Filipinų kalnuose šlovinamas Dievas

Nesuklysite sakydami, kad Filipinai — salų šalis. Bet šis kraštas didžiuojasi ir įspūdingais kalnais. Jehovos liudytojams skelbti Biblijos tiesas miestuose ir žemumose gana nesunku ir rezultatai geri. Tačiau ne taip lengva pasiekti žmones kalnuose.

DIDINGI šalies kalnai — visiška priešingybė jos lygumoms su smėlėtais paplūdimiais, koralų rifais, žvejų kaimeliais ir judriais miestais. Kalnai — nemaža kliūtis skelbti „gerąją naujieną“ apie Dievo Karalystę. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972)

Filipinų salos išsidėsčiusios toje vietoje, kur susiduria dvi tektoninės plokštės. Dėl žemės plutos raukšlėjimosi šiame regione didesnėse salose susiformavo aštrūs kalnagūbriai. Filipinus sudarančios salos, kurių daugiau kaip 7100, plyti vakarinėje Ramųjį vandenyną juosiančio „ugnies žiedo“ dalyje. Taigi salos nusėtos ugnikalniais, kurie irgi formuoja kalnuotą kraštovaizdį. Tokia nelygi teritorija izoliavo kalnų gyventojus. Pasiekti juos gana sunku, nes kalnuose mažai automobiliams tinkamų kelių.

Kad ir kokios būtų kliūtys, Jehovos liudytojai suvokia, jog dalytis savo žinia turi su „visokiais žmonėmis“. (1 Timotiejui 2:4, NW) Todėl Filipinuose liudytojai džiaugsmingai atsiliepia į Izaijo 42:11, 12 žodžius: „Tedžiūgauja Selos [„uolos“, Jr] gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių! Teikite garbę Viešpačiui, skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!“

Aktyviai liudyti gyvenantiesiems kalnuose pradėta daugiau kaip prieš 50 metų. Po Antrojo pasaulinio karo ten buvo pasiųsti misionieriai. Daug vietinių gyventojų Biblijos tiesą priėmė ir patys skleidė ją tolimuose kalnų kaimuose. Tai davė  puikių vaisių. Pavyzdžiui, Centrinėse Kordiljerose, šiaurinėje Lusono salos dalyje, yra apie 6000 gerosios naujienos skelbėjų. Dauguma iš jų — vietiniai žmonės: ibalojai, ifugavai ir kalingai.

Tačiau aukštai kalnuose yra sunkiai prieinamų vietų. Vis dėlto žmonės ir čia nėra pamiršti. Kaip kai kurie iš jų buvo aplankyti ir kaip atsiliepė?

Tradicijas pakeičia tikrasis tikėjimas

Lusono salos šiaurėje, kalnuotame Abros provincijos rajone, gyvena tingijanai. Šis vardas, matyt, kilo iš senovės malajų žodžio tingi, reiškiančio „kalnas“. Išties taiklus pavadinimas! Šios tautos žmonės save dar vadina itnegais, o savo kalbą — itnegų. Jie tiki dievą Kabunijamą ir yra labai prietaringi. Pavyzdžiui, jeigu asmuo, susiruošęs kur nors eiti, nusičiaudi, tai laikoma blogu ženklu. Kad neatsitiktų kokia nelaimė, reikia palaukti porą valandų.

1572 metais čia atkeliavę ispanai atnešė katalikybę, bet tikrosios krikščionybės tiesų tingijanų neišmokė. Tie, kurie tapo katalikais, ir toliau tikėjo Kabunijamą bei laikėsi vietinių papročių. Tikslios žinios iš Biblijos šiuos žmones pirmą kartą pasiekė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai Jehovos liudytojai šiuose kalnuose ėmė skleisti Karalystės naujieną. Daug nuoširdžių tingijanų nuo tol pradėjo šlovinti Jehovą „nuo kalnų viršūnių“.

