Bažnyčia ir valstybė Bizantijuje

KRIKŠČIONYBĖS įkūrėjas gana aiškiai nurodė, jog tarp jo sekėjų ir nuo Dievo nutolusios žmonijos bus didelis skirtumas. Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ (Jono 15:19) Pilotui, tuometinės politinės valdžios atstovui, Jėzus pareiškė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ (Jono 18:36)

Vykdydami pavedimą skelbti „ligi pat žemės pakraščių“ krikščionys neturėjo įsitraukti į pasaulio reikalus. (Apaštalų darbų 1:8) Pirmieji krikščionys, kaip ir Jėzus, nesikišo į politiką. (Jono 6:15) Gerai žinoma, kad ištikimi Kristaus sekėjai netarnavo valstybės pareigūnais ir  neužėmė vadovaujančių postų. Bet ilgainiui viskas pasikeitė.

„Iš šio pasaulio“

Praėjus kiek laiko po paskutinio apaštalo mirties, religiniai vadovai pradėjo kitaip žvelgti į save ir pasaulį. Jie ėmė vaizduotis, jog „karalystė“ ne tik kad yra pasaulyje, bet ir yra jo dalis. Pažiūrėkime, kaip religija ir politika buvo susipynusios Bizantijoje — Rytų Romos imperijoje su sostine Bizantiju (dabar Stambulas). Pasidomėti tikrai verta.

Visuomenėje, kur religijos vaidmuo tradiciškai labai svarbus, Bizantijos bažnyčia su centru Bizantiju turėjo didelę valdžią. Anot bažnyčios istoriko Panajočio Christu, „Bizantijos piliečiai savo žemiškąją imperiją laikė Dievo Karalystės įvaizdžiu“. Tačiau imperatorius ne visuomet buvo tokios nuomonės. Todėl bažnyčia ir valstybė kartais labai nesutardavo. Žodyne The Oxford Dictionary of Byzantium sakoma: „Konstantinopolio [arba Bizantijo] vyskupai elgėsi kaip patiko: bailiai pataikavo galingam valdovui..., išdavikiškai bendradarbiavo su sostu... ir aršiai priešinosi imperatoriaus valiai.“

Konstantinopolio patriarchas, Rytų bažnyčios galva, pasidarė nepaprastai įtakingas. Jis karūnuodavo imperatorių, kad šis paskui uoliai gintų stačiatikybę. Be to, patriarchas buvo labai turtingas, nes valdė milžiniškus bažnyčios išteklius. Dėl savo  valdžios aibei vienuolių ir įtakos pasauliečiams jis įgijo didelę galią.

Patriarchas nebijodavo priešintis imperatoriui. Jis galėdavo jį ekskomunikuoti primesdamas savo valią Dievo vardu ar imtis kitų priemonių jam sužlugdyti.

Vis mažėjant civilinės valdžios įtakai už sostinės ribų, vyskupai miestuose dažnai tapdavo įtakingiausiais žmonėmis, lygiais provincijų valdytojams, kuriuos padėdavo išrinkti. Vyskupai kišdavosi į teismo bylas ir pasaulietiškus reikalus, kur tik tai liesdavo bažnyčią, — kartais, kur ir neliesdavo. Viena didelės vyskupų įtakos priežastis ta, kad jie turėjo dešimtis tūkstančių jiems pavaldžių kunigų ir vienuolių.

Politika ir simonija

Minėti dalykai rodo, jog ganytojiška tarnyba tapo neatsiejama nuo politikos.  Be to, tokiai galybei dvasininkų išlaikyti ir jų religinei veiklai remti reikėjo nemažų pinigų. Dauguma aukšto rango bažnyčios tarnų gyveno prabangiai. Bažnyčiai tapus galinga ir turtinga, apaštališkojo neturto ir šventumo neliko. Kai kurie kunigai ir vyskupai postus nusipirkdavo. Net aukščiausiuose hierarchijos sluoksniuose buvo paplitusi simonija. Klerikalai, remiami suinteresuotų turtingų asmenų, imperatoriaus akivaizdoje varžėsi dėl bažnytinių pareigų.

