalijo 80 egzempliorių. Dažnai Eleni išplatindavo visus susirinkime užsigulėjusius žurnalus. Be to, ji nuolat skelbdavo ir kitaip.

Liga neįveikė jos ryžto niekada neapleisti sueigų, kongresų ir asamblėjų, net vykusių užsienyje tuomet, kai Jehovos liudytojai Graikijoje buvo persekiojami. Nepaisydama savo negalės žmona džiaugėsi kongresais Austrijoje, Vokietijoje, Kipre bei kitose šalyse. Eleni nesiskųsdavo ir nereikalaudavo ypatingo dėmesio nė tada, kai Jehovos tarnyboje man padaugėdavo užduočių ir dėl to jai tekdavo taikstytis su tam tikrais nepatogumais.

Tokios aplinkybės man buvo ilga kantrybės ir ištvermės pamoka. Ne kartą patyriau Jehovos paramą. Broliai ir seserys padėdavo kiek galėdami, gydytojai mus irgi maloniai palaikydavo. Nors prižiūrėdamas žmoną negalėjau dirbti ištisą dieną, per tą nelengvą laikotarpį nebuvome pristigę būtiniausių dalykų. Visada pirmiausia rūpėjo Jehovos interesai ir tarnystė jam. (Mato 6:33)

Daugelis yra teiravęsi, kaip viską iškentėme. Prisimindamas praeitį, manau, kad mūsų kantrybę bei ištvermę stiprino Biblijos studijavimas, nuoširdi malda, reguliarus krikščionių sueigų lankymas ir uoli skelbimo veikla. Visą laiką turėjome omenyje padrąsinančius žodžius iš Psalmyno 37:3-5: „Pasitikėk  Viešpačiu ir daryk gera... Džiaukis iš širdies Viešpačiu... Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės.“ Mums įkvėpdavo dvasios ir eilutės iš Psalmyno 55:22 (Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas): „Mesk ant Viešpaties savo naštą, o jis palaikys tave.“ Mudu, it vaikai, visa siela pasitikintys tėvu, ne tik mesdavome, bet ir palikdavome Jehovai savo naštas. (Jokūbo 1:6)

1987-aisiais, balandžio 12 dieną, žmona skelbė priešais mūsų namus. Netikėtai ją kliudė už jos užsitrenkiančios sunkios geležinės durys, ji pargriuvo ant šaligatvio ir sunkiai susižeidė. Trejus metus Eleni išbuvo komos būsenoje ir 1990-ųjų pradžioje mirė.

Tarnauju Jehovai kiek pajėgiu

1960 metais buvau paskirtas tarnauti į Nikėjos susirinkimą Pirėjuje. Paskui teko tarnauti kelete kitų mūsų miesto susirinkimų. Esu bevaikis, tačiau džiaugiuosi daugybe dvasinių vaikų, kuriems padėjau tvirtai stoti į tiesos kelią. Kai kurie jų tarnauja susirinkimo vyresniaisiais, tarnybiniais padėjėjais, pionieriais, beteliečiais.

1975 metais Graikijoje buvo atkurta demokratija ir Jehovos liudytojai vėl galėjo rengti kongresus nebe slaptai miškuose, o laisvai. Užsienyje drauge su kitais broliais buvau įgijęs patirties, kaip organizuoti tokius sambūrius, todėl nemažai metų su džiaugsmu tarnavau kongresų komitetuose.

1979 metais buvo nutarta pastatyti pirmąją asamblėjų salę Graikijoje, netoli Atėnų. Mane paskyrė vadovauti šiai didžiulei statybai. Ir čia reikėjo kantrybės bei ištvermės. Trejus metus mes, šimtai pasiaukojusių brolių ir seserų, triūsėme petys į petį ir tarp mūsų užsimezgė tvirti krikščioniškos meilės bei vienybės saitai. Tų dienų prisiminimai neišblės iš atminties.

Dvasinė parama kaliniams

Po keleto metų atsirado nauja skelbimo teritorija. Netoli mano susirinkimo, Koridale, yra vienas iš didžiausių Graikijos kalėjimų. 1991-ųjų balandį šį kalėjimą man paskyrė skelbimo teritorija. Gavau leidimą vesti Biblijos studijas ir krikščionių sueigas susidomėjusiems kaliniams. Nemažai jų stebėtinai pasikeitė ir tai rodo, kokią nepaprastą galią turi Dievo Žodis. (Hebrajams 4:12) Tai stulbino kalėjimo pareigūnus, taip pat kitus kalinius. Kai kurie iš anų mano studijuotojų buvo paleisti į laisvę ir dabar jau tarnauja gerosios naujienos skelbėjais.

