Laikydamasis Jehovos reikalavimų jį aukštini

„Jį aukštinsiu dėkojimu.“ (PSALMYNO 69:30, Jr)

1. a) Kodėl Jehova turi būti aukštinamas? b) Kaip jį aukštiname dėkojimu?

JEHOVA yra Visagalis Dievas, visatos Viešpats, Kūrėjas. Todėl jo vardas ir tikslai turi būti aukštinami. Vadinasi, Jehovą reikia didžiai gerbti, girti bei garbinti žodžiais ir darbais. ‘Jį aukštiname dėkojimu’, jei visada reiškiame padėką už tai, ką jis dėl mūsų daro dabar ir nuveiks ateityje. Dera laikytis ištikimų dvasinių kūrinių požiūrio, paminėto Apreiškimo 4:11: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ Kaip mes aukštiname Jehovą? Mokydamiesi apie jį ir elgdamiesi, kaip jis reikalauja. Reikėtų laikytis psalmininko nuostatos: „Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu mano Dievas.“ (Psalmyno 143:10)

2. Kaip Jehova elgiasi su žmonėmis, kurie jį aukština, ir su tais, kurie to nedaro?

² Jehova brangina tuos, kas jį aukština. Todėl Dievas „jo ieškantiems atsilygina“. (Hebrajams 11:6) Koks tas atlygis? Maldoje savo dangiškajam Tėvui Jėzus pasakė: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją.“ (Jono 17:3) Žmonės, kurie „aukština [Jehovą] dėkojimu“, išties „paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“. (Psalmyno 37:29, Brb) O „piktadarys neturi ateities“. (Patarlių 24:20, Brb) Šiomis paskutinėmis dienomis reikia neatidėlioti aukštinti Jehovą, nes greit jis sunaikins nedorėlius, bet teisiuosius išsaugos. „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ (1 Jono 2:17; Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb])

3. Kodėl verta įsigilinti į Malachijo knygą?

³ Kokia yra Jehovos valia, sužinome iš Biblijos, nes „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“. (2 Timotiejui 3:16) Dievo Žodis pilnas pasakojimų, kaip Jehova laimina jį aukštinančius ir kas atsitinka antraip besielgiantiems asmenims. Pavyzdžiui, galime įsidėmėti pasakojimą apie izraelitus, gyvenusius pranašo Malachijo dienomis. Šis Dievo tarnas parašė jo vardu pavadintą knygą maždaug 443 m. p. m. e. Judo valdytojo Nehemijo laikais. Toje puikioje, įspūdingoje knygoje  yra daug informacijos bei pranašysčių, ‘užrašytų įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje’. (1 Korintiečiams 10:11) Įsiklausykime į Malachijo žodžius, kad pasiruoštume „didžiai ir baisingai Jehovos dienai“, kai Jis sunaikins šią blogą santvarką. (Malachijo 4:5, NW)

4. Kokie šeši dalykai prikausto mūsų dėmesį Malachijo 1-ajame skyriuje?

⁴ Kaip daugiau nei prieš 2400 metų parašyta Malachijo knyga gali padėti mums, gyvenantiems XXI amžiuje, pasiruošti didžiai ir baisingai Jehovos dienai? Pirmajame skyriuje mūsų dėmesį prikausto bent šeši dalykai, svarbūs norint aukštinti Jehovą dėkojimu ir įgyti jo palankumą bei amžinąjį gyvenimą: 1) Jehova myli savo tautą; 2) būtina branginti šventus dalykus; 3) Jehova tikisi geriausios mūsų aukos; 4) teisingo garbinimo paskata yra nesavanaudiška meilė, o ne godumas; 5) Dievui patinkanti mūsų tarnyba nėra koks nors apsunkinantis formalumas; 6) kiekvienas yra atskaitingas Dievui. Tad pirmame iš trijų straipsnių, skirtų Malachijo knygai aptarti, įdėmiai apžvelgsime 1-ąjį skyrių.

Jehova myli savo tautą

5, 6. a) Kodėl Jehova mylėjo Jokūbą? b) Ko galime tikėtis sekdami Jokūbo ištikimybės pavyzdžiu?