Aukštesni religiniai vadai būdavo papirkinėjami. Pavyzdžiui, imperatorienė Zoė (apie 978—1050), nužudžiusi savo vyrą Romaną III ir norėdama susituokti su meilužiu ir būsimu imperatoriumi Mykolu IV, skubiai pasikvietė į rūmus patriarchą Aleksijų. Atvykęs patriarchas sužinojo apie Romano mirtį ir apie numatomas sutuoktuves, kurias turės palaiminti. Bažnyčia tą vakarą šventė Didįjį penktadienį ir Aleksijaus padėtis buvo dar keblesnė. Vis dėlto jis priėmė dosnias imperatorienės dovanas ir patenkino jos prašymą.

Pataikavimas imperatoriui

Per visą Bizantijos imperijos istoriją imperatoriai kartais pasinaudodavo faktine teise paskirti Konstantinopolio patriarchą. Tuomet tapti patriarchu imperatoriui nepritariant ar ilgam juo pasilikti jam nepageidaujant negalėdavo niekas.

Imperatorius Andronikas II (1260—1332) keitė patriarchus devynis kartus. Patriarcho sostui užimti jis ieškodavo kuo nuolaidesnio kandidato. Kaip rašoma knygoje The Byzantines, vienas patriarchas net raštu pažadėjo „vykdyti imperatoriaus reikalavimus, kad ir kokie neteisėti jie būtų, ir vengti visko, kas jam nepatiktų“. Imperatoriai dukart bandė primesti savo valią bažnyčiai mėgindami paskirti patriarchu karališkosios šeimos atstovą. Pavyzdžiui, imperatorius Romanas I patriarchu pakėlė savo sūnų Teofilaktą, teturintį vos 16 metų.

Jeigu valdovas nebuvo patenkintas patriarchu, galėjo priversti jį atsisakyti pareigų ar pranešti sinodui, kad pašalintų. Knygoje Byzantium pažymima: „Per visą Bizantijos istoriją parenkant vyskupus [buvo] vis dažniau klausoma aukštų vyriausybės atstovų ir net paties imperatoriaus.“

Patriarchui sėdint šalia, imperatorius vesdavo bažnyčios susirinkimus. Jis vadovaudavo debatams, formuluodavo tikėjimo nuostatus, ginčydavosi su vyskupais, taip pat su eretikais, kuriems galėjo grasinti kraštutine priemone — mirtimi ant laužo. Imperatorius taip pat tvirtindavo ir įdiegdavo susirinkimų priimtus kanonus. Neklusnius asmenis jis apkaltindavo nusižengus valdovui ir net paskelbdavo tikėjimo ir Dievo priešais. „Bažnyčia nieko negali daryti prieš imperatoriaus valią ir įsakymus“, — pareiškė vienas šeštojo šimtmečio patriarchas. Rūmų vyskupai —  meilikaujantys, palenkiami vyrai, mėgstantys subtilias liaupses ir gudrius sandėrius — dažniausiai, kaip ir jų hierarchas, tylėdavo.

Pavyzdžiui, kai patriarchas Ignatijus (apie 799—878) atsisakė ministrui pirmininkui Bardui duoti komuniją, šis ėmėsi priemonių — įvėlė Ignatijų į tariamą sąmokslą ir apkaltino išdavyste. Patriarchas buvo suimtas ir ištremtas. Vietoj jo ministras pirmininkas pasirūpino iškelti Fotijų, pasaulietį, kuris per šešias dienas gavo visus bažnytinius laipsnius — ir galop patriarcho. Ar Fotijus buvo tinkamas toms bažnytinėms pareigoms? Anaiptol, nes garsėjo kaip žmogus „perdėm ambicingas, be galo pasipūtęs ir pasinėręs į politiką“.

Dogma, naudinga politikai

Debatai apie ortodoksiją ir ereziją dažnai buvo politinio pasipriešinimo priedanga. Dauguma imperatorių kūrė naujas doktrinas ne tikėjimo, o veikiau politiniais tikslais. Apskritai imperatorius laikė savo teise primesti dogmą ir reikalauti bažnyčios paklusti jo valiai.

