Kaip ištverti „dyglį kūne“

„Gana tau mano malonės.“ (2 KORINTIEČIAMS 12:9)

1, 2. a) Kodėl nereikia stebėtis užgriuvusiais išmėginimais bei vargais? b) Kodėl per išbandymus turime neprarasti pasitikėjimo?

„VISI, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Timotiejui 3:12) Kodėl taip yra? Kadangi Šėtonas tvirtina ir žūtbūt stengiasi įrodyti, jog žmogus tarnauja Dievui savanaudiškais sumetimais. Jėzus savo ištikimiems apaštalams yra pasakęs: „Šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius.“ (Luko 22:31) Jėzus gerai žinojo, kad Dievas leidžia Šėtonui mus skaudžiai mėginti. Aišku, ne kiekvieną nelaimę sukelia Šėtonas arba jo demonai. (Mokytojo 9:11, Brb) Tačiau jis visomis išgalėmis trokšta palaužti mūsų ištikimybę Dievui.

² Biblijoje sakoma, jog nereikia stebėtis užgriuvusiais išmėginimais lyg kuo nepaprastu. (1 Petro 4:12) Juk „tokius pat kentėjimus tenka iškęsti [mūsų] broliams visame pasaulyje“. (1 Petro 5:9) Šiandien Šėtonas ypač aršiai puola kiekvieną Dievo tarną. Kuo daugiau mes kamuojamės, tuo maloniau Velniui. Jis naudojasi šios sistemos sunkumais, kad tik nesumažėtų ‘dyglių kūne’ ir neatlėgtų jų sukeliamas skausmas. (2 Korintiečiams 12:7) Vis dėlto net ir atakuojami Šėtono turėtume likti ištikimi Dievui. Kaip Jehova ‘duoda išeitį’, kai esame mėginami, taip padės ištverti į dyglius panašius vargus. (1 Korintiečiams 10:13)

Kaip ištverti dyglį

3. Kaip Jehova atsakė Pauliui, prašiusiam pašalinti dyglį iš kūno?

³ Apaštalas Paulius maldavo Dievą pašalinti dyglį iš kūno. „Aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs.“ Ką jam pasakė Jehova? „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ (2 Korintiečiams 12:8, 9) Apsvarstykime šią mintį, kad suprastume, kaip ji padeda iškęsti visas dygliams prilygintas mūsų negandas.

4. Kaip Jehova Pauliui parodė neužtarnautą malonę?

 ⁴ Matome, kad Dievas skatino Paulių būti dėkingą už neužtarnautą malonę, jau gautą per Kristų. Juk Paulius buvo dosniai apdovanotas įvairiomis palaimomis. Jam, iš pradžių fanatiškai nusistačiusiam prieš Jėzaus sekėjus, Jehova meilingai leido tapti Kristaus mokiniu. (Apaštalų darbų 7:58; 8:3; 9:1-4) Vėliau Dievas maloningai davė Pauliui daug puikių užduočių. Tai pamoko ir mus. Pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis nestinga palaimų, už kurias turėtume dėkoti. Net per išmėginimus nederėtų pamiršti Jehovos didžio gerumo. (Psalmyno 31:19, Brb)

5, 6. a) Kaip Jehova padėjo Pauliui suprasti, kad Dievo galybė „tampa tobula silpnume“? b) Kaip Pauliaus gyvenimo pavyzdys paliudijo Šėtoną esant melagį?

⁵ Neužtarnauta Jehovos malonė matoma ir iš kitko. Dievas kupinas galios padėti mums išbandymuose. (Efeziečiams 3:20) Jehova nurodė Pauliui, kad Jo galybė „tampa tobula silpnume“. Kaip? Jis meilingai suteikė Pauliui tiek jėgų, kad šis atlaikytų išmėginimus. Tad apaštalo ištvermė ir besąlygiškas pasitikėjimas Jehova visiems krikščionims paliudijo, kad net silpname, nuodėmingame žmoguje pasireiškianti Dievo galia yra neįveikiama. Kaip toks įrodymas veikia Velnią, tvirtinantį, kad žmogus tarnauja Dievui tik tada, kai gyvena gerai, neturi bėdų? Pauliaus ištikimybė buvo lyg antausis tam šmeižikui!

