Kaip negalios bus išgydytos

ĮSIVAIZDUOKITE akluosius reginčius, kurčiuosius girdinčius kiekvieną garsą, nebylius dainuojančius iš džiaugsmo, luošius tvirtai stovinčius ant kojų ir vaikščiojančius! Mes kalbame ne apie kokį nors medicinos perversmą, bet apie žmonijos išgydymą įsikišant pačiam Dievui. Biblijoje pranašaujama: „Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“ (Izaijo 35:5, 6) Tačiau kaip galime būti tikri, kad ši stulbinanti pranašystė išties išsipildys?

Visų pirma, būdamas žemėje Jėzus Kristus išgydydavo visokias žmonių ligas ir negalias. Be to, daugumą jo stebuklų matė būriai žmonių — net priešai. Iš tiesų skeptiškai nusiteikę priešininkai, kad sugriautų pasitikėjimą Jėzumi, bent kartą nuodugniai teiravosi apie jo gydymą. Tačiau jie turėjo didžiai nusivilti, nes ko tik ėmėsi, viskas patvirtino Jėzaus stebuklą. (Jono 9:1, 5-34) Po kito nenuginčijamo stebuklo jie suglumę tarėsi: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.“ (Jono 11:47, Brb) Vis dėlto paprasti žmonės buvo sujaudinti ir daugelis Jėzų įtikėjo. (Jono 2:23; 10:41, 42; 12:9-11)

Jėzaus stebuklai — visuotinio išgydymo prošvaistės

Jėzaus stebuklai ne tik rodė, kad jis — Mesijas ir Dievo Sūnus. Jie padėjo pagrindą tikėti Biblijos pažadais, kad klusni žmonija ateityje bus išgydyta. Kai kurie iš šių pažadų užrašyti Izaijo 35 skyriaus pranašystėje, paminėtoje šio straipsnio įžangoje. Kokia ateityje bus dievobaimingų žmonių sveikata, Izaijo 33:24 skaitome: „Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ Ir Apreiškimo 21:4 pažadama: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau [šiandieniniai vargai ir kančios], tas praėjo.“

 Žmonės nuolat meldžia šių pranašysčių išsipildymo kartodami Jėzaus pavyzdinės maldos žodžius: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mato 6:10) Taip, Dievas įgyvendins savo valią žemės ir žmonijos labui. Ligos ir negalios, nors dėl tam tikros priežasties kurį laiką leistos, greitai išnyks; jos niekada daugiau nebegadins Dievo „pakojo“. (Izaijo 66:1, Brb) *

Gydomi be skausmo ir užmokesčio

Kad ir kokia liga žmonės būtų sirgę, Jėzus gydė juos be skausmo, tuoj pat ir veltui. Nenuostabu, kad garsas apie tai plito žaibo greitumu. Netrukus „prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis išgydė juos“. Kokia buvo žmonių reakcija? Matas, pats viską regėjęs, sako: „Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.“ (Mato 15:30, 31)

Įsidėmėkite: išgydytieji žmonės nebuvo kruopščiai atrinkti iš minios; Jėzus neskirstė jų, kaip daro šarlatanai. Tų ligonių giminaičiai ir draugai tiesiog „suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis išgydė juos“. Apžvelkime keletą konkrečių pavyzdžių, įrodančių Jėzaus galią gydyti.

Aklumas. Būdamas Jeruzalėje Jėzus atkreipė dėmesį į vieną „aklą gimusį“ vyrą. Tai buvo mieste žinomas aklas elgeta. Galima įsivaizduoti žmonių susijaudinimą ir šurmulį, kai jie išvydo tą žmogų vaikštinėjant regintį! Tačiau tuo džiaugėsi ne visi. Kai kurie fariziejai, vyraujančios įtakingos žydų sektos nariai, užsigavę dėl anksčiau atskleisto jų nedorumo, žūtbūt stengėsi įrodyti, kad Jėzus — apgavikas. (Jono 8:13, 42-44; 9:1, 6-31) Jie kvotė išgydytąjį vyrą, paskui jo tėvus ir vėl jį patį. Bet fariziejų klausimai tik patvirtino Jėzaus stebuklą, kuris juos taip papiktino. Suglumintas keisto šių religinių veidmainių elgesio, išgijusysis pats pasakė: „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ (Jono 9:32, 33) Už tokį atvirą ir protingą požiūrį, liudijantį aiškų tikėjimą, fariziejai buvusį neregį „išvarė... lauk“, tikriausiai išmetė iš sinagogos. (Jono 9:22, 34)

Kurtumas. Jėzui esant Dekapolyje, rytinėje Jordano pusėje, „buvo atvestas jam sunkiai kalbantis kurčius“. (Morkaus 7:31, 32) Jėzus ne tik išgydė jį, bet ir parodė gerai suprantąs, ką tas minios trikdomas kurčias vyras jautė. Biblijoje sakoma, jog Jėzus „pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios“ ir išgydė. Mačiusieji vėl „be galo stebėjosi“ ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“ (Morkaus 7:33-37)

Paralyžius. Kafarnaume prie Jėzaus atnešė paguldytą ant neštuvų paralyžiuotą žmogų. (Mato 9:2) Nuo 6 (Brb) iki 8 eilutės aprašoma, kas įvyko. „[Jėzus] kreipėsi į paralyžiuotąjį: ‘Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!’“ „Šis atsistojo ir nuėjo namo. Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.“ Šį stebuklą Jėzus padarė matant mokiniams ir priešams. Įsidėmėkime: mokiniai, neturintys neapykantos ir išankstinio nusistatymo, dėl to, ką išvydo, „šlovino Dievą“.

