Tu gali įveikti vienatvę

NĖRA žmogaus, kuris niekada nebūtų patyręs vienatvės kančių. Vieniši galime jaustis dėl daugelio aplinkybių. Bet ypač sunki vienatvė prislegia moteris, kurios neištekėjo, tapo našlėmis ar išsiskyrė.

Jauna krikščionė, vardu Fransis, pasakoja: „Kai sulaukiau 23, visos mano draugės jau buvo ištekėjusios, o aš likau viena.“ * Vienatvė pasidaro dar sunkesnė, kai metams bėgant galimybių sukurti šeimą mažėja. „Niekada negalvojau likti viena ir tikrai ištekėčiau, jei pasitaikytų proga“, — sako Sandra, kuriai greit 50. Andžela, pradėjusi šeštą dešimtį, teigia: „Nebuvau nutarusi netekėti, bet taip jau išėjo. Ten, kur tarnavau specialiąja pioniere, beveik visi broliai buvo vedę.“

Pagirtina, kad daug krikščionių seserų apsisprendžia netekėti ištikimai laikydamosi Jehovos patarimo tuoktis „tik Viešpatyje“. (1 Korintiečiams 7:39) Kai kurios vienatvę pakelia nesunkiai, bet kitos metams bėgant vis labiau trokšta turėti vyrą ir vaikų. „Neturėdama santuokinio partnerio visą laiką jaučiu emocinę tuštumą“, — prisipažįsta Sandra.

Vienatvę gali sustiprinti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, rūpinimasis pagyvenusiais tėvais. „Kadangi esu netekėjusi, šeima vylėsi, jog prižiūrėsiu mūsų senus tėvus, — sako Sandra. — 20 metų beveik viena nešiau šią naštą, nors yra dar penki vaikai. Būtų daug lengviau, jeigu turėčiau vyrą. Jis man padėtų.“

Fransis pamini dar kai ką, kas apsunkina jos vienatvę. Ji pasakoja: „Kartais žmonės tiesiai klausia: ‘Kodėl neištekėjai?’ Tokios pastabos verčia jaustis lyg būčiau pati kalta, kad esu viena. Į kokias vestuves benueičiau, kas nors visuomet užduoda tą nemalonų klausimą: ‘Kada tu tekėsi?’ Imu galvoti, kad jeigu dvasingi broliai manimi nesidomi, galbūt neturiu krikščionei būtinų savybių arba esu nepatraukli.“

Kaip įveikti atskirumo ir vienatvės jausmus? Kuo gali padėti kiti?

Pasikliauk Jehova

Psalmininkas giedojo: „Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave,  Jis niekados neleis teisiajam svyruoti.“ (Psalmyno 55:22, Brb) Žodis „našta“ hebrajiškajame tekste pažodžiui reiškia „dalis“ ir nurodo sunkumus bei rūpesčius, kuriuos patiriame. Jehova geriau už visus žino mūsų naštas ir gali suteikti jėgų jas nešti. Pasitikėdama Jehova Dievu Andžela ištvėrė vienatvę. Kalbėdama apie visalaikę tarnybą ji prisimena: „Kai pradėjau tarnauti pioniere, mudvi su partnere gyvenome toli nuo susirinkimo. Išmokome visiškai pasikliauti Jehova ir tai padėjo man visą gyvenimą. Kai užeina liūdnos mintys, kalbuosi su Jehova ir jis man padeda. Labai paguodžia 23 psalmė, dažnai ją skaitau.“

Apaštalui Pauliui teko didelė našta. Bent tris kartus jis ‘maldavo Viešpatį atitolinti dyglį kūne’. Paulius nesulaukė stebuklo, bet gavo pažadą, kad bus sustiprintas Dievo neužtarnautos malonės. (2 Korintiečiams 12:7-9) Paulius taip pat atskleidė pasitenkinimo paslaptį. Vėliau jis rašė: „Bet kokioje ir kiekvienoje būklėje esu išmokęs paslapties ir būti sotus, ir alkti, ir būti pertekęs, ir kęsti nepriteklių. Aš visa įstengiu vienybėje su Tuo, kuris stiprina mane.“ (Filipiečiams 4:12, 13, Jr)

Kaip gauti Dievo stiprybės, kai esame prislėgti ar vieniši? Paulius rašė: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ (Filipiečiams 4:6, 7) Sandra taiko šį patarimą. Ji aiškina: „Būdama netekėjusi daug laiko praleidžiu viena. Turiu daug progų melstis Jehovai. Jis man labai artimas ir jam laisvai išsakau savo rūpesčius ir džiaugsmus.“ O Fransis sako: „Turiu viena kovoti su neigiamomis mintimis. Bet nuoširdžiai išliedama savo jausmus Jehovai labai atsigaunu. Esu tikra, kad jam rūpi viskas, kas gali turėti įtakos mano dvasinei ir emocinei gerovei.“ (1 Timotiejui 5:5)

