Balzamavimas. Ar jis priimtinas krikščionims?

Prieš mirtį ištikimas patriarchas Jokūbas išreiškė tokį paskutinį pageidavimą: „Palaidokite mane su mano protėviais — oloje, kuri yra Efrono Hetito lauke, oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte.“ (Pradžios 49:29-31)

JUOZAPAS, norėdamas įvykdyti tėvo prašymą, pasinaudojo vienu tuomet Egipte vyravusiu papročiu. Jis paliepė „savo tarnams gydytojams išbalzamuoti tėvą“. Pradžios 50 skyriuje rašoma, kad gydytojai, kaip reikalaujama, ruošė kūną 40 dienų. Su taip balzamuotais Jokūbo palaikais didelis, lėtai judantis šeimos narių ir Egipto didžiūnų karavanas galėjo keliauti tolimą kelią — maždaug 400 kilometrų į Hebroną, kur Jokūbas turėjo būti palaidotas. (Pradžios 50:1-14; Brb)

Ar tikėtina, kad balzamuotas Jokūbo kūnas vieną dieną bus rastas? Net ir geriausiu atveju galimybių mažai. Izraelio krašte drėgmės netrūko, tad tokių archeologinių radinių beveik neaptinkama. (Išėjimo 3:8) Senovinių metalo ir akmens dirbinių gausu, bet trapesnius dalykus, pavyzdžiui, drabužius, odą ir balzamuotus kūnus, sunaikino drėgmė ir aplinkos permainos.

Bet kas yra balzamavimas? Kodėl jis buvo paplitęs? Ar krikščionims priimtinas?

Kur šio papročio šaknys?

Balzamavimas yra žmonių ar gyvūnų kūno apsaugojimas nuo puvimo. Istorikai sutinka, kad balzamuoti pirmieji pradėjo egiptiečiai, nors tą patį darė ir senovės asirai, persai, skitai. Galbūt susidomėjimą ir pirmuosius bandymus paskatino dykumų smėlynuose rasti natūraliai išsilaikę lavonai. Drėgmė ir oras smėlyje užkasto kūno nepasiekdavo, todėl jis ne taip greit gesdavo. Kitų manymu, balzamuoti pradėta radus kūnų, išsilaikiusių natrio karbonate, kurio gausu Egipto ir aplinkinių kraštų dirvožemyje.

Balzamavimo tikslas yra nutraukti natūralų bakteriologinį procesą, prasidedantį tuoj po mirties ir sukeliantį lavono  gedimą. Jei tas procesas sulaikomas, gedimas sustoja ar bent smarkiai sulėtėja. Čia būtinos trys sąlygos: išlaikyti kūną išoriškai tokį, koks buvo gyvas, apsaugoti jį nuo puvimo ir padaryti atsparų puolantiems vabzdžiams.

Senovės egiptiečiai balzamuodavo kūnus religiniais tikslais. Pomirtinio gyvenimo idėja buvo susijusi su troškimu neprarasti ryšio su fiziniu pasauliu. Jie tikėjo, jog savo kūnu naudosis visą amžinybę, todėl jis bus atgaivintas. Nors balzamuoti buvo įprasta, iki šiol Egipte nerasta jokio aprašymo, kaip tai buvo daroma. Tiksliausiai balzamavimą V a. p. m. e. aprašė graikų istorikas Herodotas. Tačiau būta pranešimų, kad naudojantis jo aprašymais gerų rezultatų gauti nepavyko.

Ar krikščionims priimtina?

Jokūbą balzamavo žmonės, kurių religiniai įsitikinimai buvo kitokie nei jo. Vis dėlto sunku patikėti, kad perdavęs tėvo kūną gydytojams Juozapas būtų prašęs maldų ar ritualų, įprastų tais laikais Egipte balzamuojant lavonus. Ir Jokūbas, ir Juozapas turėjo tvirtą tikėjimą. (Hebrajams 11:21, 22) Nors Jehova ir nenurodė išsaugoti Jokūbo palaikų, Rašte šis poelgis nesmerkiamas. Jokūbo balzamavimas nereiškė, jog taip turėjo daryti visa Izraelio tauta ar krikščionių susirinkimas. Konkrečių nurodymų šiuo klausimu Dievo Žodyje nėra. Egipte buvo balzamuotas ir pats Juozapas, bet daugiau apie šį paprotį Rašte nebeužsimenama. (Pradžios 50:26)