⁶ O juk Paulius anksčiau rėmė Šėtoną ir kovojo su Dievu: buvo aršus krikščionių persekiotojas, uolus fariziejus, gyvenęs, be abejo, ištaigingai, nes gimė turtingoje šeimoje. Bet dabar Paulius tarnavo Jehovai ir Kristui kaip „mažiausias iš apaštalų“. (1 Korintiečiams 15:9) Jis nuolankiai pakluso pirmojo amžiaus krikščionių vadovaujančiosios tarybos sprendimams. Apaštalas nesulaužė ištikimybės, nors kentė dyglį kūne. Dideliam Šėtono apmaudui, išbandymai neatvėsino Pauliaus uolumo. Niekas nesužlugdė jo vilties būti Kristaus dangiškosios Karalystės bendrapaveldžiu. (2 Timotiejui 2:12; 4:18) Jokie dygliai, jokie skausmai neįveikė jo ryžto. Stenkimės, kad ir mūsų uolumas neišblėstų! Jehova palaiko išmėginimuose ir taip kiekvienam iš mūsų suteikia puikią galimybę įrodyti, jog Šėtonas yra melagis. (Patarlių 27:11)

Viską nulemia Jehovos parama

7, 8. a) Kaip Jehova mus stiprina? b) Kodėl itin svarbu kasdien skaityti bei studijuoti Bibliją, kad ištvertume dyglius kūne?

⁷ Mūsų laikais Jehova sustiprina ištikimus krikščionis per šventąją dvasią, savo Žodį ir mūsų krikščionišką broliją. Kaip ir apaštalas Paulius, atiduokime savo naštas Jehovai maldoje. (Psalmyno 55:22, Brb) Dievas galbūt nepašalins mėginimų, tačiau suteiks išminties įveikti juos, net pačius sunkiausius. Jehova taip pat gali padėti mums tvirtai laikytis duodamas „visa viršijančios jėgos apstybę“. (2 Korintiečiams 4:7, Brb)

⁸ Kaip gauname tokią paramą? Kruopščiai tyrinėdami Dievo Žodį, kupiną tikro nuraminimo. (Psalmyno 94:19) Biblijoje užrašyti jaudinantys Dievo tarnų maldavimai pagalbos. Jehovos atsakymai, dažnai kupini paguodos, yra penas apmąstymams. Rašto studijavimas sustiprins mus, kad būtų „visa viršijanti jėgos  apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų“. Kaip kasdien reikia maisto gyvybei bei jėgoms palaikyti, taip turime reguliariai stiprintis ir Dievo Žodžiu. Ar sotinamės juo? Tai darydami pamatysime, kad „visa viršijanti jėgos apstybė“ padeda ištverti įvairius mus žeidžiančius simbolinius dyglius.

9. Kaip vyresnieji gali padėti sunkumų prislėgtiems bendratikiams?

⁹ Dievobaimingi krikščionių vyresnieji yra „pastogė nuo vėjo“ nelaimėje, „prieglobstis nuo audros“ varguose. Vyresnieji, kurie nori būti tokie, kaip nusakyta įkvėptoje pranašystėje, nuolankiai, visa širdimi prašo Jehovą duoti jiems „mokytųjų liežuvį“, kad galėtų paremti kenčiančius tinkama paguoda. Vyresniųjų žodžiai gali būti kaip gaivus lietus, raminantis mūsų dvasią sunkiu metu. Taip ‘drąsindami liūdinčiuosius’, vyresnieji tikrai pastiprina bendratikius, kurie yra pailsę arba prislėgti dėl kokių nors kūno dyglių. (Izaijo 32:2; 50:4, NW; 1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb)

10, 11. Kaip Dievo tarnai gali paguosti tuos, kurie patiria sunkius išmėginimus?

¹⁰ Visi Jehovos tarnai yra suburti į vieningą krikščionių šeimą. Mes išties esame „vieni kitų nariai“ ir „turime mylėti vieni kitus“. (Romiečiams 12:5; 1 Jono 4:11) O kaip galime įgyvendinti šį priesaką? Laikydamiesi patarimo iš 1 Petro 3:8, tai yra būdami „užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi“. Kiekvienas turėtume labai atjausti tuos bendratikius — jaunus ir senus, — kurie kenčia ypač skausmingus kūno dyglius. Kaip?

