Toliau tarnauk Jehovai ištikima širdimi

„Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima.“ (PSALMYNO 57:8 [57:7, Brb])

1. Kodėl galime kaip ir Dovydas būti tikri savo ištikimybe Dievui?

JEHOVA padeda mums ryžtingai laikytis tikrojo krikščioniško tikėjimo ir likti jo ištikimais pasiaukojusiais tarnais. (Romiečiams 14:4) Todėl galime būti tikri tuo, ką psalmininkas Dovydas išreiškė savo giesmėje: „Mano širdis ištikima, Dieve.“ (Psalmyno 108:2 [108:1, Brb]) Jei mūsų širdis ištikima, ji skatins laikytis pasiaukojimo įžado Dievui. Jo vadovaujami bei stiprinami liksime nepalaužiami, tvirtai sergėsime savo ištikimybę Dievui, būsime „visada gausūs Viešpaties darbais“. (1 Korintiečiams 15:58, Brb)

2, 3. Kuo svarbus Pauliaus raginimas, užrašytas 1 Korintiečiams 16:13?

² Apaštalo Pauliaus raginimas Jėzaus sekėjams senovės Korinte, be abejo, tinka ir šių laikų krikščionims: „Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!“ (1 Korintiečiams 16:13) Šiais žodžiais esame skatinami tai daryti nepaliaujamai. Kuo svarbus toks patarimas?

³ Priešindamiesi Velniui ir artindamiesi prie Dievo, ‘budime’ dvasiškai. (Jokūbo 4:7, 8) Pasitikėjimas Jehova padeda išsaugoti mūsų gretas vieningas ir ‘tvirtai laikytis tikėjimo’. Mes — net ir daugybė moterų — sugebame ‘elgtis vyriškai’, tai yra be baimės tarnauti Dievui jo Karalystės skelbėjais. (Psalmyno 68:12 [68:11, Brb]) Nuolat prašydami savo dangiškąjį Tėvą jėgų vykdyti jo valią, ‘būname stiprūs’. (Filipiečiams 4:13)

4. Kokie buvo mūsų žingsniai į krikštą?

 ⁴ Besąlygiškai pasiaukoję Jehovai ir paskui patvirtinę šį sprendimą pasinardinimu vandenyje, paliudijome, jog stojome į tikrojo tikėjimo kelią. O kokie buvo mūsų žingsniai į krikštą? Pirmiausia įgijome tikslių žinių iš Dievo Žodžio. (Jono 17:3) Tai padėjo išsiugdyti tikėjimą ir paskatino nuoširdžiai atgailauti dėl savo padarytų nuodėmių. (Apaštalų darbų 3:19; Hebrajams 11:6) Paskui atsivertėme — atsisakėme ydingo elgesio ir savo gyvenseną suderinome su Dievo valia. (Romiečiams 12:2; Efeziečiams 4:23, 24) Tada iš širdies pasiaukojome Dievui maldoje. (Mato 16:24; 1 Petro 2:21) Paprašę Dievą tyros sąžinės, pasikrikštijome ir taip parodėme atsidavimą jam. (1 Petro 3:21) Šių žingsnių apmąstymas padės mums nepaliauti gyventi, kaip esame pasižadėję per savo pasiaukojimą Jehovai, ir toliau jam tarnauti ištikima širdimi.

Nenustokime semtis tikslių žinių

5. Kodėl turime toliau semtis Rašto žinių?

⁵ Kad laikytumės savo pasiaukojimo įžado Dievui, privalome toliau semtis tikėjimą ugdančių Rašto žinių. Kaip džiaugėmės dvasiniu penu sužinoję Dievo tiesą! (Mato 24:45-47) Koks gardus buvo tas „valgis“, kaip kėlė mūsų dvasingumą! Dabar irgi būtina sotintis tokiu vertingu maistu, kad, sykį pasiaukoję Jehovai, liktume jam ištikimi.

6. Kaip liudytojas padėdavo tau ugdytis nuoširdų dėkingumą už Biblijos tiesą?

⁶ Kad turtėtume Rašto žiniomis, tenka padirbėti. Tai galima prilyginti atkaklioms paslėptų lobių paieškoms. O koks atlygis laukia — „pažinti Dievą“! (Patarlių 2:1-6) Karalystės skelbėjo padedamas, studijavai Bibliją galbūt naudodamasis knyga Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą. Tikriausiai reikėjo nemažai laiko: gal skyriui išnagrinėti vieno susitikimo ir neužtekdavo. Rašto eilutes būdavo naudinga ne tik perskaityti, bet ir aptarti. Aiškindavotės sunkiai suvokiamus klausimus. Liudytojas, su kuriuo studijavai Bibliją, ateidavo gerai pasiruošęs, melsdavo šventosios Dievo dvasios ir padėdavo ugdytis nuoširdų dėkingumą už tiesą.

