Gyvenimo istorija

Vaikų širdyse įdiegėme meilę Jehovai

PAPASAKOJO VERNERIS MACENAS

Vieną dieną mano vyriausias sūnus Hansas Verneris padovanojo man Bibliją. Vidinėje viršelio pusėje buvo parašyta: „Brangus tėti, tegu Jehovos Žodis ir toliau veda visą mūsų šeimą gyvenimo keliu. Su padėka, tavo vyriausias sūnus.“ Tėvai supras, kaip šie žodžiai pripildė mano širdį dėkingumo ir džiaugsmo. Tuo metu nežinojau, kokių sunkumų mūsų šeimai dar teks patirti.

GIMIAU 1924 metais Halstenbeke, apie 20 kilometrų nuo Vokietijos uosto Hamburgo. Mane auklėjo motina ir senelis. Mokiausi įrankininko amato, paskui, 1942-aisiais, buvau pašauktas į vermachtą, šalies ginkluotąsias pajėgas. Ką per II pasaulinį karą patyriau kovodamas Rusijos fronte, sunku ir apsakyti. Užsikrėčiau vidurių šiltine, bet pasveikęs vėl turėjau grįžti į frontą. 1945-ųjų sausį Lodzėje, Lenkijoje, buvau sunkiai sužeistas ir patekau į karo ligoninę. Karas baigėsi, bet aš vis tebesigydžiau. Ligoninėje ir vėliau internuotųjų stovykloje Nojengamėje turėjau laiko viską apmąstyti. Kamavo klausimas, ar Dievas tikrai yra, o jeigu yra, kodėl pakenčia tokį žiaurumą?

1947-ųjų rugsėjį išleistas iš internuotųjų stovyklos, netrukus vedžiau Karlą. Mudu užaugome viename mieste, bet Karla buvo  katalikė, o manęs religijos niekas nemokė. Mus sutuokęs kunigas patarė, kad drauge kas vakarą bent sukalbėtume „Tėve mūsų“. Mes taip ir darėme, nors visai nesupratome, ko meldžiame.

Po metų gimė Hansas Verneris. Maždaug tuo laiku bendradarbis Vilhelmas Arensas supažindino mane su Jehovos liudytojais. Vilhelmas iš Biblijos parodė, kad karai vieną dieną baigsis. (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]) 1950-ųjų rudenį paaukojau savo gyvenimą Jehovai ir krikštijausi. Kaip džiaugiausi, kai po metų pasikrikštijo ir mano brangioji žmona!

Mokome vaikus Jehovos kelių

Biblijoje perskaičiau, kad santuoką įkūrė Jehova. (Pradžios 1:26-28; 2:22-24) Stebėdamas ligoninėje mūsų vaikų — Hanso Vernerio, Karlo Hainso, Michaelio, Gabrielės ir Tomo gimimą, pasiryžau būti geras vyras ir tėvas. Kiekvieno vaiko atėjimas į pasaulį mums su Karla buvo džiugus įvykis.

Per 1953 metų Jehovos liudytojų kongresą Niurnberge mūsų šeima gavo reikšmingą pamoką. Penktadienio popietę kalboje „Auklėkite vaikus Naujojo pasaulio piliečiais“ oratorius pasakė nepamirštamus žodžius: „Geriausias paveldas, kurį vaikams galime duoti, yra troškimas būti Dievo tarnais.“ Jehovos padedami mudu su Karla tai ir norėjome daryti. Tačiau kaip?

Pirmiausia visa šeima įpratome kasdien kartu melstis. Taip vaikai ėmė suvokti maldos svarbą. Kiekvienas vaikas nuo mažumės žinojo, kad prieš valgį visada meldžiamės. Net tebebūdami kūdikiai, vos pamatę savo buteliuką jie nulenkdavo galvytes ir sunerdavo mažas rankytes. Kartą buvome pakviesti į vieno iš žmonos giminaičių vestuves. Po ceremonijos jaunosios tėvai nusivedė svečius į namus pasivaišinti. Visi norėjo nedelsdami pradėti valgyti. Bet mūsų penkiametis Karlas Hainsas nemanė, kad taip gerai. „Prašau pirma pasimelsti“, — pasakė jis. Svečiai pažiūrėjo į jį, paskui į mus ir galiausiai į šeimininką. Norėdamas išvengti keblumų pasisiūliau padėkoti už valgį, ir šeimininkas sutiko.

 Tas įvykis priminė man Jėzaus žodžius: „Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių.“ (Mato 21:16) Esame tikri, kad mūsų nuolatinės nuoširdžios maldos padėjo vaikams laikyti Jehovą mylinčiu dangiškuoju Tėvu.

