Saugūs dabar ir amžinai

SAUGUMAS paprastai mus aplanko tik svajonėse, o jei jį ir randame, — tik laikinai. Kodėl? Galbūt tas mūsų saugumas tėra iliuzija, pagrįsta tuo, ką tikimės pasiekti, o ne tuo, kas pasiekiama? Tokios svajonės tuščios.

Vaizduotė mums leidžia pamiršti realybę su visais jos pavojais ir nusikelti į svajonių pasaulį — gražų, saugų, be jokių nemalonių netikėtumų. Tačiau tas svajonių pasaulis trapus. Realaus gyvenimo sunkumai nelauktai išblaško svajones ir tariama gerovė išnyksta be pėdsako. Atsibudę iš sapno regime skaudžią tikrovę.

Apsvarstykime vieną sritį, kur žmonės siekia saugumo: gyvenamosios vietos pakeitimą. Pavyzdžiui, gali atrodyti, jog didelis miestas žada laimę, puikų laisvalaikį, gerą algą, prabangų būstą. Tai galbūt ir yra taip seniai lauktas saugumas. Bet ar ši vizija reali?

Saugumas dideliame mieste... ar tik didelės svajonės?

Besivystančiose šalyse pagundą vykti gyventi į didmiestį sukelia vaizduotę jaudinančios reklamos. Organizacijos, remiančios tokias reklamas, dažniausiai rūpinasi ne jūsų saugumu, o savo prekyba. Realią padėtį jos pridengia žaviais dalykais, tarsi garantuojančiais sėkmę ir saugumą. Taigi saugumas siejamas su jų reklamuojamu gaminiu ir dideliu miestu.

Štai pavyzdys. Viename Vakarų Afrikos mieste pareigūnai iškabinėjo reklaminius skydus, vaizdžiai parodančius, jog rūkymas iš esmės yra sunkiai uždirbtų pinigų deginimas. Tai buvo kampanija įspėti gyventojus apie rūkymo nenaudą. Tačiau rūkalų gamintojai ir pardavėjai pasirūpino kitokia reklama: sumaniai apipavidalintose reklaminių skydų nuotraukose jie pavaizdavo rūkalius žavius, laimingus ir patenkintus. Be to, vienos cigarečių kompanijos darbuotojai, apsirengę įmantriomis uniformomis, užsidėję stilingas beisbolo kepuraites, gatvėse jaunuoliams siūlė cigaretes ir ragino pabandyti. Daugelis tų jaunuolių, kaimiečių,  nesuvokiančių reklamos gudrybių, pasiūlymu susiviliodavo. Taip jie įprato rūkyti. Tie kaimiečiai atsidūrė didmiestyje ieškodami saugesnio gyvenimo, kad galėtų užsidirbti pinigų ir paremti savo šeimas. Tačiau užuot panaudoję pinigus geresniems tikslams, jie didelę jų dalį „paleisdavo dūmais“.

Reklamą, žadančią sėkmę didmiestyje, platina ne vien prekybininkai. Apie „laimingą“ gyvenimą mieste kalba ir tie, kurie drovisi grįžti į gimtąjį kaimą. Nenorėdami pasirodyti nevykėliais, jie giriasi tariamais laimėjimais ir turtais, kuriuos neva ten įgijo. Tačiau patyrinėjus jų padėtį pasirodo, jog dabartinis jų gyvenimas nė kiek nepranoksta ankstesniojo; jie, kaip ir kiti miestiečiai, vos suduria galą su galu.

Ieškantieji saugumo naujokai būtent dideliuose miestuose pakliūva į nesąžiningų žmonių pinkles. Kodėl? Jie nespėja susirasti artimų draugų, yra toli nuo savo šeimos. Jie neturi kas patartų, padėtų išvengti miesto materialistinio gyvenimo spąstų.

Žozujė nepradėjo rūkyti. Be to, jis suvokė, kad gyvenimas mieste reikalauja daug didesnių išlaidų negu jis sugebės uždirbti. Viena, ką miestas galėjo jam pasiūlyti, — tai didelės, neįgyvendinamos svajonės. Šis vyras pripažino, kad mieste tikrai saugus nebuvo; jis ten tiesiog nepritapo. Žozujė nebepakentė tuštumos, menkavertiškumo jausmo, nusivylimo ir pamiršęs išdidumą grįžo į kaimą.

Jis baiminosi, kad bus išjuoktas. Bet šeima ir tikrieji draugai sutiko jį išskėstomis rankomis. Matydamas šeimos nuoširdumą, pažįstamą kaimo aplinką, draugų iš krikščionių susirinkimo meilę, Žozujė pasijuto daug saugiau nei dideliame mieste, kur daugelis vietoj įsivaizduotos gerovės tik patiria vargus. Savo nuostabai, sunkiai darbuodamasis su tėvu laukuose jis su šeima gavo didesnes pajamas nei būtų uždirbęs mieste.