7. Kaip galima pasirengti mokyti Dievo tiesos kitus?

⁷ Tai buvo naudingas triūsas, nes Paulius sakė: „Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi savo gėrybėmis su mokytoju.“ (Galatams 6:6) Graikiškajame tekste ši eilutė nurodo, kad Dievo Žodis, perduodamas iš lūpų į lūpas, buvo įdiegiamas į mokinio protą bei širdį. Taip mokydamasis ir pats pasirengei būti mokytoju. (Apaštalų darbų 18:25) Kad laikytumeis pasiaukojimo įžado, privalai rūpintis savo dvasine sveikata  ir likti tvirtas, o tai pajėgsi nuolat studijuodamas Dievo Žodį. (1 Timotiejui 4:13; Titui 1:13; 2:2)

Turėk omenyje savo atgailą ir atsivertimą

8. Ką turi daryti, kad pajėgtum ir toliau elgtis, kaip patinka Dievui?

⁸ Ar prisimeni, kaip palengvėjo, kai sužinojai tiesą, atgailavai ir pajutai, kad Dievas tau atleido dėl Jėzaus išperkamosios aukos? (Psalmyno 32:1-5; Romiečiams 5:8; 1 Petro 3:18) Juk tikrai nebenorėtum gyventi nuodėmingai. (2 Petro 2:20-22) Kad ir toliau džiugintum Dievą savo elgsena, gyventum, kaip esi jam pažadėjęs, ir ištikimai jam tarnautum, be visa kita, turi nuolat melsti Jehovą paramos. (2 Petro 3:11, 12)

9. Kokiu keliu turime eiti atsisakę nuodėmingos gyvensenos?

⁹ Atmetęs nuodėmingą gyvenseną, nesiliauk prašęs Dievą išsaugoti tavo širdį ištikimą. Anksčiau tu klaidžiojai, tačiau pasitikrinęs tiksliame žemėlapyje pasukai reikiama kryptimi. Tad neišklysk: laikykis Dievo vadovavimo ir būk pasiryžęs likti kelyje į gyvenimą. (Izaijo 30:20, 21; Mato 7:13, 14)

Nepamiršk, ką reiškia tavo pasiaukojimas ir krikštas

10. Ką dera pamąstyti apie savo pasiaukojimą?

¹⁰ Nepamiršk, kad maldoje pasiaukojai tarnauti Jehovai visą amžinybę. (Judo 20, 21) Pasiaukoti reiškia skirti save, arba atsidėti, šventam tikslui. (Kunigų 15:31; 22:2) Tai ne trumpalaikė sutartis ar įsipareigojimas kokiam nors žmogui, o Visatos Valdovui duotas įžadas likti ištikimam iki mirties. Tikra tiesa — ‘gyvename ar mirštame, esame Jehovos’. (Romiečiams 14:7, 8, NW) Mūsų laimė priklauso nuo to, ar paklūstame Dievui ir ar nepaliaujamai tarnaujame jam ištikima širdimi.

11. Kodėl reikėtų nepamiršti, ką reiškia tavo krikštas?

¹¹ Turėk omenyje, jog krikštu parodei savo nuoširdų pasiaukojimą Dievui ir šį žingsnį žengei ne verčiamas, o savo noru. Ar esi pasiryžęs vykdyti Dievo valią visą gyvenimą? Krikštydamasis liudijai atsidavimą Dievui ir meldei tyros sąžinės. Kad ji būtų rami, laikykis duoto žodžio ir Jehova tave dosniai laimins. (Patarlių 10:22)

Kiek svarbus tavo apsisprendimas

12, 13. Kiek svarbus tavo paties apsisprendimas pasiaukoti ir krikštytis?

¹² Pasiaukojimas ir krikštas milijonų žmonių gyvenimą išties pasuko puikia kryptimi. Per krikštą tarsi mirštame — palaidojame visą buvusią gyvenseną, tačiau neatsisakome savo valios. Mes, gerai Rašto išmokyti tikintieji, ją kaip tik ir išreiškiame per pasiaukojimo Dievui maldą bei krikštą. Šie veiksmai liudija, jog suvokėme Dievo valią ir savanoriškai įsipareigojome ją vykdyti. (Efeziečiams 5:17) Taip sekame Jėzumi, kuris, palikęs dailidės amatą, parodė savo apsisprendimą: krikštijosi ir visiškai atsidėjo vykdyti dangiškojo Tėvo  valią. (Psalmyno 40:8, 9 [40:7, 8, Brb]; Jono 6:38-40)

