Ar kada nors turėsime gerą vadovybę?

„KIEKVIENĄ namą kas nors stato, — sakoma Biblijoje, — o visa ko statytojas yra Dievas.“ (Hebrajams 3:4; Apreiškimo 4:11) Kadangi tikrasis Dievas, Jehova, yra mūsų Kūrėjas, jis „žino, kaip mes padaryti esame“. (Psalmyno 103:14, Vl) Jis puikiai supranta mūsų ribotumus, mato mūsų poreikius ir, būdamas meilingas Dievas, nori juos patenkinti. (Psalmyno 145:16; 1 Jono 4:8) O gera vadovybė irgi yra vienas iš mūsų poreikių.

Per pranašą Izaiją Jehova paskelbė: „Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu.“ (Izaijo 55:4) Norėdami išbristi iš dabartinės vadovavimo krizės, turime sužinoti, kas yra paties Visagalio paskirtas Vadovas, ir pripažinti jo valdžią. Tad kas gi yra išpranašautasis Vadas ir Valdovas? Ar jis patikimas? Kur jis mus vestų? Ką mes privalome daryti, jei norime būti jo vadovaujami?

 Žadėtasis Vadovas pasirodo

Maždaug prieš 2500 metų pranašui Danieliui pasirodė angelas Gabrielius ir pasakė: „Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio [„vado“, BD] pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu.“ (Danieliaus 9:25, Brb)

Aišku, jog angelas Danieliui kalbėjo apie Jehovos išrinkto Vadovo konkretų atėjimo laiką. „Pateptasis vadas“ turėjo pasirodyti praėjus 69 savaitėms, arba 483 metams nuo 455 m. p. m. e., kai buvo duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę. * (Nehemijo 2:1-8) Kas įvyko nurodyto laiko pabaigoje? Evangelijos rašytojas Lukas pasakoja: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu [29 m. e. m.]... pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti.“ Tuo metu ‘stiprėjo žmonių lūkesčiai’, ar nepasirodys Vadovas Mesijas. (Luko 3:1-3, 15) Nors minios plaukė pas Joną, ne jis buvo tas Vadovas.

Vėliau, 29 m. e. m., tikriausiai spalį, pas Joną atėjo krikštytis Jėzus iš Nazareto. Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’ Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“ (Jono 1:32-34) Krikšto metu Jėzus tapo pateptuoju Vadovu — Mesiju, arba Kristumi.

Pažadėtasis „vadas ir tautų valdovas“ pasirodė esąs Jėzus Kristus. Apžvelgus jo, kaip vadovo, savybes lengva įsitikinti, kad jis nepranokstamai viršija idealiam šiuolaikiniam vadovui keliamus reikalavimus.

Mesijas — idealus Vadovas

Geras vadovas nurodo aiškias gaires ir rūpinasi, kad žmonėms pakaktų ryžto bei gebėjimo sėkmingai įveikti sunkumus. ‘Tai būtina XXI amžiaus vadovo savybė’, — sakoma knygoje 21st Century Leadership: Dialogues With 100 Top Leaders. Jėzus puikiai pamokydavo savo klausytojus, kaip elgtis įvairiomis kasdieninėmis aplinkybėmis. Atkreipkime dėmesį į jo garsiąją kalbą — Kalno pamokslą. Kiek daug patarimų užrašyta Mato Evangelijos 5—7 skyriuose!

Pavyzdžiui, Jėzus pamokė, kaip spręsti tarpusavio nesutarimus. Jis pasakė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ (Mato 5:23, 24) Skubėti pačiam taikytis su kitais yra svarbiau nei tokios religinės priedermės kaip Mozės įstatymo reikalavimu aukoti atnašas ant Jeruzalės šventyklos aukuro, antraip garbinimo veiksmai Dievui yra nepriimtini. Šis Jėzaus patarimas nepaseno net ir praslinkus šimtmečiams.

Jėzus taip pat mokė klausytojus, kaip išvengti paleistuvystės pinklių. Jis perspėjo: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ (Mato 5:27, 28) Kokia  teisinga išvada! Argi ne nuo nedoro mintyse puoselėjamo geismo žmogus suka link paleistuvystės? Pasak Jėzaus, širdyje kyla sumanymai ištvirkauti bei svetimauti. (Mato 15:18, 19) Kaip išmintinga sergėti savo širdį. (Patarlių 4:23)

Kalno pamoksle taip pat yra kitų puikių patarimų: mylėti priešus, būti dosniems, turėti deramą požiūrį į materialinius bei dvasinius dalykus ir panašiai. (Mato 5:43-47; 6:1-4, 19-21, 24-34) Jėzus net pamokė klausytojus, kaip melstis ir prašyti Dievą pagalbos. (Mato 6:9-13) Mesijas Vadovas stiprina savo sekėjus ir pataria, kaip susidoroti su problemomis, būdingomis visiems žmonėms.