Vienu metu studijavau su trimis žinomais narkotikų prekeiviais. Jie darė dvasinę pažangą, ir štai kartą studijuoti Biblijos atėjo nusiskutę, susišukavę, su marškiniais ir kaklaraiščiu, nors buvo rugpjūtis — vienas karščiausių mėnesių Graikijoje. Kalėjimo viršininkas bei kiti pareigūnai išpuolė iš kabinetų pasižiūrėti tokio stebuklo. Neįtikėtinas dalykas!

Prisimenu kitą malonų skelbimo atvejį moterų korpuse. Ten pradėjau studijuoti Bibliją su nuteistąja kalėti iki gyvos galvos už žmogžudystę. Visi žinojo, kokia ji maištautoja. Tačiau gan greit  moteris, supratusi Biblijos tiesą, labai pasikeitė — pasak daugelio ją pažinojusių, liūtas virto avinėliu! (Izaijo 11:6, 7) Netrukus ji pelnė savo kalėjimo viršininkės pagarbą bei pasitikėjimą. Džiaugiausi, kai ši studijuotoja puikiai tobulėjo dvasiškai ir nusprendė pasiaukoti Jehovai.

Parama ligoniams ir senimui

Žinodamas, kaip žmona grūmėsi su liga, negaliu būti abejingas ligotiems ir senyviems bendratikiams. Įdėmiai skaitydavau dažnai mūsų leidiniuose spausdinamus straipsnius, raginančius meilingai padėti tokiems žmonėms. Ėmiau kaupti juos pradėdamas nuo straipsnio „Rūpinimasis pagyvenusiais ir sergančiais“ 1962-ųjų liepos 15-osios Sargybos bokšto numeryje, ir po keleto metų mano aplanke jau buvo daugiau nei šimtas puslapių tokios informacijos. Juose pabrėžiama, jog kiekviename susirinkime turėtų būti organizuota pagalba ligoniams bei senimui. (1 Jono 3:17, 18)

Jiems prižiūrėti mūsų vyresnieji subūrė savanorių grupę, galinčią talkinti įvairiopai: vieni — dieną, kiti — naktį, treti — pasirūpinti transportu, ketvirti — padėti bet kuriuo paros laiku. Pastarieji sudarė neatidėliotinos pagalbos būrį.

Pasirodė, jog viso to tikrai reikėjo. Štai sykį viena liudytoja, kasdien lankanti ligotą vienišą sesę, rado ją gulinčią be sąmonės ant grindų. Paskambinome netoliese gyvenančiai bendratikei ir ši savo automobiliu žaibiškai — per 10 minučių — nuvežė sesę į artimiausią ligoninę. Tai, pasak gydytojų, išgelbėjo ligonei gyvybę!

Savanoriams malonu girdėti susirinkimo ligonių bei senimo padėkas. Kokia džiugi viltis Dievo naujajame pasaulyje pamatyti visai kitokį šių brolių ir sesučių gyvenimą. Ir kaip smagu, kad padedame jiems iškęsti vargus.

Ištvermės vaisiai

Šiuo metu tarnauju vyresniuoju viename Pirėjo susirinkime. Nebesu jaunas ir stiprus, bet džiaugiuosi, kad vis dar galiu aktyviai prisidėti prie susirinkimo veiklos.

Patirti išmėginimai, sunkumai bei netikėtumai pareikalavo didelio atkaklumo bei ištvermės. Jehova duodavo jėgų viską įveikti. Ne kartą įsitikinau, kokie teisingi psalmininko žodžiai: „Kai manau: ‘Mano koja slysta’, — tavo gerumas, Viešpatie, mane stiprina. Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini.“ (Psalmyno 94:18, 19)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su savo žmona Eleni 1957 metais, po jos antrosios operacijos

[Iliustracija 26 puslapyje]

Vokietijoje, Niurnbergo kongrese, 1969-aisiais

[Iliustracija 28 puslapyje]

Grupė brolių ir seserų, padedančių susirinkimo ligoniams ir senimui