⁵ Jau pačiose pirmosiose Malachijo knygos eilutėse kalbama apie Jehovos meilę. Knyga prasideda taip: „Ištarmė. Viešpaties žodis Izraeliui.“ Antroje eilutėje užrašyti šie Dievo žodžiai (Brb): „Aš pamilau jus.“ Toliau pasakyta, kodėl Jehova pamilo savo tautą: „Aš mylėjau Jokūbą.“ Jokūbas tikėjo Jehova. Galiausiai Jehova jį pervardijo Izraeliu ir šis tapo tokio paties vardo tautos protėviu. Jokūbas buvo tikras tikintysis, užtat Jehova jį mylėjo. Taigi izraelitai, rodę tokį kaip Jokūbo požiūrį į Jehovą, irgi buvo Dievo mylimi. (Malachijo 1:1, 2)

⁶ Jeigu mylime Jehovą ir ištikimai laikomės jo tautoje, galime guostis pažadu iš 1 Samuelio 12:22: „Savo didžio vardo dėlei neatmes Viešpats savo tautos.“ Jehova myli savo tautos žmones ir jiems atlygina — galiausiai tokiems tarnams skirs amžinojo gyvenimo dovaną. Štai todėl parašyta: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje...“, „išsaugok ištikimybę! Gėrėkis Viešpačiu, ir jis tau duos, ko geidžia tavo širdis!“ (Psalmyno 37:3, 4, Brb; Jr) Mus mylintis Jehova toliau atkreipia dėmesį į antrą dalyką, užrašytą Malachijo 1-ajame skyriuje.

Brangink šventus dalykus

7. Kodėl Jehova nekentė Ezavo?

⁷ Malachijo 1:2, 3 užrašyta, kad Jehova, ištaręs „aš mylėjau Jokūbą“, pasakė: „O Ezavo nekenčiau.“ Kodėl tokie priešingi jausmai? Jokūbas Jehovą šlovino, o Ezavas, jo dvynys brolis, ne. Šiam dar buvo  duotas Edomo vardas. Malachijo 1:4 Edomo vietovė buvo pavadinta nedorybės šalimi ir jos gyventojai pasmerkti. Ezavas gavo vardą Edomas („raudonas“) tada, kai pardavė pirmagimystės teisę Jokūbui už dubenį raudono viralo. „Ezavas paniekino savo pirmgimystę“, — sakoma Pradžios 25:34 (Brb). Apaštalas Paulius skatino bendratikius budriai save stebėti, nebūti „ištvirkėliais ir šventenybių niekintojais kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises“. (Hebrajams 12:14-16)

8. Kodėl Paulius prilygino Ezavą ištvirkėliui?

⁸ Kodėl Paulius Ezavo poelgį prilygino ištvirkavimui? Kadangi turint požiūrį, panašų į Ezavo, galima nustoti gerbti šventus dalykus ir nusiristi į tokias sunkias nuodėmes kaip paleistuvystė. Tad turėtume susimąstyti: ar kartais nesusivilioju iškeisti savo krikščioniškojo paveldo — amžinojo gyvenimo — į ką nors tiek pat laikina, kiek dubuo lęšių srėbalo? Galbūt nė nesuvokiu niekinąs, kas šventa? Ezavas nekantraudamas puolė tenkinti kūno troškimą. Jis tarė Jokūbui: „Duok man [„greičiau“, NW] savo raudonojo viralo.“ (Pradžios 25:30, Brb) Deja, kai kurie Jehovos tarnai irgi panašiai mąsto: „Greičiau! Kam laukti tos dienos, kai garbingai susituoksiu?“ Kaip Ezavui dubuo lęšienės, taip jiems svarbiau už viską yra tenkinti savo aistras.

9. Kaip galime neprarasti pagarbios Dievo baimės?

⁹ Niekada nepaniekinkime šventų dalykų: skaistybės, ištikimybės Dievui, savo dvasinio paveldo. Sekime ne Ezavo, o ištikimojo Jokūbo pavyzdžiu ir nepraraskime pagarbios Dievo baimės — visa širdimi gerbkime, kas šventa. Kaip galime tokie būti? Rūpestingai laikydamiesi Jehovos reikalavimų. Tai skatina atkreipti dėmesį į trečią dalyką, paminėtą Malachijo 1-ajame skyriuje.