„Nešiokite vieni kitų naštas“

Krikščionių brolijoje naštų nereikia nešioti vieniems. Apaštalas Paulius ragino: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ (Galatams 6:2) Bendraudami su broliais ir seserimis esame padrąsinami „geru žodžiu“ ir taip vienatvės našta palengvėja. (Patarlių 12:25)

Dar pagalvok, kas Biblijoje rašoma apie Izraelio teisėjo Iftacho dukterį. Prieš nugalėdamas priešiškas Amono pajėgas, Iftachas prisiekė atiduoti Jehovai tą iš savo namiškių, kuris pirmas išeis jį pasveikinti. Pirmoji išėjo jo duktė. (Teisėjų 11:30, 31, 34-36) Nors ta priesaika jai reiškė likti netekėjusiai ir atsisakyti vilties turėti šeimą, Iftacho duktė noriai pakluso ir tarnavo šventykloje Šilojyje visą likusį gyvenimą. Ar jos auka buvo pastebėta? Žinoma! Atsirado „izraelitų moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir keturias dienas giedoti raudas už [„girti“, NW] Iftacho Gileadiečio dukterį.“ (Teisėjų 11:39, 40) Pagyrimas giriamajam gali suteikti drąsos. Tad nepamirškime vertųjų pagirti.

Naudinga apsvarstyti Jėzaus pavyzdį. Nors žydų paprotys draudė vyrams kalbėtis su moterimis, Jėzus skyrė laiko Marijai ir Mortai. Jos galėjo būti našlės ar netekėjusios moterys. Jėzus norėjo,  kad jo draugystė jas dvasiškai atgaivintų. (Luko 10:38-42) Galime sekti Jėzaus pavyzdžiu pakviesdami netekėjusias dvasingas seseris į sambūrius ar kartu išeiti į skelbimo tarnybą. (Romiečiams 12:13) Ar jos vertina tokį dėmesį? Viena sesuo sako: „Žinau, broliai myli ir brangina mane, bet man malonu, kai jie pasidomi ir mano reikalais.“

„Kadangi neturime šeimos, — aiškina Sandra, — jaučiame didesnį poreikį būti mylimos, jaustis tikėjimo brolių ir seserų šeimos narėmis.“ Aišku, Jehova rūpinasi tokiomis sesėmis, bet ir mes galime prisidėti, jeigu padedame joms jaustis reikalingomis ir mylimomis. (1 Petro 5:6, 7) Toks rūpinimasis neliks be atpildo, nes „kas dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui; jis [Jehova Dievas] atmokės jam už gerą darbą“. (Patarlių 19:17)

„Kiekvienam reikės nešioti savo naštą“

Nors kiti ir gali padėti, „kiekvienam reikės nešioti savo naštą“. (Galatams 6:5) Nešdami vienatvės naštą turime saugotis kai kurių pavojų. Pavyzdžiui, vienatvė gali įveikti mus, jeigu užsidarysime savo kiaute. Kita vertus, vienatvę galime nugalėti meile. (1 Korintiečiams 13:7, 8) Kad ir kokios būtų aplinkybės, būsime laimingiausi duodami ir dalydamiesi. (Apaštalų darbų 20:35) „Neturiu per daug laiko galvoti apie savo vienatvę, — sako viena uoli pionierė. — Kai esu kam nors naudinga ir užsiėmusi, nesijaučiu vieniša.“

Turime būti atsargūs, kad vienatvė nepastūmėtų mūsų užmegzti netinkamų ryšių. Pavyzdžiui, kaip būtų skaudu, jei trokšdami tuoktis nebegalvotume, kiek daug sunkumų atsiranda susituokus su netikinčiu, ir ypač jei Rašto patarimą vengti tokio jungo atmestume! (2 Korintiečiams 6:14) Viena išsiskyrusi krikščionė pasakė: „Yra vienas dalykas, daug blogesnis nei likti vienišai. Tai santuoka su netinkamu asmeniu.“

Jei problema neišsprendžiama, ją galima ištverti, bent jau kurį laiką. Dievo padedami galime iškęsti vienatvę. Jei nenustojame tarnauti Jehovai, būkime tikri, kad vieną dieną visi mūsų poreikiai bus patenkinti pačiu geriausiu būdu. (Psalmyno 145:16)

[Išnaša]

[Iliustracijos 28 puslapyje]

Vienatvę galima įveikti duodant ir dalijantis su kitais