Gal esmė — pinigai?

Gal saugumo jausmą suteiks pinigai? Liz iš Kanados sako: „Jaunystėje maniau, kad pinigai išlaisvina nuo rūpesčių.“ Ji įsimylėjo turtingą vyrą ir greit už jo ištekėjo. Ar Liz jautėsi saugi? „Turėjome gražų namą, du automobilius; pinigų buvo tiek, jog galėjome pirkti ką širdis geidė, keliauti, ilsėtis. Keista, bet aš vis tiek nuogąstavau dėl pinigų, — sako ji ir paaiškina: — Juk tiek daug ką galėjome prarasti. Atrodo, kuo turtingesnis esi, tuo nesaugesnis jautiesi. Pinigai neišlaisvino iš nerimo ar baimės.“

Jeigu manai neturįs pinigų tiek, kad jaustumeis saugus, pagalvok: kur tikroji priežastis? ar pinigų tikrai trūksta, o gal neprotingai juos leidžiu? Prisimindama praeitį Liz sako: „Dabar suprantu, kodėl tėvai, kai buvau maža, taip vargo: jie nemokėjo tvarkytis su pinigais. Ką nors pirkdami naudodavomės kreditu ir dėl to visuomet turėdavome skolų. Tai kėlė nerimą.“

Šiandien Liz su vyru jaučiasi daug saugesni, nors turi mažiau  pinigų. Sužinoję tiesą iš Dievo Žodžio, jie nustojo klausytis viliojančių kalbų apie pinigus ir įsiklausė į Dievo išminties žodžius, pavyzdžiui: „O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė.“ (Patarlių 1:33) Jie norėjo, kad gyvenimas teiktų daugiau prasmės nei didelė sąskaita banke. Dabar Liz su vyru tarnaudami misionieriais užsienyje tiek turtuolius, tiek vargšus moko, kad Jehova Dievas tikrąjį saugumą greit įgyvendins visame pasaulyje. Ši veikla teikia didelį pasitenkinimą ir tvirtumą, nes susijusi su aukštesniu tikslu ir didesnėmis vertybėmis, negu finansinė gerovė.

Atsiminkime pagrindinę tiesą: būti turtingam pas Dievą daug vertingiau nei turėti daug turtų. Visame Šventajame Rašte pabrėžiama: svarbiausi ne materialiniai dalykai, o geri santykiai su Jehova, kuriuos galime išlaikyti nuolatos vykdydami Jo valią. Kristus Jėzus ragino būti ‘turtingiems pas Dievą’ ir krauti „lobį danguje“. (Luko 12:21, 33)

 O gal siekti karjeros?

Jeigu manai, kad aukštai užkopęs karjeros laiptais jausies saugus, pagalvok: kam aukšta padėtis iš tiesų suteikė saugumą? kiek dar turėsiu kopti, kol pasijusiu visiškai saugus? Sėkminga karjera gali sukelti klaidingą saugumo jausmą, vedantį į nusivylimą ar, dar blogiau, į žlugimą.

Faktai rodo, kad geras vardas Dievo akyse daug svarbiau nei geras vardas žmonių akyse. Tik Jehova gali dovanoti žmonėms amžinąjį gyvenimą. Tai reiškia savo vardą įrašyti ne į kokį žinyną, o į Dievo gyvenimo knygą. (Išėjimo 32:32; Apreiškimo 3:5)

Atidėjęs troškimus į šalį pamąstyk, kaip vertini savo dabartinę padėtį ir ko gali realiai tikėtis iš ateities. Niekas negauna visko. Vienas išmintingas krikščionis pasakė: „Supratau, kad gyvenime neįmanoma turėti IR tą, IR aną, bet tik ARBA tą, ARBA aną“. Sustok minutėlę ir perskaityk istoriją „Papasakota Benine“.

Dabar pamąstyk: kokio tikslo gyvenime siekiu? ar einu tiesiausiu keliu? o gal pasirinkau ilgą nesaugų aplinkkelį ir tai, ko tikrai noriu ir kas realiai įmanoma, galiu pasiekti paprasčiau?

Nurodęs laikiną materialių dalykų, palyginus su dvasiniais, vertę, Jėzus patarė turėti „sveiką“ akį. (Mato 6:22) Jis aiškiai pabrėžė, jog svarbiausia gyvenime — dvasiniai turtai ir tikslai, susiję su Dievo vardu ir jo Karalyste. (Mato 6:9, 10) Kiti dalykai mažiau svarbūs ir jiems nereikia skirti tiek dėmesio.