Aukokime Jehovai, kas geriausia

10. Kaip kunigai suteršė Jehovos stalą?

¹⁰ Jeruzalės šventykloje tarnaujantys Judo kunigai Malachijo dienomis aukojo Jehovai ne pačias geriausias atnašas. Malachijo 1:6-8 (BD, Skv) sakoma: „Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas — savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas“, „kur yra mano baimė, sako kareivijų Viešpats jums, kunigai, mano vardo niekintojai“. „Kaip mes paniekinome tavo vardą?“ — klausė kunigai. Jehova atsakė: „Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro!“ „Kaip mes jį suteršėme?“ — teiravosi kunigai. Jehova paaiškino: „Manydami, kad Viešpaties stalą galima niekinti!“ Anie kunigai kaskart suteršdavo Jehovos stalą atnašaudami aukas su trūkumais ir sakydami: „Tai nėra bloga.“

11. a) Ką Jehova sakė apie nepriimtinas aukas? b) Kuo nusidėdavo liaudis?

¹¹ Štai kokie buvo Jehovos argumentai apie tokias nepriimtinas aukas: „Pamėgink  nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas?“ Aišku, šiomis dovanomis valdytojas būtų nesidžiaugęs, juolab jos nepatiko visatos Valdovui. Dėl prastų aukų buvo kalti ne vien kunigai. Žinia, šie paniekino Jehovą jas atnašaudami. Tačiau ar sykiu nenusidėdavo ir liaudis? Be abejo! Juk patys žmonės atrinkdavo aklus, raišus, nesveikus gyvulius ir atvesdavo juos pas kunigus aukoti. Kaip tai buvo nuodėminga!

12. Kas mus moko aukoti Jehovai tai, kas geriausia?

¹² Atiduodami Jehovai geriausia, ką turime, rodome jam tikrą meilę. (Mato 22:37, 38) Skirtingai nei savavališki Malachijo laikų kunigai, šiandien Jehovos organizacija įdiegia puikius Rašto mokymus, padedančius laikytis jo reikalavimų ir taip aukštinti Dievą dėkojimu. Apie tai primena ketvirtas dalykas iš Malachijo 1-ojo skyriaus.

Ne egoizmas, o meilė skatina garbinti Dievą

13. Kas rodo, kad kunigai tarnaudami pasidavė godumui?

¹³ Malachijo laikų kunigai tarnaudami rodė ne meilę, o savanaudiškumą, godulystę pinigams. Iš kur tai žinome? Malachijo 1:10 (Skv, BD) rašoma: „Kas iš jūsų uždaro duris ir kuria ugnį ant mano altoriaus dovanai?“ „Jūs neteikiate man malonumo, — sako Galybių Viešpats, — atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu.“ Tie gobšūs kunigai net reikalaudavo iš žmonių pinigų už menkiausią patarnavimą šventykloje, pavyzdžiui, už tai, kad uždarydavo duris, uždegdavo aukuro ugnį. Nenuostabu, kad Jehovai nepatiko atnašos, aukojamos jų rankomis.

14. Kodėl galime tvirtinti, kad Jehovos liudytojai tarnauja iš meilės?

¹⁴ Senovės Jeruzalės nuodėmingų kunigų godulystė ir savanaudiškumas puikiai mums primena Dievo Žodžio įspėjimą, kad gobšai nepaveldės Dievo Karalystės. (1 Korintiečiams 6:9, 10) Žinodami, kokia savanaudiška buvo anų kunigų tarnyba, dar labiau gerbiame Jehovos liudytojų pasaulinį skelbimo darbą. Jis yra savanoriškas ir mes nieko nedarome už mokestį, tai yra ‘neprekiaujame Dievo žodžiu’. (2 Korintiečiams 2:17) Galime kaip ir Paulius pasakyti: „[„Mielu noru“, NW] dovanai jums paskelbiau evangeliją.“ (2 Korintiečiams 11:7, Jr) Įsiklausyk: Paulius ‘mielu noru skelbė evangeliją’. Aukotojo požiūris — tai penktas Malachijo 1-ajame skyriuje paminėtas dalykas.

Dievo tarnyba — ne slegianti našta ir ne formalumas

15, 16. a) Koks buvo kunigų požiūris į aukų atnašavimą? b) Kaip nusiteikę Jehovos liudytojai atnašauja savo aukas?