Mūsų atsakomybė Jehovai

Mokyti vaikus mylėti Dievą taip pat reiškia nuolat skaityti ir studijuoti su jais jo Žodį. Tai žinodami kas savaitę rengdavome šeimos studijas, daugiausia pirmadienio vakarais. Kadangi tarp mūsų vyriausio ir jauniausio vaiko buvo devynerių metų skirtumas, vaikų poreikiai labai skyrėsi, todėl ne visuomet išeidavo su jais visais apžvelgti tą pačią medžiagą.

Pavyzdžiui, kol vaikai dar nelankė mokyklos, juos mokėme gana paprastų dalykų. Karla apsvarstydavo su jais vieną Biblijos eilutę arba aptardavo biblinių leidinių iliustracijas. Malonu prisiminti, kaip mažieji anksti rytą ropšdavosi į mūsų lovą ir mus prikeldavo norėdami parodyti savo mėgstamus paveikslėlius iš knygos „Naujasis pasaulis“ *.

Karla kantriai mokė vaikus pastebėti daugelį dalykų, kurie skatina mus mylėti Jehovą. Tai galbūt atrodo lengva ir paprasta, bet fiziškai ir emociškai mums abiem tai buvo beveik visalaikė tarnyba. Tačiau rankų nenuleidome. Norėjome ugdyti jaunas vaikų širdis, kol jų dar nepaveikė Jehovos nepažįstantys žmonės. Dėl to, kai tik vaikai išmoko sėdėti, pratinome juos dalyvauti šeimos studijose.

Abu su Karla pripažinome, jog mums, tėvams, labai svarbu rodyti vaikams gerą garbinimo pavyzdį. Todėl ir valgydami, ir darbuodamiesi sode, ir eidami pasivaikščioti stengėmės stiprinti kiekvieno vaiko ryšį su Jehova. (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7) Pasirūpinome, kad jie visi nuo vaikystės turėtų savo Biblijas. Be to, atėjus žurnalams, kiekvienas gaudavo asmenišką egzempliorių su savo vardu. Taip vaikai išmoko skirti savo literatūrą. Mums kilo mintis duoti vaikams perskaityti tam tikrus Atsibuskite! straipsnius. Sekmadienį po pietų jie paaiškindavo mums, kaip medžiagą suprato.

Rodome vaikams reikiamą dėmesį

Žinoma, ne visada viskas ėjosi sklandžiai. Vaikams augant pastebėjome, kad norėdami įskiepyti jų širdyse meilę turėjome sužinoti, kas jau yra jų širdyse. Tai reiškė juos išklausyti. Vaikai kartais manė turį pagrindo skųstis, tad susėdę su jais kartu klausimą aptardavome. Tam šeimos studijų pabaigoje skirdavome pusę valandos. Visi galėdavo atvirai išsipasakoti.

Pavyzdžiui, du jauniausieji, Tomas ir Gabrielė, manė, kad mes, tėvai, jų vyriausiajam broliui rodome daugiau dėmesio. Per vieną mūsų pašnekesį jie atvirai pasakė: „Tėti, mums atrodo, kad judu su mama visuomet leidžiate Hansui Verneriui daryti tai, ką jis nori.“ Iš pradžių nepatikėjau savo ausimis. Bet vėliau nešališkai apsvarstę jų skundą abu su Karla pripažinome, kad vaikai teisūs. Tad labiau stengėmės elgtis su visais vienodai.

Kartais nubausdavau vaikus skubotai ar neteisingai. Tokiais atvejais mes, tėvai, turėjome išmokti atsiprašyti. Paskui kreipdavomės į Jehovą malda. Buvo svarbu, kad vaikai suprastų, jog jų tėtis pasiruošęs bet kada prašyti Jehovos ir savo vaikų atleisti. Todėl mūsų santykiai su jais buvo nuoširdūs ir draugiški. Vaikai dažnai mums  sakydavo: „Jūs geriausi mūsų draugai.“ Tai labai džiugino.

Darnus šeimos darbas suvienija. Todėl kiekvienas vaikas turėjo savo užduotį. Hanso Vernerio pareiga buvo kartą per savaitę nupirkti maisto bei kitų prekių, tad jam duodavome pirkinių sąrašą ir pinigų. Vieną savaitę nedavėme jam nei sąrašo, nei pinigų. Jis paklausė mamos kodėl, ir ji pasakė, kad pinigų dabar neturime. Vaikai ėmė tarpusavyje šnibždėtis ir paskui atsinešę iškratė savo pinigų dėžutes. „Mama, dabar galime eiti apsipirkti!“ — sušuko jie. Taip, vaikai išmoko padėti kritišku atveju ir tai šeimą dar labiau suartino.

Metams bėgant berniukai ėmė domėtis mergaitėmis. Tomas, pavyzdžiui, įsižiūrėjo vieną šešiolikmetę liudytoją. Paaiškinau jam, kad jeigu jis galvoja rimtai su ja draugauti, turi būti pasiruošęs ją vesti ir imtis atsakomybės rūpintis žmona ir vaikais. Tomas suvokė, kad nėra pasirengęs santuokai, nes teturėjo vos 18 metų.

