Ieškokite Dievo širdimi ir protu

Tikroji krikščionybė moko, jog Dievui priimtiną tikėjimą reikia ugdytis ir širdimi, ir protu.

KRIKŠČIONYBĖS įkūrėjas Jėzus Kristus nurodė, kad mylėti Dievą reikia ne tik „visa širdimi“ ir „visa siela“, bet ir „visu protu“. (Mato 22:37) Taigi garbinti Dievą turime ir protu.

Skatindamas klausytojus apmąstyti jo mokymus, Jėzus dažnai klausdavo: ‘Ką manai?’ (Mato 17:25; 18:12; 21:28; 22:42) Panašiai ir apaštalas Petras rašė bendratikiams norėdamas ‘žadinti jų aiškų protą’. (2 Petro 3:1, NW) Apaštalas Paulius, daugiausiai keliavęs pirmasis misionierius, ragino krikščionis pasitelkti „proto jėgą“, kad „galėtų suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“. (Romiečiams 12:1, 2; NW) Tik kruopščiai ištyrę savo įsitikinimus, krikščionys gali ugdytis tikėjimą, priimtiną Dievui, padedantį ištverti gyvenimo išbandymus. (Hebrajams 11:1, 6)

Kad tokį tikėjimą išsiugdytų kiti, pirmieji krikščionys evangelistai ‘aiškinosi su jais Raštus, dėstydami ir įrodinėdami’ skelbiamus dalykus. (Apaštalų darbų 17:1-3; Brb) Toks loginis aiškinimas skatino atviraširdžius žmones atsiliepti. Pavyzdžiui, Makedonijos miesto Berėjos gyventojai „labai noriai priėmė [Dievo] žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų [ką skelbė Paulius ir jo draugai]“. (Apaštalų darbų 17:11) Čia svarbūs du dalykai. Pirma, berėjiečiai Dievo Žodžio klausėsi noriai; antra, jie netikėjo  aklai tuo, ką išgirdo, bet tikrinosi Raštuose. Krikščionis misionierius Lukas pagyrė berėjiečius už tai ir pavadino kilnesniais. Ar mūsų požiūris į dvasinius dalykus toks pat kilnus?

Protas ir širdis turi veikti išvien

Kaip jau anksčiau minėjome, teisingai garbinti turime ir protu, ir širdimi. (Morkaus 12:30) Prisiminkime pavyzdį iš ankstesnio straipsnio apie dažytoją, kuris dažė namą netinkamomis spalvomis. Jeigu jis būtų atidžiai klausęs savininko nurodymų, būtų atlikęs darbą visa širdimi ir siela ir būtų neabejojęs, kad savininkas liks patenkintas. Taip ir su garbinimu.

„Tikrieji garbintojai, — sakė Jėzus, — šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“ (Jono 4:23, kursyvas mūsų) Štai kodėl apaštalas Paulius rašė: „Todėl ir mes... nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni [„tikslaus“, NW] Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte.“ (Kolosiečiams 1:9, 10) Toks „tikslus pažinimas“ leidžia doros širdies žmonėms garbinti siela ir širdimi su visišku pasitikėjimu, nes jie ‘garbina, ką pažįsta’. (Jono 4:22)

Todėl Jehovos liudytojai nekrikštija kūdikių ar neseniai susidomėjusių žmonių, kurie kruopščiai netyrinėjo Raštų. Jėzus nurodė savo sekėjams: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, ... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mato 28:19, 20) Tik įgiję tikslų Dievo valios pažinimą nuoširdūs Biblijos studijuotojai gali pagrįstai nuspręsti, kaip garbinti. Ar stengiatės įgyti tokį tikslų pažinimą?

Kaip suprasti Viešpaties maldą

Kad suvoktume, kuo skiriasi tikslus Biblijos pažinimas nuo paviršutiniško, panagrinėkime maldą, užrašytą Mato 6:9-13, ir daugelio vadinamą „Tėve mūsų“.

Šią Jėzaus pavyzdinę maldą milijonai nuolat kartoja bažnyčiose. Bet kiek iš jų buvo mokomi, ką ji reiškia, ypač jos pirmoji dalis, kur kalbama apie Dievo vardą ir Karalystę? Šie dalykai tokie svarbūs, kad Jėzus toje maldoje juos nurodė pirmiausia.

Malda prasideda taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“, tai yra tebūnie pašventintas, arba padarytas šventu. Įsidėmėkite: Jėzus nurodė melsti, kad būtų pašventintas Dievo vardas. Daugeliui žmonių dėl to iškyla du klausimai: koks yra Dievo vardas ir kodėl jis turi būti pašventintas?

Atsakymą į pirmąjį klausimą Biblijos originale galime rasti daugiau kaip 7000 kartų. „Tegul jie žino, kad tu vienas, kurio vardas Viešpats [„Jehova“, NW], esi Aukščiausiasis visai žemei!“ (Psalmyno 83:18, Jr) Apie savo vardą Išėjimo 3:15 Jehova sako: „Tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.“ * Bet kodėl jo vardas turi būti pašventintas, jeigu Dievas yra tyrumo ir šventumo įsikūnijimas? Todėl, kad tas vardas buvo žeminamas ir niekinamas nuo pat žmonijos istorijos pradžios.