¹⁵ Neištikimi senovės Jeruzalės kunigai į aukų atnašavimą žiūrėdavo kaip į varginantį  formalumą. Jiems tai buvo našta. Malachijo 1:13 užrašyti Dievo žodžiai jiems: „Jūs net sakote, sukdami nosį nuo manęs: ‘Oi, koks vargas!’“ Tie kunigai visai nevertino šventų Dievo dalykų. Melskime, kad su mumis taip neatsitiktų. Skirtingai nei jie, visada turėkime tokį požiūrį, apie kurį byloja 1 Jono 5:3 žodžiai: „Tai ir yra Dievo meilė — vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.“

¹⁶ Su džiaugsmu atnašaukime Dievui dvasines aukas ir nelaikykime jų slegiančia našta. Klausykime pranašo patarimo: „Sakykite [Jehovai]: ‘Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera, ir mes tau aukosime savo lūpų vaisių.’“ (Ozėjo 14:3 [14:2, Brb]) „Lūpų vaisiai“ — tai dvasinės aukos, žodžiai, kuriais giriame Jehovą bei jo tikslus. Hebrajams 13:15 rašoma: „Per [Jėzų Kristų] visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių.“ Kokie esame laimingi, kad savo dvasines aukas atnašaujame ne šiaip dėl pareigos, o iš širdies mylėdami Dievą. Sykiu tai atkreipia dėmesį į šeštą dalyką, apie kurį kalbama Malachijo 1-ajame skyriuje.

Kiekvienas yra atskaitingas

17, 18. a) Kodėl Jehova prakeikė klastūną? b) Į ką neatsižvelgdavo tokie apgavikai?

¹⁷ Malachijo dienų izraelitas privalėjo būti atsakingas už savo veiksmus, o tai yra ir mūsų priedermė. (Romiečiams 14:12; Galatams 6:5) Todėl Malachijo 1:14 (Skv) pasakyta: „Prakeiktas klastingasis, kurs turi savo bandoje [sveiką] patinėlį ir darydamas įžadą aukoja Viešpačiui sergantį gyvulį.“ Čia kalbama ne apie žmogų, auginusį vienintelę avelę ir neturėjusį ko parinkti, o apie bandos savininką. Jis privalėdavo skirti aukai ne aklą, raišą ar ligotą. Jei darydavo priešingai, nors visoje bandoje tikrai galėdavo rasti bent vieną sveiką gyvulį, vadinasi, niekindavo Jehovos nurodymus dėl atnašų.

¹⁸ Todėl Jehova ir prakeikė tokį sukčių, turėjusį tinkamą patiną, bet kunigui paaukoti atvesdavusį — gal net atvilkdavusį — aklą, raišą ar kitokį gaišeną. Deja, kunigai net neužsimindavo, kad Dievo įstatymas draudžia atnašauti prastus gyvulius. (Kunigų 22:17-20) Supratingas žmogus neabejodavo, kad valdovas nebūtų patenkintas, jei jam kas nors įbruktų išgaišėlį. Tačiau būtent taip izraelitai elgėsi su asmeniu, kuris nepalyginamai aukštesnis už visus žmonių valdytojus, — visatos Valdovu Jehova. Jis apie save Malachijo 1:14 kalba taip: „Aš didis Karalius, — sako Galybių Viešpats, — ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.“

19. Ko mes laukiame ir ką turime daryti?

¹⁹ Mes, ištikimi Dievo tarnai, laukiame meto, kai Didįjį Karalių, Jehovą, gerbs visa žmonija. Tada „žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“. (Izaijo 11:9) Todėl jau dabar laikykimės Jehovos reikalavimų ir sekime psalmininku, sakiusiu: „Jį aukštinsiu dėkojimu.“ (Psalmyno 69:30, Jr) Kaip tai daryti, Malachijas toliau duoda labai naudingų patarimų. Kituose dviejuose straipsniuose išsamiai aptarsime likusius Malachijo knygos skyrius.

Ar įsiminei?

• Kodėl turime aukštinti Jehovą?

• Kodėl Malachijo dienomis kunigų atnašaujamos aukos buvo nepriimtinos Jehovai?

• Kaip mes atnašaujame Jehovai gyriaus auką?

• Kokia turėtų būti tikrojo garbinimo paskata?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Malachijo pranašystės tinka ir mūsų dienoms

[Iliustracija 10 puslapyje]

Ezavas negerbė šventų dalykų

[Iliustracija 11 puslapyje]

Kunigai ir liaudis atnašaudavo netinkamas aukas

[Iliustracija 12 puslapyje]

Visame pasaulyje Jehovos liudytojai savanoriškai aukoja gyriaus aukas