Pavyzdžiui, imperatorius Heraklijus (575—641) mėgino užbaigti nesutarimus dėl Kristaus prigimties, nes tai galėjo suskaldyti nualintą ir silpną imperiją. Siekdamas kompromiso, jis įvedė naują doktriną, pavadintą monoteletizmu. * Paskui norėdamas užsitikrinti pietinių provincijų ištikimybę imperijai, Heraklijus pasirinko naują patriarchą iš Aleksandrijos, Kyrą Fazietį. Šis ir patvirtino imperatoriaus remiamą doktriną. Heraklijus padarė Kyrą ne tik patriarchu, bet ir Egipto prefektu, kuriam turėjo paklusti vietiniai valdovai. Pagrasinęs Egipto bažnyčiai persekiojimu Kyras sugebėjo įgyti didžiosios jos dalies pritarimą.

Kartūs vaisiai

Kaip šie įvykiai galėjo atspindėti dvasią Jėzaus maldos, kurioje jis pasakė, kad jo sekėjai „ne iš pasaulio“? (Jono 17:14-16)

Tariamųjų krikščionių vadovai Bizantijos laikais ir vėliau už kišimąsi į politinius ir karinius pasaulio reikalus brangiai užmokėjo. Ką liudija ši trumpai aptarta istorija? Ar Bizantijos bažnyčios hierarchai laimėjo Dievo ir Jėzaus Kristaus palankumą? (Jokūbo 4:4)

Tokie išdidūs religiniai vadai ir jų politiniai meilužiai tikrajai krikščionybei nieko nedavė. Šis baisus religijos ir politikos sumaišymas iškraipė tyrus Jėzaus mokymus. Mokykimės iš istorijos ir būkime „ne iš pasaulio“.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

„TARSI DIEVAS, ŽINGSNIUOJANTIS PER DANGŲ“

Įvykiai, dėjęsi Mykolui Cerularijui esant patriarchu (apie 1000—1059), yra pavyzdys, kaip siekdamas patenkinti savo ambicijas bažnyčios galva gali kištis į valstybės reikalus. Gavęs patriarchatą, Cerularijus troško daugiau. Jis buvo žinomas kaip išdidus, labai pasitikintis savimi ir nepalenkiamas žmogus — „laikėsi tarsi dievas, žingsniuojantis per dangų“.

Geisdamas išsiaukštinti, 1054 metais Cerularijus sukurstė atsiskyrimą nuo Romos popiežiaus ir privertė imperatorių tą skilimą pripažinti. Pasiekęs, ko norėjo, Cerularijus pasirūpino į sostą pasodinti Mykolą VI ir padėjo jam sustiprinti valdžią. Po metų Cerularijus imperatorių išgujo, o į jo vietą iškėlė Izaoką Komniną (apie 1005—1061).

Tarp patriarchato ir imperijos įsiplieskė konfliktas. Garantuotas vieša parama Cerularijus grasino, reikalavo ir griebėsi smurto. Vienas to meto istorikas pažymėjo: „Jis gana vulgariai nusakė imperatoriaus valdymo galą: ‘Aš iškėliau tave, silpnaproti; bet dabar sužlugdysiu.’“ Tačiau Izaokas Komninas jį suėmė ir įkalino Imbro saloje.

Tokie pavyzdžiai rodo, kiek daug bėdų galėdavo sukelti Konstantinopolio patriarchas ir kaip įžūliai jis priešindavosi imperatoriui. Sostas dažnai turėdavo skaitytis su tokiais vyrais, kurie buvo patyrę politikai, galintys ignoruoti ir imperatorių, ir armiją.

[Žemėlapis/iliustracija 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Didžiausia Bizantijos imperijos teritorija

Ravena

Roma

MAKEDONIJA

Konstantinopolis

Juodoji jūra

Nikėja

Efezas

Antiochija

Jeruzalė

Aleksandrija

Viduržemio jūra

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijos 10, 11 puslapiuose]

Komninas

Romanas III (kairėje)

Mykolas IV

Imperatorienė Zoė

Romanas I (kairėje)

[Šaltinių nuorodos]

Komninas, Romanas III ir Mykolas IV: Courtesy Classical Numismatic Group, Inc.; Imperatorienė Zoė: Hagia Sophia; Romanas I: Photo courtesy Harlan J. Berk, Ltd.

[Iliustracija 12 puslapyje]

Fotijus

[Iliustracija 12 puslapyje]

Heraklijus ir sūnus

[Šaltinių nuorodos]

Heraklijus ir sūnus: Photo courtesy Harlan J. Berk, Ltd.; visi puošybos elementai, puslapiai 8—12: From the book L’Art Byzantin III Ravenne Et Pompose