 Liga. „Pas [Jėzų] atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: ‘Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.’ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘Noriu, būk švarus!’ Tuojau pat raupsai pranyko.“ (Morkaus 1:40-42) Įdomu, kad Jėzus išgydė šį žmogų ne nenoromis, o nuoširdžiai gailėdamas. Įsivaizduokite save raupsuotojo vietoje. Kaip būtumėt jautęsis taip staiga ir be skausmo išgijęs nuo mirtinos ligos, vis labiau darkančios kūną ir darančios jus visų atstumtuoju? Tad nesunku suprasti, kodėl kitas raupsuotasis, taip pat stebuklingai išgydytas, „dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų“. (Luko 17:12-16)

Sužalojimas. Prieš suimamas ir nukankinamas Jėzus padarė paskutinį stebuklą — išgydė sužeistąjį. Staiga užsiplieskęs ant norinčiųjų suimti Jėzų, apaštalas Petras, „kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį“. (Jono 18:3-5, 10) Pasakodamas tą patį Lukas sako, kad Jėzus, „palietęs tarno ausį, išgydė jį“. (Luko 22:50, 51, Brb) Ir šį kartą tą gailestingą Jėzaus darbą matė ne tik jo draugai, bet ir priešai, šiuo atveju jo suėmėjai.

Kuo nuodugniau tyrinėjame Jėzaus stebuklus, tuo daugiau įžvelgiame jų tikrumo bruožų. (2 Timotiejui 3:16) Kaip jau buvo minėta, toks tyrinėjimas turėtų sustiprinti mūsų tikėjimą Dievo pažadu išgydyti klusnius žmones. Biblijoje krikščionies tikėjimas apibrėžiamas kaip „patikimas laukimas to, ko viliamasi, akivaizdus parodymas tikrovės, kuri nematoma“. (Hebrajams 11:1, NW) Taigi Dievas nenori, kad tikėtume aklai ar trokštume neįmanomo, bet kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas, pagrįstas įrodymais. (1 Jono 4:1) Toks tikėjimas padės mums jaustis dvasiškai tvirtesniems, sveikesniems ir laimingesniems. (Mato 5:3, Jr; Romiečiams 10:17, Brb)

Svarbiausia išgyti dvasiškai!

Daug fiziškai sveikų žmonių yra nelaimingi. Kai kurie iš jų nusižudo, nes neturi vilties ar yra prislėgti sunkumų. Jie, tiesą sakant, serga dvasiškai, o tai, Dievo požiūriu, blogiau nei būti fiziškai neįgaliam. (Jono 9:41) Antra vertus, daugelis fiziškai neįgalių, tokių kaip ankstesniame straipsnyje paminėti Krisčianas ir Džunjoras, gyvena laimingą ir prasmingą gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad yra dvasiškai sveiki ir semiasi jėgų iš Biblija pagrįstos patikimos vilties.

Nurodydamas tą ypatingą žmonių poreikį Jėzus pasakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ (Mato 4:4) Gyvūnams užtenka tik prasimaitinti, bet žmonėms — ne. Mums, sukurtiems pagal Dievo „paveikslą“, reikia dvasinio maisto: turime mokytis apie Dievą, stengtis suprasti savo vaidmenį Dievo tiksluose ir kaip vykdyti jo valią. (Pradžios 1:27; Jono 4:34) Dievo pažinimas įprasmina mūsų gyvenimą ir suteikia dvasinės stiprybės. Jis yra amžino gyvenimo rojumi paverstoje žemėje pradinė sąlyga. „O amžinasis gyvenimas, — pasakė Jėzus, — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją.“ (Jono 17:3)

Pažymėtina, kad amžininkai vadino Jėzų ne „Gydytoju“, o „Mokytoju“. (Luko 3:12; 7:40) Kodėl? Kadangi Jėzus mokė apie ilgalaikį žmonijos problemų sprendimą — Dievo Karalystę. (Luko 4:43; Jono 6:26, 27) Ši Jėzaus Kristaus vadovaujama dangiškoji vyriausybė valdys visą mūsų planetą ir įgyvendins visus Biblijos pažadus: amžiams atkurs teisią žmoniją ir jos  namus — žemę. (Apreiškimo 11:15) Štai kodėl Jėzus savo pavyzdinėje maldoje Karalystės atėjimą susiejo su Dievo valios įgyvendinimu žemėje. (Mato 6:10)

Daugeliui neįgaliųjų ši nuostabi viltis liūdesį pavertė džiaugsmu. (Luko 6:21) Tiesą sakant, Dievas žmones ne tik išvaduos iš ligų ir negalių; jis pašalins pačią jų kančių priežastį — nuodėmę. Anksčiau pacituotos Izaijo 33:24 ir Mato 9:2-7 eilutės susieja ligas su mūsų nuodėminga būkle. (Romiečiams 5:12) Vadinasi, nugalėjus nuodėmę žmonija pagaliau galės džiaugtis „Dievo vaikų garbės laisve“, kai protas ir kūnas bus tobulas. (Romiečiams 8:21)

Tie, kurie palyginti sveiki, savo sveikatos kartais nevertina. Bet kitaip yra su neįgaliaisiais. Jie žino, kokia brangi sveikata bei gyvenimas ir kaip netikėtai gali viskas pasikeisti. (Mokytojo 9:11, Brb) Taigi viliamės, kad tie mūsų skaitytojai, kuriuos kamuoja negalia, į Biblijoje užrašytus Dievo nuostabius pažadus atkreips ypatingą dėmesį. Kad tie pažadai būtų įgyvendinti, Jėzus atidavė savo gyvybę. Argi tai ne geriausias užtikrinimas! (Mato 8:16, 17; Jono 3:16)

[Išnaša]