Valdiečiai. Nuo erezijos prie protestantizmo

Tai įvyko 1545 metais Liuberone, puikioje Provanso srities vietovėje, pietų Prancūzijoje. Kilus religinei nepakantai, armija buvo pasiųsta vykdyti šiurpios užduoties. Visą savaitę liejosi kraujas.

KAIMAI buvo sugriauti iki pamatų, jų gyventojai įkalinti ar išžudyti. Žiaurūs kareiviai nesigailėjo nė vieno. Tų baisių skerdynių atgarsiai privertė Europą krūptelėti. Gyvybę prarado apie 2700 vyrų, 600 buvo paimti dirbti į galeras, o moterys ir vaikai palikti baisioms kančioms. Armijos karininką, vadovavusį tam kruvinam susidorojimui, gyrė popiežius ir Prancūzijos karalius.

Reformacija jau buvo suskaldžiusi Vokietiją, kai katalikybę išpažįstantis Prancūzijos karalius Pranciškus I, susirūpinęs protestantizmo plitimu, ėmė ieškoti savo karalystėje eretikų. Išnaršę Provanso sritį valdžios pareigūnai surado ne keletą eretikų, o ištisus kaimus religinių atskalūnų. Šiai erezijai išnaikinti buvo išleistas ediktas, kuris galų gale baigėsi 1545-ųjų metų žudynėmis.

Kas buvo šie eretikai? Kodėl jie tapo žiaurios religinės nepakantos aukomis?

Skurdas vietoj turto

Nužudytieji per minėtas skerdynes priklausė religiniam judėjimui, kilusiam XII amžiuje ir apėmusiam didelę dalį Europos. Tas išplitęs ir keletą šimtmečių išsilaikęs judėjimas paliko ryškų pėdsaką tikėjimo disidentų istorijoje. Dauguma istorikų sutinka, kad jis prasidėjo apie 1170 metus. Prancūzijos mieste Lione vienas turtingas pirklys, pavarde Valdas, labai panoro sužinoti, kaip įtikti Dievui. Matyt, paskatintas Jėzaus Kristaus paraginimo, jog turtuolis turi parduoti savo turtą ir paremti vargšus, Valdas viskuo aprūpino savo šeimą ir atsisakęs turto ėmė skelbti Evangeliją. (Mato 19:16-22) Greit jis įgijo  sekėjų, kurie vėliau imti vadinti valdiečiais. *

Valdui svarbiausi dalykai buvo neturtas, skelbimas ir Biblija. Jau seniai kildavo protestų prieš dvasininkų prabangą. Daug kitamanių kunigų kaltino bažnyčią korupcija ir piktnaudžiavimu valdžia. Bet Valdas, kaip ir dauguma jo sekėjų, buvo pasaulietis. Tad, akivaizdu, kodėl jam atrodė būtina turėti Bibliją paprasta sava kalba. Kadangi bažnyčios lotyniškasis Biblijos vertimas buvo prieinamas tik dvasininkams, Valdas organizavo Evangelijų bei kitų Biblijos knygų vertimą į provansalų kalbą, suprantamą paprastiems žmonėms vidurio rytų Prancūzijoje. * Atsiliepdami į Jėzaus nurodymą skelbti Liono varguoliai savo žinią ėmė skleisti viešai. (Mato 28:19, 20) Istoriko Gabrielio Odisijo teigimu, tas atkaklus viešas skelbimas ir lėmė bažnyčios nusistatymą prieš valdiečius.

Iš katalikų į eretikus

Tais laikais skelbti galėjo tik dvasininkai, ir tik bažnyčia suteikdavo tokius įgaliojimus. Kunigai laikė valdiečius nemokšomis ir beraščiais, bet 1179 metais Valdas dėl oficialaus leidimo skelbti kreipėsi į popiežių Aleksandrą III. Popiežius leidimą davė, tik su sąlyga, kad tam pritars vietiniai kunigai. Istoriko Malkolmo Lamberto žodžiais, tai „buvo bemaž atmetimas“. Ir iš tiesų Liono arkivyskupas Žanas Belmenas pasauliečiams skelbti uždraudė. Atsakydamas Valdas pacitavo Apaštalų darbų 5:29: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ Jis nesutiko su draudimu ir 1184 metais buvo atskirtas nuo bažnyčios.

