Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Mokytis niekada ne vėlu

Mokytis niekada ne vėlu

Mokytis niekada ne vėlu

KSENIJA gimė 1897-aisiais. Ji užaugino 3 dukras ir sūnų, susilaukė 15 vaikaičių ir 25 provaikaičių. Visą gyvenimą ji darė tai, ko mokė tėvai. Nors į Maskvą Ksenija atsikėlė kaip pabėgėlė iš karo nusiaubtos Abchazijos Respublikos, esančios tarp Juodosios jūros ir Kaukazo, ji buvo visiškai patenkinta gyvenimu, ypač vadinamuoju paveldėtu tikėjimu.

1993-iaisiais Ksenijos duktė Meri tapo Jehovos liudytoja. Ji ėmė pasakoti Ksenijai apie Jehovą Dievą ir Bibliją, bet ši klausytis nenorėjo. Vis sakydavo dukrai: „Aš per sena mokytis ko nors nauja.“

Bet jos dukra Meri, vaikaičio žmona Londa ir provaikaitės Nana bei Zaza, visos tapusios Jehovos liudytojomis, nenustojo kalbėti jai apie Bibliją. Vieną 1999-ųjų vakarą jos perskaitė Ksenijai Rašto eilutę, kuri palietė jos širdį. Tai buvo įkvepiantys Jėzaus žodžiai ištikimiems apaštalams, įsteigiant Viešpaties Vakarienę. (Luko 22:19, 20) Turėdama 102 metus, tą vakarą Ksenija nusprendė pradėti studijuoti Bibliją.

„Nugyvenusi 102 metus, — sako Ksenija, — aš pagaliau suvokiau gyvenimo prasmę. Dabar žinau, kad nėra nieko geresnio kaip tarnauti mūsų nuostabiam, mylinčiam Dievui, Jehovai. Aš vis dar budri ir sveika. Galiu skaityti be akinių ir gyvai bendrauti su savo šeima.“

2000-ųjų lapkričio 5-ąją Ksenija buvo pakrikštyta. Ji sako: „Dabar skiriu savo gyvenimą Jehovai, kad jam iš meilės tarnaučiau. Platinu žurnalus ir traktatus sėdėdama autobusų stotelėje netoli namų. Mane dažnai aplanko giminaičiai ir aš tiesa apie Jehovą dalijuosi su jais.“

Ksenija laukia dienos, kai ‘jos kūnas atsinaujins ir ji grįš į jaunystės dienas’. (Jobo 33:25, Brb) Jei šimtamečiai nesijaučia per seni suvokti gyvenimo prasmę iš Biblijos, kaipgi jūs?