Štai Lingbauanas anksčiau buvo gerbiamas toje srityje genties vadas. Jis labai puoselėjo tingijanų kultūrą. „Uoliai laikiausi tingijanų tradicijų. Jei žmogų nužudydavo, po laidotuvių šokdavome ritualinį šokį ir mušdavome gongą. Taip  pat aukodavome gyvulius. Tikėjome Kabunijamą, o Biblijos Dievo nepažinojau.“ Jis visa tai darė, nors buvo priėmęs katalikybę.

Į tą vietovę skelbti apie Dievą atvyko Jehovos liudytojai. Jie sutiko Lingbauaną ir paskatino jį skaityti Bibliją. Jis prisimena: „Biblija padėjo man įsitikinti, kad tikrasis Dievas yra Jehova.“ Vienas liudytojas studijavo su Lingbauanu ir šis nusprendė tarnauti tikrajam Dievui. Vyras atsisakė ankstesnės gyvensenos ir genties vado pareigų tuo užrūstindamas vietinį kunigą ir savo buvusius draugus. Bet Lingbauanas buvo pasiryžęs laikytis Biblijoje rastos tiesos. Dabar jis yra krikščionių susirinkimo vyresnysis.

Septynios dienos ir šešios naktys

Nors kai kuriose Abros srityse geroji naujiena skelbiama reguliariai, kitos vietovės yra toli ir ten liudijama tik retkarčiais. Vieną tokių vietovių prieš kurį laiką buvo pamėginta aplankyti. 35 liudytojų grupė išsiruošė skelbti į nepaskirtą teritoriją — Tinegą Abros srityje. Čia liudytojai nebuvo lankęsi 27 metus.

Ši skelbimo kelionė pėsčiomis truko septynias dienas. Įsivaizduok: liudytojams reikėjo eiti kabančiais tiltais ir bristi per gilias upes, daug valandų keliauti kalvagūbriais su nelengva našta ant pečių, kad praneštų gerąją naujieną tiems, kurie neturėjo galimybės ją išgirsti! Keturias iš šešių naktų per tą varginančią kelionę jie miegojo kalnuose po atviru dangumi.

Nors ištvermingieji liudytojai pasiėmė maisto, visai kelionei jo buvo per mažai. Bet alkti jiems neteko, nes žmonės su džiaugsmu keitė maistą į Biblijos leidinius. Liudytojai gavo įvairių žemės ūkio produktų, žuvies ir elnienos. Nors tam tikrų nepatogumų ir buvo, grupės nariai sakė: „Begalinis džiaugsmas atlygino visus vargus.“

Per septynias dienas šie tarnai liudijo dešimtyje kaimų, išdalijo 60 knygų, 186 žurnalus, 50 brošiūrų ir daug traktatų. 74 grupėms žmonių jie parodė, kaip vedamos Biblijos studijos. Tinego mieste prašomi vietinių pareigūnų ir keleto žymesnių žmonių liudytojai surengė susirinkimo sueigą, kurioje dalyvavo 78 asmenys. Dauguma dalyvių buvo mokytojai ir policininkai. Tikėtina, kad dar daug kitų tingijanų prisidės prie savo tautiečių, kurie jau ‘šaukia’ ir šlovina Jehovą nuo kalnų viršūnių.

Geriau už auksą

Filipinų pietuose yra salų, kur ispanai aptiko aukso. Iš to kilo vardas Mindoras (sutraukus ispaniškus žodžius mina de oro), kas reiškia „aukso kasykla“. Dabar šiose salose randama daug geresnių už auksą vertybių: tai žmonės, norintys tarnauti tikrajam Dievui, Jehovai.

Tolimoje miškingoje teritorijoje Mindoro centre gyvena apie 125000 vietinių gyventojų manjanų. Jie gyvena paprastai, su  pašaliniais bendrauja mažai ir turi savo kalbą. Dauguma jų yra animistai ir politeistai; be to, tiki įvairias dvasias.

Kartais pritrūkę maisto ar kitų dalykų kai kurie manjanai nusileidžia į pakrantės vietoves ieškoti darbo. Taip buvo su Peilingu, kuris yra batanganas (manjanams giminiška tauta). Jis užaugo tarp savo tautiečių miškais apaugusiuose kalnuose ir laikėsi batanganų tikėjimo bei papročių. Jų įprastas drabužis tėra strėnjuostė. Kad gautų gerą derlių, batanganai papjauna viščiuką ir melsdamiesi jo kraują lašina į vandenį.