Nors valdiečiai buvo ištremti iš Liono vyskupijos ir išvaryti iš miesto, pirminis pasmerkimas, atrodo, nebuvo labai griežtas. Daug paprastų žmonių žavėjosi valdiečių nuoširdumu bei gyvensena ir net vyskupai nevengė su jais kalbėtis.

Anot istoriko Uno Kamerono, valdiečiai nebuvo „kategoriškai priešiški Romos bažnyčiai“. Jie tik „norėjo skelbti ir mokyti“. Istorikai teigia, kad valdiečiai atskala virto tik po keleto Bažnyčios dekretų, kuriais pamažu, bet nuosekliai buvo slopinama jų įtaka. Viską užbaigė paskutinis pasmerkimas — anatema, 1215 metais paskelbta IV Laterano susirinkime. Kokią įtaką tai turėjo valdiečių skelbimui?

Pogrindžio veikla

1217 metais Valdas mirė ir puldinėjami jo šalininkai išsisklaidė Prancūzijos Alpių  slėniuose, Vokietijoje, šiaurinėje Italijoje ir vidurio bei rytų Europoje. Persekiojimas vertė valdiečius keltis į kaimus ir tai daugelyje vietovių apribojo jų skelbimo veiklą.

1229 metais Katalikų bažnyčia užgniaužė katarų, arba albigiečių, judėjimą pietų Prancūzijoje. * Paskui ji ėmėsi valdiečių. Netrukus į negailestingą kovą su visais bažnyčios priešininkais stojo inkvizicija. Išgąsdinti valdiečiai perėjo į pogrindį. Nuo 1230-ųjų jie viešai nebeskelbė. Odisijas aiškina: „Užuot ieškoję naujų avių, ... jie visas jėgas skyrė atsivertėliams palaikyti, kad šie išliktų tvirti nepaisant spaudimo ir persekiojimo.“ Istorikas priduria, kad valdiečiai „skelbimo neatsisakė, bet nuo tol skelbė visiškai kitaip“.

Jų tikėjimas ir veikla

Užuot įtraukę į skelbimo veiklą ir vyrus, ir moteris, valdiečiai XIV amžiuje brolijos narius jau skirstė į skelbėjus ir tikinčiuosius. Ganytojais galėjo tarnauti tik gerai pasirengę vyrai. Šie keliaujantieji tarnai vėliau imti vadinti barbes (dėdės).

Tie barbes, lankydavę valdiečių šeimas jų namuose, ne ieškojo naujų narių, o stengėsi judėjimą išlaikyti gyvą. Visi barbes mokėjo skaityti ir rašyti, ir apie šešerius metus lavindavosi studijuodami Raštą. Naudodamiesi Biblija vietine kalba, jie galėdavo klausytojams paaiškinti jos tiesas. Net priešininkai pripažino, kad valdiečiai, taip pat jų vaikai, tvirtai laikėsi Biblijos ir galėdavo cituoti ilgas jos ištraukas.

Pirmieji valdiečiai, be kitų dalykų, smerkė melą, nepripažino skaistyklos, mišių už mirusiuosius, popiežiaus atleidimo, indulgencijų ir Marijos bei „šventųjų“ garbinimo. Jie kasmet minėdavo Viešpaties, arba Paskutinę, Vakarienę. Anot Lamberto, jų garbinimas „buvo paprastų žmonių religija“.