¹³ Jehova Dievas panorėjo „kentėjimais ištobulinti“ savo Sūnų. Jėzus turėjo paliudyti apsisprendimą — ištikimai ištverti tokius kentėjimus. Todėl „garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus... ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės“. (Hebrajams 2:10, 18; 5:7, 8) Jei mes irgi būsime kupini tokios pagarbios Dievo baimės, galime neabejoti, jog jis mus išklausys ir padės likti ištikimais jo liudytojais. (Izaijo 43:10)

Tu gali išsaugoti širdį ištikimą

14. Kodėl turime kasdien skaityti Bibliją?

¹⁴ Kas padės išsaugoti širdį ištikimą ir gyventi taip, kaip pažadėjai pasiaukodamas Dievui? Pasiryžk vis augti Dievo Žodžio pažinimu ir kasdien skaityk Bibliją. Tai nuolat mums primena „ištikimas ir protingas vergas“. Toks patarimas padeda krikščionims, trokštantiems laikytis pasiaukojimo įžado, nenukrypstamai  žengti Dievo tiesos keliu. Jei mūsų organizacija pritartų klaidingiems mokymams, niekada neskatintų Jehovos liudytojų bei tų, kuriems šie skelbia, skaityti Biblijos.

15. a) Į ką turime atsižvelgti, kai reikia dėl ko nors apsispręsti? b) Kodėl galima sakyti, kad pasaulietinis darbas krikščioniui nėra pirmaeilis dalykas?

¹⁵ Ką nors nuspręsdamas, pagalvok, kokią įtaką tai turės tavo pažadui tarnauti Jehovai. Pavyzdžiui, kaip tu žiūri į savo pasaulietinį darbą? Prireikus, ar apsisprendi taip, kad darbas tau ne trukdytų, o padėtų remti teisingą garbinimą? Nors dauguma darbdavių mato, kad pasiaukoję krikščionys yra patikimi ir stropūs, jie taip pat pastebi, kad Jehovos liudytojai netrokšta iškilti ir nesivaržo su kitais dėl pelningesnės vietos. Liudytojai neužsibrėžia tikslo siekti turtų, garbės, prestižo ar valdžios. Šiems Dievui atsidavusiems žmonėms svarbiausia yra vykdyti jo valią. Pasaulietinis darbas jiems pragyvenimo šaltinis, bet ne pirmaeilis dalykas. Kaip ir apaštalui Pauliui, jų pašaukimas, arba pagrindinis darbas, — krikščioniškoji tarnystė. (Apaštalų darbų 18:3, 4; 2 Tesalonikiečiams 3:7, 8; 1 Timotiejui 5:8) O tu ar skiri pirmąją vietą Karalystei? (Mato 6:25-33)

16. Ką daryti, kai pernelyg didelis nerimas trukdo laikytis savo pasiaukojimo įžado Dievui?

¹⁶ Kai kas buvo kone sulinkęs po įvairių rūpesčių našta, kol nepažinojo tiesos. Dabar tokių žmonių, puoselėjančių Karalystės viltį, širdys pilnos džiaugsmo, dėkingumo ir meilės Dievui. Apmąstydami patirtas palaimas, jie gali dar tvirčiau laikytis savo pasiaukojimo įžado Jehovai. Tačiau ką daryti, kai pernelyg didelis nerimas dėl įprastų šios sistemos sunkumų ima stelbti „Dievo Žodį“ lyg erškėčiai, trukdantys daigams išaugti ir duoti vaisių? (Luko 8:7, 11, 14; Mato 13:22; Morkaus 4:18, 19) Matydamas, jog tai gresia tau arba visai šeimai, pavesk rūpesčius Jehovai ir prašyk padėti augti meile bei dėkingumu. Mesk jam savo naštą ir jis palaikys tave, duos jėgų toliau laimingai tarnauti ištikima širdimi. (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]; Filipiečiams 4:6, 7; Apreiškimo 2:4)

17. Kodėl esame pajėgūs atlaikyti išmėginimus?

¹⁷ Nuolat melskis Jehovai Dievui, kaip darei ruošdamasis jam pasiaukoti. (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]) Gundomas nusidėti arba sunkiai mėginamas, ieškok Dievo vadovavimo ir maldauk, kad jis padėtų paklusti. Atsimink, jog šauktis Dievo turi tikėdamas, kaip patarė Kristaus mokinys Jokūbas: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties — toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.“ (Jokūbo 1:5-8) Jei atrodo, jog nebeištversime išbandymo, prisiminkime, kas laiduojama Rašte: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.“ (1 Korintiečiams 10:13)