Kalno pamoksle Jėzus šešis kartus pradeda savo pamokymus tokiais žodžiais kaip „esate girdėję, jog buvo pasakyta“, „taip pat buvo pasakyta“, bet paskui pasiūlo naują mintį tardamas kitokią įžangą: „O aš jums sakau.“ (Mato 5:21, 22, 27, 28, 31-34, 38, 39, 43, 44) Tai rodo, kad jo klausytojai jau buvo įpratę elgtis pagal žodines fariziejų tradicijas, tačiau dabar Jėzus juos moko kitko — laikytis Mozės įstatymo dvasios. Tai siūlymas pasikeisti ir Jėzus šį patarimą pateikė taip, kad klausytojams būtų nesunku jį priimti. Jėzus skatino žmones persitvarkyti iš pagrindų — dvasiškai bei morališkai. Tai bruožas, būdingas tikrajam vadovui.

Viename vadybos vadovėlyje konstatuojama, jog taip pasikeisti nėra lengva. Jame rašoma: „Kad pavyktų persitvarkyti, vadovas turi būti toks jautrus, koks būna socialinis darbuotojas, įžvalgus kaip psichologas, ištvermingas lyg maratonininkas, tvirtas kaip buldogas, nuo niekieno nepriklausomas it atsiskyrėlis, kantrus tarsi šventasis. Tačiau net jei jam netrūksta nė vienos iš tų savybių, sėkmė negarantuota.“

„Vadovai turi rodyti tokį elgesį, kokio tikisi iš savo pavaldinių“, — sakoma straipsnyje, pavadintame „Kokios savybės būtinos vadovui?“ Geras vadovas savo žodžius patvirtina darbais. Taip darė Jėzus Kristus. Jis ne vien liepė mokiniams būti nuolankiems, bet ir parodė pavyzdį — numazgojo jiems kojas. (Jono 13:5-15) Jėzus pasiuntė juos skelbti gerąją Dievo Karalystės naujieną ir pats uoliai dirbo šį darbą. (Mato 4:18-25; Luko 8:1-3; 9:1-6; 10:1-24; Jono 10:40-42) Be to, Jėzus įrodė, jog irgi paklūsta vadovavimui. „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, — kalbėjo jis apie save, — o vien tai, ką mato darant Tėvą.“ (Jono 5:19)

Iš suminėtų Jėzaus žodžių bei darbų akivaizdu, kad jis yra tinkamiausias Vadovas. Visi žmonių nustatyti kriterijai tiesiog per menki įvertinti jį, kaip geriausiąjį Vadovą. Jėzus yra tobulas. Jis, po mirties prikeltas ir apdovanotas nemarybe, gyvens amžinai. (1 Petro 3:18; Apreiškimo 1:13-18) Dėl tokių ypatybių argi gali jam prilygti kas nors iš žmonių vadovų?

Ką privalome daryti?

Dievo Karalystės Karalius, „pateptasis vadas“, nepagailės palaimų klusniai žmonijai. Apie tai Rašte sakoma: „Žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.“ (Izaijo 11:9) „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu.“ (Psalmyno 37:11, Brb) „Visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti.“ (Michėjo 4:4) „Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto,  nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apreiškimo 21:3, 4)

Pasaulį yra apėmusi krizė: stinga geros vadovybės. O Jėzus Kristus veda romiuosius į taikingą naująjį pasaulį, kuriame klusnūs žmonės vieningai garbins Jehovą Dievą ir žengs į tobulybę. Kaip svarbu negailėti laiko semtis žinių apie tikrąjį Dievą bei jo paskirtąjį Vadovą ir tokiu pažinimu grįsti savo gyvenseną! (Jono 17:3)

Ko gero, labiausiai pagerbtume žmogų sekdami jo pavyzdžiu. Tad ar mums nederėtų sekti didžiausiu žmonijos Vadovu — Jėzumi Kristumi? Kaip galime tai daryti? Kokia bus jo vadovavimo įtaka mums? Šie ir kiti klausimai bus aptariami kituose dviejuose straipsniuose.

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Danielius išpranašavo Dievo išrinkto Vadovo atėjimą

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Jėzus mokė žmones, kaip spręsti įvairius gyvenimo uždavinius

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzus įves klusnią žmoniją į taikingą naująjį pasaulį