Miestas ant kalno

„JŪS — pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“, — pasakė Jėzus savo mokiniams garsiajame Kalno pamoksle. (Mato 5:14)

Daug Judėjos ir Galilėjos miestų buvo išsidėstę ant kalnų, o ne žemai slėniuose. Kalnuotas vietas žmonės rinkdavosi pirmiausia dėl saugumo. Izraelitų gyvenvietes siaubdavo grobikiškos armijos, puldavo plėšikų gaujos. (2 Karalių 5:2; 24:2) Ryžtingi miestelėnai kalno viršūnėje glaudžiai sustatytus namus galėjo apginti daug lengviau nei lygumos mieste, kuriam reikėjo didesnės apsauginės sienos.

Kadangi žydų namų sienos dažniausiai būdavo baltinamos kalkėmis, balti namai, susispietę kalvos viršūnėje, buvo gerai matomi už mylių. (Apaštalų darbų 23:3) Ryškioje Palestinos saulėje tie ant kalvų įsikūrę miestai spindėjo tarsi švyturys, kaip ir panašūs Viduržemio jūros miestai spindi mūsų laikais.

Paminėdamas šį nepaprastą Galilėjos ir Judėjos miestų bruožą, Jėzus paaiškino savo sekėjams apie tikrųjų krikščionių vaidmenį. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, — kalbėjo jis jiems, — kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mato 5:16) Nors krikščionys gerus darbus daro ne dėl to, kad būtų žmonių giriami, jų puikus elgesys nelieka nepastebėtas. (Mato 6:1)

Tokia elgsena ypač krinta į akis per Jehovos liudytojų srities kongresus. Vienas Ispanijos laikraštis, nurodydamas neseniai vykusį kongresą, pranešė: „Nors kitos tikybos vis mažiau dėmesio skiria religinėms temoms, taip nėra su Jehovos liudytojais. Norėdami parodyti Biblijos svarbą, jie Dievo Žodį taiko gyvenime.“

Tomas, reguliariai liudytojų nuomojamo stadiono šiaurvakarinėje Ispanijoje prižiūrėtojas, džiaugėsi galėdamas būti tarp žmonių, gyvenančių pagal Dievo Žodį. Jis kelioms savaitėms atidėjo savo išėjimą į pensiją, kad dalyvautų Jehovos liudytojų srities kongrese. Kai daug delegatų, įskaitant vaikus, po kongreso priėjo jam padėkoti už pastarųjų metų bendradarbiavimą ir palinkėti gero poilsio, jis apsiašarojo. „Pažinti jus visus man buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas“, — pasakė jis.

Miestas ant kalno patraukia stebėtojo dėmesį dėl to, kad horizonte gerai matomas ir kad kiekvienas baltas namas atspindi saulės šviesą. Tikrieji krikščionys irgi gerai matomi, nes stengiasi laikytis aukštų Rašto normų — būti sąžiningi, dori, užjaučiantys.

Be to, krikščionys atspindi tiesos šviesą savo skelbimu. Apaštalas Paulius apie pirmojo amžiaus krikščionis pasakė: „Iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę,  nenuleidžiame rankų..., bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje.“ (2 Korintiečiams 4:1, 2) Nors tų krikščionių skelbimui visur buvo priešinamasi, Jehova palaimino jų tarnybą taip, kad apie 60 m. e. m. Paulius galėjo parašyti: geroji naujiena paskelbta „visai Kūrinijai po dangumi“. (Kolosiečiams 1:23)

Šiandien Jehovos liudytojai irgi rimtai žiūri į pareigą ‘leisti šviesti savo šviesai žmonių akivaizdoje’, kaip nurodė Jėzus. Gyvu ir spausdintu žodžiu liudytojai skelbia gerąją Karalystės naujieną 235 pasaulio šalyse. Kad Biblijos tiesos šviesa pasiektų kuo daugiau žmonių, jie biblinius leidinius verčia į maždaug 370 kalbų. (Mato 24:14; Apreiškimo 14:6, 7)

Daug kur liudytojai ėmėsi nelengvos užduoties — išmokti kalbą žmonių, emigravusių iš tų šalių, kur skelbimo darbas yra ar buvo ribojamas. Pavyzdžiui, į didesnius Šiaurės Amerikos miestus plūsta žmonės iš Kinijos ir Rusijos. Kad atvykėliams galėtų skelbti gerąją naujieną, vietiniai liudytojai stengiasi mokytis kinų, rusų bei kitų kalbų. Vedami pagreitinto įvairių kalbų mokymo kursai, kad geroji naujiena būtų skelbiama dar daugeliui kitų, nes laukai „boluoja ir prinokę pjūčiai“. (Jono 4:35)

Pranašas Izaijas nusakė: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Į jį plūs visos tautos.“ Savo elgesiu ir tarnyba Jehovos liudytojai visur padeda žmonėms kopti į „Viešpaties namų kalną“ pasimokyti Dievo kelių ir vaikščioti Jo takais. (Izaijo 2:2, 3, Brb) O, pasak Jėzaus, džiugus rezultatas toks, kad jie drauge ‘šlovins savo dangiškąjį Tėvą’, Jehovą Dievą. (Mato 5:16; 1 Petro 2:12)