Edene Dievas Adomui ir Ievai pasakė, kad suvalgę uždraustą vaisių jie mirs. (Pradžios 2:17) Šėtonas įžūliai paneigė  tuos žodžius sakydamas Ievai: „Jūs tikrai nemirsite!“ Taip jis apkaltino Dievą melu. Maža to, Šėtonas dar labiau apjuodino Dievo vardą teigdamas Ievai esą Jehova neteisėtai nuslėpė nuo jos vertingas žinias. „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo [vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio] užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Koks šmeižtas! (Pradžios 3:4, 5)

Ragaudami uždrausto vaisiaus Adomas ir Ieva stojo Šėtono pusėn. Nuo tada dauguma žmonių, sąmoningai ar nesąmoningai, daugina priekaištus Dievui atmesdami jo teisingas normas. (1 Jono 5:19) Jie nuolat šmeižia Dievą versdami jam kaltę už kančias, nors kenčia dėl savo pačių blogo elgesio. „Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, tačiau jo širdis niršta ant Viešpaties“, — sakoma Patarlių 19:3. Taigi ar suvokiate, kodėl Jėzus, ištikimai mylėjęs savo Tėvą, meldė jo vardo pašventinimo?

„Teateinie tavo karalystė“

Po prašymo pašventinti Dievo vardą Jėzus pasakė: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mato 6:10) Perskaitę šias eilutes galėtume paklausti: ‘Kas yra Dievo Karalystė? Kaip jos atėjimas susijęs su Dievo valios vykdymu žemėje?’

Biblijoje žodis „karalystė“ paprastai reiškia „karaliaus valdžią“. Taigi logiška, kad Dievo karalystė nurodo Dievo valdžią, arba vyriausybę, vadovaujamą jo pasirinkto karaliaus. Tas karalius yra ne kas kitas kaip prikeltasis Jėzus Kristus — „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“. (Apreiškimo 19:16; Danieliaus 7:13, 14) Apie Jėzaus Kristaus, Dievo Mesijo, valdomą Karalystę pranašas Danielius rašė: „Anų karalių [dabar valdančių žmonių vyriausybių] dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai.“ (Danieliaus 2:44)

Taip, Dievo Karalystė visiškai perims žemės valdymą: ji pašalins nedorus žmones ir valdys amžinai. Taigi ši Karalystė yra priemonė, per kurią Jehova pašventins — apvalys savo vardą, paneigdamas visus melagingus Šėtono ir piktų žmonių priekaištus. (Ezechielio 36:23)

Kaip ir visos vyriausybės, Dievo Karalystė turės pavaldinių. Kas jie tokie? Biblija atsako: „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu.“ (Psalmyno 37:11, Brb) Jėzus pasakė panašiai: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ Žinoma, šie žmonės turi tikslų Dievo pažinimą, kuris norintiems išlikti yra būtinas. (Mato 5:5; Jono 17:3)

Ar galite įsivaizduoti žemę, pilną nuolankių, romių žmonių, tikrai mylinčių Dievą ir vienas kitą? (1 Jono 4:7, 8) Štai kodėl Jėzus meldė: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ Ar suvokiate, kodėl Jėzus mokė savo sekėjus to melsti? Dar svarbiau: ar suprantate, kaip tos maldos išsipildymas gali paveikti jus patį?

Milijonai tyrinėja Raštus

Jėzus išpranašavo pasaulinę dvasinio mokymo kampaniją, kurios metu bus pranešama apie ateinančią Dievo Karalystę. Jis pasakė: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje  paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis [dabartinio pasaulio, arba sistemos] galas.“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972)

Per visą pasaulį maždaug šeši milijonai Jehovos liudytojų dalijasi šia gera naujiena su kitais. Jie ragina jus daugiau sužinoti apie Dievą ir jo Karalystę — ‘atidžiai tyrinėti Raštus’ (NW) pasitelkus proto jėgą. Taip sustiprinsite savo tikėjimą ir jūsų akys degs viltimi gyventi rojaus sąlygomis žemėje, kuri bus „kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“. (Izaijo 11:6-9)

[Išnaša]

 [Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

SEKIME DIDŽIUOJU MOKYTOJU

Mokydamas Jėzus dažnai sutelkdavo dėmesį į konkrečias Biblijos temas. Pavyzdžiui, dviem mokiniams, prislėgtiems dėl jo mirties, prisikėlęs Jėzus paaiškino, koks jo vaidmuo įgyvendinant Dievo tikslus. Luko 24:27 sakoma: „Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“

Įsidėmėkite: Jėzus pasirinko konkrečią temą — save, Mesiją, — ir kalbėdamas citavo iš „visų Raštų“. Skirtingas Biblijos eilutes, susietas viena tema, Jėzus tarsi sudėliojo į vientisą paveikslą ir taip mokiniams paaiškėjo Rašto tiesa. (2 Timotiejui 1:13, Brb) Dėl to jie buvo ne tik apšviesti, bet ir giliai sujaudinti. Pranešime sakoma: „Jie kalbėjo: ‘Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?’“ (Luko 24:32)

Jehovos liudytojai tarnyboje stengiasi taikyti Jėzaus mokymo metodus. Jų svarbiausios mokymo priemonės yra brošiūra Ko Dievas reikalauja iš mūsų? ir knyga Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą. Jose nemažai įdomių temų, pavyzdžiui: „Kas yra Dievas?“, „Kodėl Dievas leidžia kentėti?“, „Kaip tu gali rasti teisingą religiją?“, „Šitos yra paskutinės dienos!“ ir „Sukurk šeimą, kuri teikia garbę Dievui“. Kiekvienoje pamokoje daug nuorodų iš Šventojo Rašto.

Jei norėtumėte nemokamų Biblijos studijų šiomis ir kitomis temomis, skatiname susisiekti su Jehovos liudytojais savo vietovėje ar parašyti atitinkamu 2 puslapyje nurodytu adresu.

[Iliustracija]

Stenkitės pasiekti mokinių širdis kalbėdami su jais konkrečiomis Biblijos temomis

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Ar suvokiate Jėzaus pavyzdinės maldos prasmę?

„Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas...“

„Teateinie tavo [Mesijo] karalystė...“

„Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“