Daugelis fotoaparatų automatiškai aprėpia tolimus ir artimus objektus. Gal ir tu linkęs daryti panašiai? Ar beveik viskas, ką matai, atrodo svarbu, trokštama ir panorėjus pasiekiama? Jei net iš dalies taip mąstai, krikščionims svarbiausią tikslą, Karalystę, gali greit užgožti kiti akiai patrauklūs dalykai. Jėzus aiškiai perspėjo: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mato 6:33)

Saugūs dabar ir amžinai

Tikriausiai kiekvienas trokštame geresnių dalykų sau ir savo artimiesiems. Tačiau esame netobuli, gyvename netobulame pasaulyje ir mūsų amžius neilgas, todėl turime apsiriboti tuo, ką realiai įmanoma pasiekti. Prieš tūkstančius metų vienas Biblijos rašytojas paaiškino: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ (Mokytojo 9:11, Brb)

Kartais mus taip įsuka gyvenimo rutina, kad užmirštame svarbesnius dalykus: kas  esame ir ko mums iš tiesų reikia, kad jaustumės saugiai. Štai ką byloja senovės išmintis: „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis — pelnu. Tai irgi migla! Darbininko miegas saldus, ar jis mažai ar daug valgė, o turtuolio perteklius neleidžia jam miegoti.“ (Mokytojo 5:9, 11) Tad kur ieškoti saugumo?

Jei kaip ir Žozujė svajoji apie kažką nepasiekiama, keisk savo planus. Tikrieji draugai tave palaikys, kaip Žozujė palaikė šeima ir bendratikiai. Paprastoje aplinkoje su mylinčiais žmonėmis jausies daug saugiau nei mieste su tais, kurie galbūt mėgins tave išnaudoti.

Na, o jeigu esi turtingas, kokie buvo Liz ir jos vyras, ar negalėtum ko nors pakeisti, kad turėtum daugiau laiko ir jėgų padėti žmonėms, turtingiems ir vargšams, sužinoti apie Karalystę — priemonę tikrajam saugumui įgyti?

Jeigu sieki iškilti visuomenėje ar darbovietėje, būtų naudinga nuoširdžiai apsvarstyti, kodėl to nori. Žinoma, kai kurie patogumai daro gyvenimą malonesnį. Tačiau ar per tuos siekius sugebėsi sutelkti dėmesį į Karalystę — tikrąją nuolatinio saugumo priemonę? Atsimink Jėzaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu imti.“ (Apaštalų darbų 20:35) Jei dalyvausi visose krikščionių susirinkimo veiklos srityse, pasijusi tikrai saugus.

Kurie visiškai pasitiki Jehova ir jo Karalyste, jau dabar džiaugiasi maloniu saugumu ir tikisi absoliutaus saugumo ateityje. Psalmininkas pasakė: „Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje — aš nesvyruosiu. Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi [„saugus“, Jr].“ (Psalmyno 16:8, 9, Brb)

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Papasakota Benine

Ši istorija įvairiai pasakota jau tūkstančius kartų. Neseniai vienas pagyvenęs kaimietis Benine (Vakarų Afrika) kaimo jaunuoliams papasakojo tokį šios istorijos variantą:

Žvejys plaukia namo savo valtimi ir susitinka šioje besivystančioje šalyje dirbantį verslo žinovą iš užsienio. Šis klausia žvejo, kodėl taip anksti grįžta. Žvejys atsako, kad gal dar būtų žvejojęs, bet pavyko prisigaudyti tiek, kad šeimai pamaitinti užteks.

— O ką veiki per dieną? — teiraujasi verslo žinovas.

— Truputį žvejoju. Žaidžiu su vaikais. Per vidudienio kaitrą visi pamiegame. Vakare kartu vakarieniaujame. Paskui su draugais klausausi muzikos, — atsako žvejys.

— Esu studijavęs šiuos dalykus universitete ir noriu tau padėti, — įsiterpia verslo žinovas. — Turėtum žvejoti ilgiau. Daugiau uždirbtum ir greit įsigytum didesnę valtį. Su didesne valtimi uždirbtum dar daugiau ir netrukus įkurtum žvejybos laivyną.

— O paskui? — klausia žvejys.

— Paskui, užuot pardavinėjęs žuvį per tarpininkus, galėtum tiesiogiai tartis su įmone ar net pradėti žuvies perdirbimo verslą. Paliktum savo kaimą ir išsikeltum į Kotonu ar Paryžių, o gal Niujorką, ir visam verslui vadovautum iš ten. Galbūt net nuspręstum parduoti verslą per fondų biržą ir taip uždirbtum milijonus.

— O kiek visa tai truktų? — vėl klausia žvejys.

— Na, 15 ar 20 metų, — atsako žinovas.

— O paskui? — nenustygsta žvejys.

— Būtent tada prasidėtų įdomus gyvenimas, — aiškina verslo žinovas. — Galėtum ilsėtis. Pabėgtum nuo miesto bruzdesio į kokį nors tolimą kaimą.

— O tada? — klausia žvejys.

— Tada sau žvejotum, žaistum su savo vaikais, per vidudienio kaitrą miegotum, vakarieniautum su šeima ir su draugais klausytumeisi muzikos.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Ar karjera suteikia saugumą?

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Bendratikiams tikrai rūpi tavo saugumas