¹¹ Rodykime dėmesį prislėgtajam. Jei būsime neatidūs, abejingi, toks žmogus gali jaustis dar blogiau. Žinodami jo negandas, pasitelkime supratingumą ir stebėkime, ką ir kaip sakome, kaip elgiamės. Savo optimizmu bei padrąsinimu galime bent kiek apmalšinti jo veriantį sopulį. Kenčiančiam tai bus tikra paguoda. (Kolosiečiams 4:11)

Kai kurie ištvermės pavyzdžiai

12—14. a) Kaip viena vėžiu serganti krikščionė nepasidavė nevilčiai? b) Kaip šiai liudytojai padėdavo bendratikiai?

¹² Šiam laikmečiui artėjant į pabaigą, „kentėjimai“ didėja kasdien. (Mato 24:8) Tad tikriausiai nė vienas neišvengs išmėginimų,  ypač ištikimi Jehovos tarnai, vykdantys jo valią. Štai pavyzdys vienos krikščionės, kuri buvo atsidėjusi visalaikei tarnybai. Jai nustatė vėžį ir išoperavo seilių bei limfines liaukas. Sužinoję diagnozę, iškart abu su vyru ilgoje nuoširdžioje maldoje atvėrė savo širdis Jehovai. Juos, pasak pačios liudytojos, užvaldė neįtikėtina ramybė, nors ši sesė neišvengė nuotaikos svyravimų, ypač tada, kai teko ištverti pašalinį gydymo poveikį.

¹³ Mūsų sesė stengėsi nenusiminti ir kuo daugiau sužinoti apie vėžį. Ji konsultuodavosi su gydytojais. Sargybos bokšte, Atsibuskite! bei kituose krikščionių leidiniuose susiieškojo autobiografijų, liudijančių, kaip tokią ligą išgyveno kiti. Ji skaitydavo Biblijoje tai, kas labai tinka panašiais atvejais ir liudija Jehovos paramą savo žmonėms sunkiu laiku, taip pat kitą naudingą informaciją.

¹⁴ Viename straipsnyje, patariančiame, kaip įveikti neviltį, buvo pacituoti išmintingi žodžiai: „Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų.“ (Patarlių 18:1, Brb) Toliau buvo siūloma: „Venk atsiskirti nuo kitų.“ * Minėtoji sesė pasakoja: „Daug bendratikių sakydavo, jog už mane meldžiasi; kiti man skambindavo. Du vyresnieji nuolat domėdavosi telefonu, kokia mano savijauta. Bendratikiai atsiųsdavo gėlių, krūvas atvirukų. Kai kurie paruošdavo valgių, pasisiūlydavo nuvežti atlikti procedūrų.“

15—17. a) Kaip viena krikščionė nepalūžo dėl avarijos padarinių? b) Kokia buvo susirinkimo narių parama?

¹⁵ Viena Naujosios Meksikos valstijoje (JAV) gyvenanti ir ilgą laiką Jehovai tarnaujanti liudytoja dukart pakliuvo į automobilio avariją. Susižeidus kaklą ir pečius paūmėjo daugiau nei 25 metus ją kamuojantis artritas. Sesutė sako: „Sunku būdavo nulaikyti galvą bei nešti daugiau nei 2 kilogramų naštą. Mane labai sustiprindavo karšta malda, taip pat studijų straipsniai Sargybos bokšte. Viename iš jų buvo aptariama mintis iš Michėjo 6:8 ir sakoma, jog nuolankiai vaikščioti su Dievu taip pat reiškia pripažinti savo ribotumus. Tai man padėjo nenusivilti savimi, net jei nepajėgdavau skelbti tiek, kiek troškau. Žinojau, jog svarbiausia — tarnauti jam iš tyros širdies.“

¹⁶ Toliau ji pasakoja: „Vyresnieji visuomet pagirdavo, kad lankau sueigas ir einu į lauko tarnybą. Vaikai sveikindamiesi apkabindavo. Liudytojai pionieriai būdavo kantrūs su manimi ir, kai sutartomis dienomis nepajėgdavau eiti drauge į tarnybą, ieškodavo kitų galimybių skelbti. Stojus prastiems orams jie maloniai kviesdavo mane į pakartotinius aplankymus bei į savo Biblijos studijas. Tarnybos partneriai nešiodavo savo rankinėje mano platinamus leidinius, nes pati to nepajėgiau.“