Peilingas šių tradicijų nebesilaiko. Kodėl? Nusileidęs į žemumą jis pradėjo dirbti Jehovos liudytojų šeimose. Viena iš tų šeimų pasinaudojo proga paskelbti Peilingui Biblijos tiesą. Jis susidomėjo ir tikrai džiaugėsi sužinojęs, ką Jehova numatė žmogui ir žemei. Liudytojai pasirūpino, kad jaunuolis lankytų pradinę mokyklą ir studijuotų Bibliją. Sulaukęs 24 metų Peilingas pasikrikštijo. Turėdamas 30 jis lankė antrąją vidurinės mokyklos klasę; mokykla jam buvo ir skelbimo teritorija. Dabar šį liudytoją vadina Rolandu (žemumoje vartojamas vardas).

Šiandien jis — tvarkingai apsirengęs besišypsantis tarnas, tarnaujantis visalaikiu skelbėju ir tarnybiniu padėjėju viename iš Mindoro susirinkimų. Rolandas neseniai vėl grįžo į kalnus, bet ne palaikyti batanganų tradicijų, o dalytis su jais gyvybę gelbstinčiomis tiesomis iš Biblijos.

Nekantraujantys turėti Karalystės salę

Bukidnono (sebujano kalba „kalnų žmonės“) provincija išsidėsčiusi Mindanao salos pietuose. Tai kalnų, kanjonų, upių slėnių ir plynaukščių sritis. Trąši žemė duoda gerą ananasų, kukurūzų, kavos, ryžių ir bananų derlių. Čia gyvena aukštumų gentys — talaandigai ir higaononai. Šie žmonės irgi turi išgirsti apie Jehovą. Neseniai netoli Talakago miestelio tam atsirado gana netikėtų galimybių.

Liudytojus, kopiančius aukštyn, pasitiko vėsus oras, bet malonūs žmonės. Tenykščiai tikėjo visagalį Dievą, Tėvą, tik nežinojo jo vardo. Kadangi daug laiko praleisdavo miške, tai buvo pirmas jų susitikimas su Jehovos liudytojais. Liudytojai jiems paskelbė Dievo vardą ir ką Dievas yra numatęs dėl Karalystės. Žmonės džiaugėsi ir buvo nuspręsta jų kaime apsilankyti dar kartą.

Liudytojai apsilankė keletą sykių. Tada vietiniai gyventojai pasiūlė sklypą Jehovos liudytojų „namui“. Broliai pasiūlymą mielai priėmė. Sklypas buvo ant aukščiausios toje srityje kalvos viršūnės. Nuo jos matėsi kelias. Pastatas buvo suręstas iš medžio, bambuko ir palmių lapų. Darbas truko tris mėnesius ir dešimt dienų. Pastato priekyje aiškiai matėsi iškaba „Jehovos liudytojų Karalystės salė“. Tik pagalvok: Karalystės salė iškilo anksčiau negu buvo sudarytas susirinkimas!

Ten atsikėlė vieno susirinkimo vyresnysis, visalaikis tarnas, ir tarnybinis padėjėjas. Kartu su aplinkinių rajonų liudytojais jie darbavosi, kad įkurtų susirinkimą. 1998-ųjų rugpjūtį tai buvo įgyvendinta. Dabar mažas susirinkimas puikiai naudojasi šia Karalystės sale ir moko kalnų gyventojus Biblijos tiesų.

Jehova tikrai nuostabiai naudojasi savo noringais tarnais Filipinuose, kad paskelbtų tiesą apie Karalystę net sunkiai prieinamuose kalnuose. Mums tai primena Izaijo 52:7 (Brb) žodžius: „Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią.“

[Žemėlapiai 11 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ABRA

MINDORAS

BUKIDNONAS

[Šaltinio nuoroda]

Žemė: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Skelbiant apie Karalystę kalnuose reikia įveikti daug gamtos kliūčių

[Iliustracija 10 puslapyje]

Krikštas kalnų upelyje