Skaitytojų klausimai

Kiek Mozės įstatymo nuostatai, draudžiantys santuoką tarp artimų giminaičių, šiandien taikomi krikščionims?

Izraelio tautai duotame Jehovos įstatyme nedaug tekalbama apie vedybų apeigas ir ceremonijas. Tačiau jame išdėstyti įsakai, draudžiantys tam tikrus vedybinius ryšius. Pavyzdžiui, Kunigų 18:6-20 (Brb) išvardijami neleistini seksualiniai ryšiai su „artimu giminaičiu“. Toje ištraukoje gana detaliai nurodoma, kokie artimi giminaičiai neturi vienas su kitu lytiškai santykiauti. Žinoma, krikščionys nepavaldūs Mozės įstatymui ir nesurišti jo potvarkių. (Efeziečiams 2:15; Kolosiečiams 2:14) Tačiau tai nereiškia, kad rinkdamiesi santuokinį partnerį jie gali ignoruoti šiuos dalykus. Tam yra daug priežasčių.

Visų pirma vedybinius santykius tarp artimų giminaičių reguliuoja pasaulietiniai įstatymai ir krikščionys įpareigoti laikytis įstatymų tos šalies, kurioje gyvena. (Mato 22:21; Romiečiams 13:1, Brb) Tie įstatymai įvairiose šalyse skiriasi. Patys paskutiniai iš jų pagrįsti genetiniais tyrinėjimais. Seniai įrodyta, kad susituokusių artimų giminaičių palikuonys dažniausiai gimsta su genetiniais trūkumais ir ligomis. Dėl šios priežasties ir dėl būtinumo ‘paklusti aukštesnėms valdžioms’ krikščionys tuokdamiesi paiso vietinių santuokos įstatymų.

Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kas priimtina ir kas nepriimtina jūsų visuomenėje. Beveik kiekviena tauta, laikydamasi savų taisyklių ir papročių, smerkia santuoką tarp artimų kraujo giminaičių, netgi laiko tokį ryšį kraujomaiša — tabu. Ir nors tokie draudžiami vedybiniai saitai įvairiose šalyse skiriasi, „kuo artimesnis genetinis ryšys tarp dviejų žmonių, tuo griežtesnis draudimas jiems tarpusavyje santykiauti“, — rašoma leidinyje The Encyclopædia Britannica. Todėl krikščionys, jei jų ryšys ir nebūtų kraujomaiša, nenori visiškai ignoruoti įprastų papročių ar pripažintos visuomenės sampratos, kad neužtrauktų gėdos krikščionių susirinkimui ar Dievo vardui. (2 Korintiečiams 6:3)

Negalima pamiršti ir Dievo duotos sąžinės. Visi žmonės turi įgimtą tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio jausmą. (Romiečiams 2:15) Sąžinė, jeigu ji nesugadinta ir neužkietėjusi dėl iškrypusios moralės, pasako jiems, kas normalu ir tinkama, o kas nenatūralu ir bjauru. Jehova užsiminė apie tai duodamas izraelitams įstatymą, draudžiantį santuoką tarp artimų giminaičių. Jame skaitome: „Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, kur gyvenote, ir nesielgsite, kaip elgiamasi Kanaano krašte, į kurį jus vedu. Jūs negyvensite pagal jų įstatus.“ (Kunigų 18:3) Krikščionys brangina Biblijos apšviestą savo sąžinę ir neleidžia jos sugadinti iškreipta pagoniška gėrio ir blogio samprata. (Efeziečiams 4:17-19)

Kokia išvada? Nors krikščionys nepavaldūs Mozės įstatymui, jų sąžinė aiškiai liudija, jog santuoka tarp artimų giminaičių, pavyzdžiui, tarp tėvo ir dukters, motinos ir sūnaus, brolio ir sesers, yra visiškai neleistina krikščionių bendruomenėje. * Turint omenyje tolimesnius giminaičius, krikščionys turi atsižvelgti į teisėtą santuoką reguliuojančius įstatymus bei potvarkius ir priimtinas socialines bei kultūrines normas. Tai reikia kruopščiai apsvarstyti, kad nepažeistume Rašto reikalavimo: „Tebūna visų gerbiama santuoka.“ (Hebrajams 13:4)

[Išnaša]