¹⁷ Atkreipk dėmesį, kaip susirinkimo vyresnieji ir bendratikiai padėjo šioms sesėms ištverti dygliui prilygstančią negalią. Tai buvo konkreti dvasinė, fizinė bei emocinė parama. Ar tokie pavyzdžiai neskatina tavęs padėti sunkumų spaudžiamiems tikėjimo broliams bei seserims? Net vaikai gali pakelti dvasią tų mūsų susirinkimo žmonių, kuriuos vargina kūno dygliai. (Patarlių 20:29)

18. Kuo mus stiprina žurnaluose Sargybos bokštas bei Atsibuskite! spausdinamos biografijos?

 ¹⁸ Žurnaluose Sargybos bokštas bei Atsibuskite! spausdinamose biografijose gausu pavyzdžių, kokias negandas yra atlaikę liudytojai ir kaip dabar ištveria sunkumus. Tie straipsniai nuolat primena mums, jog visur daugybę bendratikių slegia pragyvenimo sunkumai, artimojo žūtis, karo pavojai. Kiti yra suluošinti ligos; kai kas net nebepajėgia susidoroti su paprasčiausiais dalykais, visai lengvais sveikam žmogui. Tokios ligos itin kamuoja, ypač jei liudytojas nebegali dalyvauti krikščioniškoje veikloje tiek, kiek norėtų. Šie mūsų broliai bei seserys iš visos širdies yra dėkingi už savo bendratikių — jaunų ir senų — paramą!

Atlygis už ištvermę — džiaugsmas

19. Kodėl Paulius buvo džiugus, nors jį lyg dygliai kamavo išmėginimai ir silpnumas?

¹⁹ Paulius džiūgavo matydamas, kaip Dievas jį sustiprino. Jis pasakė: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“ (2 Korintiečiams 12:9, 10) Remdamasis savo patirtimi, Paulius įtikinamai pasakė: „Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir vargo, ir pertekliaus. Visa ko teko ragauti: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Filipiečiams 4:11-13)

20, 21. a) Kodėl galime džiaugtis apmąstydami „tai, kas neregima“? b) Ką tikiesi pamatyti žemės Rojuje iš to, „kas neregima“?

²⁰ Ištvėrę įvairius kūno dyglius, jaučiame didelį džiaugsmą, nes visi pamato, kad Jehovos galybė tampa tobula mūsų silpnume. Paulius rašė: „Nenuleidžiame rankų... Vidinis [mūsų žmogus] diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“, „mums įdėmiai žiūrint... į tai, kas neregima, nes... kas neregima — amžina.“ (2 Korintiečiams 4:16-18; Jr)

²¹ Šiandien dauguma Jehovos tautos žmonių tikisi gyventi žemės Rojuje, kupiname jo pažadėtų palaimų. Dabar jos ‘neregimos’, tačiau sparčiai artėja metas, kai matysime tas palaimas ir džiaugsimės jomis amžinai. Viena jų — visiškas išvadavimas iš bėdų, kamuojančių mus tarsi dygliai. Dievo Sūnus ‘sugriaus velnio darbus’ ir ‘sunaikins tą, kuris turi mirties jėgą’. (1 Jono 3:8; Hebrajams 2:14, Brb)

22. Kuo turime būti tikri ir kam pasiryžę?

²² Kad ir koks kūno dyglys mus žeistų, stenkimės ištverti. Kaip ir Paulius, atlaikysime viską remiami Jehovos, dosniai duodančio mums jėgų. Paskui žemėje, tapusioje Rojumi, kasdien šlovinsime savo Dievą Jehovą už jo nuostabius darbus mūsų labui. (Psalmyno 103:2)

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kodėl ir kaip Velnias mėgina palaužti tikrųjų krikščionių ištikimybę Dievui?

• Kaip Jehovos galybė „tampa tobula silpnume“?

• Kaip vyresnieji bei kiti bendratikiai gali padrąsinti tuos, kuriuos kamuoja bėdos?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Paulius triskart meldė Dievą pašalinti dyglį iš jo kūno