18. Ką daryti, jei dėl nuslėptos nuodėmės silpnėja mūsų ryžtas gyventi, kaip esame pažadėję Dievui?

¹⁸ O ką daryti, jei sunki nuslėpta nuodėmė graužia sąžinę ir silpnina tavo ryžtą vykdyti Dievo valią? Jei atgailauji, guoskis, kad Jehova ‘nepaniekina sulaužytos ir sutrintos širdies’. (Psalmyno 51:17, Jr)  Kreipkis paramos į rūpestingus krikščionių vyresniuosius, nes žinai, kad jie, sekdami Jehovos pavyzdžiu, palaikys tavo troškimą atnaujinti gerus santykius su dangiškuoju Tėvu. (Psalmyno 103:10-14; Jokūbo 5:13-15) Tuomet atsigavęs dvasiškai ir ištikima širdimi vėl galėsi ištiesinti savo takus ir gyventi, kaip pažadėjai Dievui. (Hebrajams 12:12, 13)

Toliau tarnauk ištikima širdimi

19, 20. Kodėl būtina gyventi taip, kaip dera pasiaukojusiems krikščionims?

¹⁹ Šiais sunkiais laikais stenkimės visomis jėgomis laikytis, kaip dera pasiaukojusiems krikščionims, ir tarnauti Dievui ištikima širdimi. Jėzus pasakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mato 24:13) Kadangi gyvename „paskutinėmis dienomis“, pabaiga gali užklupti bet kuriuo metu. (2 Timotiejui 3:1) Be to, nė vienas nesame garantuotas, ar sulauksime rytdienos. (Jokūbo 4:13, 14) Todėl laikykimės pasiaukojimo įžado jau šiandien!

²⁰ Šią mintį apaštalas Petras pabrėžė antrajame laiške. Jis priminė, kad kaip per Tvaną žuvo bedieviai, taip „Jehovos dieną“ bus sunaikinta ši simbolinė žemė, tai yra sugedusi visuomenė. Petras sušuko: „Kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu“! Jis skatino: „Mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės.“ (2 Petro 3:5-17; NW; Brb) Kaip būtų liūdna, jei pasikrikštijęs žmogus neišsaugotų ištikimos širdies ir leistųsi nuviliojamas į pražūtį!

21, 22. Kodėl Dovydo žodžiai iš Psalmyno 57:8 [57:7, Brb] tinka ne tik jam pačiam, bet ir tikriesiems krikščionims?

²¹ Ryžtą gyventi, kaip dera Dievui pasiaukojusiam žmogui, galime puikiai stiprinti saugodami atmintyje laimingą savo krikšto dieną ir prašydami Dievo paramos, kad mūsų žodžiai bei darbai džiugintų jo širdį. (Patarlių 27:11) Jehova niekada neapvilia savo tarnų, tad tikrai verta būti jam ištikimiems. (Psalmyno 94:14) Jis buvo atjautus ir gailestingas Dovydui: paversdavo niekais jo priešų užmačias ir jį išvaduodavo. Dėkingas Dovydas viešai kalbėjo apie tvirtą, nepalaužiamą ištikimybę ir meilę savo Išvaduotojui. Didžiai dėkingas jis giedojo: „Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima; giedosiu ir šlovinsiu tave!“ (Psalmyno 57:8 [57:7, Brb])

²² Kaip ir Dovydas, tikrieji krikščionys nesvyruodami laikosi savo pasiaukojimo įžado. Ištikima širdimi jie pripažįsta, kad išvadavimas bei gyvybės išsaugojimas yra Jehovos rankose, ir džiugiai gieda jam gyrių. Jei tavo širdis bus ištikima, ji pasikliaus Dievu, o jo padedamas pajėgsi gyventi kaip pasiaukojęs krikščionis. Tu irgi gali būti toks kaip anas „teisus žmogus“, apie kurį psalmininkas giedojo: „Jis nebijos gauti blogos žinios; jo širdis tvirta, pasitikinti Viešpačiu.“ (Psalmyno 112:6, 7) Tikėdamas ir visiškai pasikliaudamas Dievu, sugebėsi laikytis pasiaukojimo įžado ir tarnauti ištikima širdimi.

Ar prisimeni?

• Kodėl turime nepaliauti semtis tikslių žinių iš Biblijos?

• Kodėl reikia turėti omenyje savo atgailą ir atsivertimą?

• Kodėl turime nepamiršti savo pasiaukojimo ir krikšto reikšmės?

• Kas padės tarnauti Jehovai ištikima širdimi?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Kad Jehovos valią vykdytume ištikima širdimi, krikščioniška tarnystė turi būti mūsų pagrindinis darbas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ar saugai savo dvasinę sveikatą kasdien skaitydamas Dievo Žodį?