Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar tikėjimas ir logika suderinami?

Ar tikėjimas ir logika suderinami?

Ar tikėjimas ir logika suderinami?

„Dabar daugybė žmonių tampa ‘religingais’ vien dėl to, kad nenori mąstyti, — rašo vienos Jungtinių Valstijų teologijos seminarijos dekanas. — Jie tiesiog aklai su viskuo sutinka.“

DAUGUMA žmonių, išpažįstančių kokią nors religiją, negalvoja, kodėl tiki ir ar jų tikėjimas pagrįstas. Nenuostabu, kad religija daugeliui tapo nemėgstama tema.

Įprotis garbinti religinius atvaizdus ir mechaniškai kartoti maldas, deja, taip pat neskatina mąstyti. Tie atvaizdai, poteriai, įspūdingi statiniai, įmantrūs vitražai, jausminga muzika — štai ir visa milijonų tikinčiųjų religija. Nors kai kurios bažnyčios tvirtina grindžiančios savo tikėjimą Biblija, jų teiginys ‘tikėk Jėzų ir būsi išgelbėtas’ sumenkina rimto Biblijos studijavimo reikšmę. Kiti skelbia socialinę ar politinę „evangeliją“. Kokios viso to pasekmės?

Apie religinę padėtį Šiaurės Amerikoje vienas religijotyrininkas rašė: „Krikščionybė... darosi paviršutiniška [ir] jos sekėjai vargiai težino tikėjimo tiesas.“ O vienas viešosios nuomonės tyrėjas Jungtines Valstijas net pavadino „Biblijos nemokšų kraštu“. Atvirai kalbant, tą patį galima pasakyti ir apie kitas vadinamąsias krikščioniškas šalis. Nekrikščioniškos religijos irgi neragina samprotauti, bet labiau pabrėžia giedojimą, ritualines maldas bei visokias meditacijas, veikiau susijusias su mistika, nekaip su logišku, konstruktyviu mąstymu.

Tačiau tie patys žmonės, visai nemąstantys apie savo religinių įsitikinimų tikrumą, kasdienio gyvenimo dalykus apgalvoja labai kruopščiai. Argi ne keista, kai žmogus, uoliai ieškantis tinkamo automobilio, kuris vieną dieną virs metalo laužu, apie savo religiją sako: ‘Jeigu ji buvo gera mano tėvams, bus gera ir man’?

Jeigu tikrai norime Dievo palankumo, ar neturėtume nuoširdžiai ištirti, kiek teisingas mūsų supratimas apie jį? Apaštalas Paulius kalbėjo, kad jo laikais kai kurie religingi žmonės turėjo „uolumo Dievui, tačiau be pažinimo“. (Romiečiams 10:2, Brb) Tokius žmones galima palyginti su samdomu dažytoju, uoliai dažančiu namą, bet ne tomis spalvomis, kokias nurodė savininkas. Pats dažytojas gal ir patenkintas rezultatu, bet ar bus patenkintas namo savininkas?

Ką Dievas nurodo dėl tikrojo garbinimo? Biblijoje sakoma: „Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų [„tikslų“, NW] tiesos pažinimą.“ (1 Timotiejui 2:3, 4) Kai kas gali manyti, kad tokio pažinimo daugybėje šių laikų religijų rasti neįmanoma. Bet pagalvokite: jeigu Dievas trokšta, kad žmonės žinotų tikrąją tiesą, argi jis ją nuslėptų? Visiškai ne, nes Biblijoje kalbama: „Jeigu ieškosi [Dievo], jis leis tau save surasti.“ (1 Metraščių 28:9)

Kaip tad Dievas leidžiasi surandamas tiems, kurie nuoširdžiai jo ieško? Apie tai kitame straipsnyje.