Suirę žmonių palaikai, randami Palestinos kapavietėse, rodo, jog žydai nebuvo įpratę balzamuoti mirusiųjų, nebent trumpam. Lozoriaus, pavyzdžiui, nebalzamavo. Paliepus nuo jo, nors ir suvynioto į drobules, kapo nuristi akmenį, kilo murmėjimas. Kadangi Lozorius buvo miręs prieš keturias dienas, jo sesuo neabejojo, kad atidarius kapą pasklis kvapas. (Jono 11:38-44)

Ar buvo balzamuotas Jėzus Kristus? Remiantis Evangelijų žiniomis, ne. Tada pagal žydų paprotį prieš laidojant kūną ištrindavo aromatiniais mišiniais ir aliejais. Pavyzdžiui, Jėzaus kūnui paruošti Nikodemas parūpino didelį kiekį kvapaus mišinio. (Jono 19:38-42) Kodėl tiek daug? Jo dosnumą tikriausiai sužadino nuoširdi meilė ir pagarba Jėzui. Bet nereikėtų manyti, kad tie kvepalai buvo skirti kūnui išsaugoti.

Ar krikščionis turėtų priešintis papročiui balzamuoti? Logiškai mąstant, balzamavimas yra tik sulaikymas to, kas neišvengiama. Kilome iš dulkės ir numirę vėl grįžtam į dulkę. (Pradžios 3:19) Tačiau kiek laiko praeina nuo mirties iki laidotuvių? Jeigu šeimos nariai ir draugai atvyksta iš toli ir nori pamatyti kūną, palaikai, be abejo, turi būti pabalzamuoti.

Taigi, pagal Raštą, nėra reikalo nerimauti, jei dėl vietinių sąlygų kūnas turi  būti balzamuotas ar jei to nori šeimos nariai. Mirusieji „nebežino nieko“. (Mokytojo 9:5) Jeigu jie yra Dievo atmintyje, bus prikelti gyventi jo pažadėtame naujajame pasaulyje. (Jobo 14:13-15; Apaštalų darbų 24:15; 2 Petro 3:13)

[Rėmelis/iliustracija 31 puslapyje]

BALZAMAVIMAS ANKSČIAU IR DABAR

Senovės Egipte lavono balzamavimo būdas, matyt, priklausė nuo šeimos padėties. Turtinga šeima tikriausiai pasirinkdavo tokią procedūrą:

Metaliniu instrumentu per šnerves lavonui ištraukdavo smegenis. Paskui įpylę tam tikrų vaistų išvalydavo kaukolę. Toliau pašalindavo visus vidaus organus, išskyrus širdį ir inkstus. Pilvo ertmei atverti kūne reikėdavo daryti pjūvį, bet tai buvo laikoma nuodėme. Norėdami išvengti keblios padėties egiptiečių balzamuotojai pjūviui padaryti paskirdavo pjoviką. Atlikęs savo darbą šis tuoj sprukdavo, nes už tokį, jų manymu, nusikaltimą galėjo būti prakeiktas ir užmuštas akmenimis.

Išėmus vidaus organus pilvo ertmė būdavo rūpestingai išplaunama. Istorikas Herodotas rašė: „Jie pilvo ertmę pripildo grynos sutrintos miros, kasijos ir kitų kvepiančių medžiagų, išskyrus smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.“

Paskui kūną, kad iš jo pasišalintų vanduo, 70 dienų laikydavo kristalinėje sodoje. Tada nuplaudavo ir kruopščiai apvyniodavo drobe. Paskui drobė būdavo ištepama sakais ar kokia sakinga medžiaga, veikiančia kaip klijai, ir mumiją įdėdavo į puošniai išdekoruotą žmogaus išvaizdos medinį karstą.

Šiandien kūnas išbalzamuojamas per keletą valandų. Į venas, arterijas, pilvo ir krūtinės ertmes suleidžiamas tam tikras kiekis balzamuojančio skysčio. Metams bėgant buvo išrasta ir vartojama daug įvairiausių skysčių. Tačiau, atsižvelgiant į kainą ir saugumą, dabar plačiausiai vartojamas formaldehidas.

[Iliustracija]

Auksinis faraono Tutanchamono karstas