„Dvilypis gyvenimas“

Valdiečių bendruomenės buvo labai glaudžios. Jų nariai tuokdavosi tarpusavyje ir bėgant šimtmečiams buvo sukurtos valdiečių pavardės. Tačiau norėdami išlikti valdiečiai bandė slėpti savo pažiūras. Dėl religinių įsitikinimų ir veiklos slaptumo priešininkams būdavo nesunku juos piktai apkaltinti, pavyzdžiui, Velnio garbinimu. *

Kodėl valdiečius taip kaltindavo? Pirmiausia dėl to, kad jie ėjo į kompromisą ir, anot istoriko Kamerono, laikėsi garbinimo, „minimaliai suderinto“ su katalikų tikėjimu. Daugelis valdiečių katalikų kunigams išpažindavo nuodėmes, dalyvaudavo mišiose, šlakstėsi šventu vandeniu ir net lankydavo šventąsias vietas. Lambertas pažymi: „Jie daug ką darė taip kaip jų kaimynai katalikai.“ Odisijas tiesiai nurodo, jog galiausiai valdiečiai „gyveno dvilypį gyvenimą“. Jis priduria: „Jie elgėsi kaip katalikai norėdami turėti ramybę; bet kad judėjimas neišnyktų, laikėsi savo apeigų ir papročių.“

Nuo erezijos prie protestantizmo

Reformacija, prasidėjusi XVI amžiuje, visiškai pakeitė Europos religinį vaizdą. Nepakantos aukos galėjo arba siekti teisiško  pripažinimo savo šalyje, arba ieškoti geresnių sąlygų užsienyje. Erezija nebebuvo taip smerkiama, nes daug žmonių ėmė abejoti nustatytomis religinėmis dogmomis.

1523 metais valdiečius paminėjo gerai žinomas reformatorius Martynas Liuteris. 1526-aisiais vienas iš barbes atnešė į Alpes žinią apie religines permainas Europoje. Taip protestantų bendruomenės su valdiečiais ėmė keistis nuomonėmis ir dalytis idėjomis. Protestantai ragino valdiečius paremti pirmąjį Biblijos vertimą iš originalo kalbų į prancūzų kalbą. Jis buvo išleistas 1535 metais ir žinomas kaip Olivetano Biblija. Deja, daugelis valdiečių prancūziškai nesuprato.

Katalikų bažnyčiai nesiliaujant persekioti, daug valdiečių, kaip ir persikėlėliai protestantai, apsigyveno saugesnėje Provanso srityje Prancūzijos pietuose. Apie tą imigraciją greit buvo pranešta valdžiai. Nepaisant daugelio palankių atsiliepimų apie valdiečių gyvenseną ir moralę, kai kurie žmonės abejojo jų ištikimybe ir kaltino viešosios tvarkos griovimu. Buvo išleistas Merindolio ediktas, kuris baigėsi siaubingu kraujo praliejimu, paminėtu šio straipsnio pradžioje.

Katalikų ir valdiečių santykiai vis blogėjo. Atsakydami į išpuolius valdiečiai griebdavosi net ginklo. Šis konfliktas privertė juos vienytis su protestantais. Taip valdiečių judėjimas susiliejo su protestantizmu.

Amžiams slenkant valdiečių bažnyčios buvo įkurtos netgi toli už Prancūzijos ribų, pavyzdžiui, Urugvajuje ir Jungtinėse Valstijose. Vis dėlto dauguma istorikų sutinka su Odisiju, kad „valdiečių sąjūdis baigėsi prasidėjus Reformacijai“: jį „prarijo“ protestantizmas. Valdiečiai nebebuvo tokie uolūs kaip prieš keletą šimtmečių. Taip įvyko, kai jie iš baimės nustojo skelbti ir mokyti pagal Bibliją.

[Išnašos]

[Žemėlapis/iliustracija 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Teritorijos, kuriose savo idėjas skleidė valdiečiai

PRANCŪZIJA

Lionas

PROVANSAS

Liuberonas

Strasbūras

Milanas

Roma

Berlynas

Praha

Viena

[Iliustracija]

Valdiečiai parėmė 1535 metais parengtą Olivetano Biblijos vertimą

[Šaltinio nuoroda]

Biblija: © Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

VALDAS

Dviejų pagyvenusių valdiečių sudeginimas

[Šaltinio nuoroda]

20 ir 21 puslapiai: © Landesbildstelle Baden, Karlsruhe