Visos šeimos pažanga

Dar tebebūdami maži, vaikai vienas po kito įsirašė į Teokratinės tarnybos mokyklą. Atidžiai klausydavomės jų užduočių ir būdavome sujaudinti, nes matėme jų nuoširdžią meilę Dievui. Rajono ir srities prižiūrėtojai, retkarčiais apsistodavę mūsų namuose, papasakodavo kai ką iš savo gyvenimo ar paskaitydavo iš Biblijos. Šie vyrai ir jų žmonos padėjo ugdyti mūsų šeimos narių širdyse visalaikės tarnybos pomėgį.

Visuomet laukdavome kongresų. Jie buvo labai svarbūs diegiant vaikams troškimą tarnauti Dievui. Prieš išvykstant į kongresą ypatingas momentas jiems būdavo prisisegti vardines korteles. Hansas Verneris pasikrikštijo turėdamas 10 metų ir tai mus labai sujaudino. Kai kas manė, kad jis per jaunas pasiaukoti Dievui, bet sulaukęs 50-ies jis man pasakė esąs labai dėkingas, kad tarnauja Jehovai jau 40 metų.

Mes rodėme vaikams, koks svarbus artimas ryšys su Jehova, bet pasiaukoti jų nevertėme. Žinoma, buvome laimingi, kai ir kiti vaikai atėjus laikui pasirengė krikštui.

Išmokome mesti savo naštas Jehovai

Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų, kai 1971-aisiais Hansas Verneris baigė Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą su 51-ąja laida ir buvo paskirtas tarnauti misionieriumi Ispanijoje. Vienas po kito visi vaikai bent kiek darbavosi visalaikėje tarnyboje ir tuo mus labai džiugino. Maždaug tuo metu,  kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, Hansas Verneris padovanojo man Bibliją. Mūsų šeimos laimei, atrodė, nieko netrūko.

Paskui supratome, kad prie Jehovos turime glaustis dar arčiau. Kodėl? Todėl, kad pamatėme, kokie sunkūs tikėjimo išbandymai užgriuvo kai kuriuos mūsų suaugusius vaikus. Pavyzdžiui, sielvartas neaplenkė mūsų brangiosios dukters Gabrielės. 1976 metais ji ištekėjo už Lotaro, kuris netrukus po vestuvių susirgo. Jis vis silpo ir silpo, ir Gabrielė jį slaugė iki pat mirties. Matydami, kaip sveikas mūsų šeimos narys suserga ir miršta, jautėme, kaip mums reikalinga mylinti Jehovos ranka. (Izaijo 33:2)

Tarnyba Jehovos organizacijoje

Kai 1955-aisiais buvau paskirtas susirinkimo tarnu (dabar jie vadinami pirmininkaujančiaisiais prižiūrėtojais), jaučiausi tokioms pareigoms nepasiruošęs. Buvo daug reikalų, tad norėdamas suspėti kartais turėdavau keltis ketvirtą valandą ryto. Žmona su vaikais irgi padėjo stengdamiesi manęs netrukdyti tą vakarą, kai tik būdavau užimtas.

Vis dėlto laisvalaikį kiek galėdami leidome drauge. Kartais mano darbdavys duodavo savo automobilį, kad galėčiau su šeima išvykti visai dienai į užmiestį. Vaikams labai patikdavo, kai Sargybos bokštą studijuodavome miške. Taip pat keliaudavome pėsčiomis ir kai kada miškai aidėdavo nuo mūsų giesmių, kurioms pritardavau lūpine armonikėle.

1978-aisiais buvau paskirtas rajono prižiūrėtojo pavaduotoju (keliaujančiuoju tarnu). Prislėgtas meldžiausi: „Jehova, aš nemanau, jog tinku šioms pareigoms. Bet jei tu nori, kad pabandyčiau, stengsiuosi kiek galėdamas.“ Po dvejų metų, būdamas 54 metų, perdaviau savo smulkų verslą jauniausiajam sūnui Tomui.

Vaikai užaugo ir mudviem su Karla liko daugiau laiko tarnauti Jehovai. Tais pačiais metais buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju ir turėjau lankyti dalį Hamburgo bei visą Šlėzvigo-Holšteino sritį. Kadangi patiems teko auginti šeimą, galėjome labai gerai suprasti tėvus ir jų vaikus. Daugelis brolių vadino mus jų rajono tėvais.

Dešimt metų lydėjusi mane kelionėse po rajoną, Karla turėjo iškęsti operaciją. O man tais pačiais metais gydytojai smegenyse aptiko auglį. Palikau rajono prižiūrėtojo tarnybą ir sutikau būti operuojamas. Tik po trejų metų galėjau pradėti tarnauti rajono prižiūrėtojo pavaduotoju. Mudviem su Karla dabar per 70 metų ir mes daugiau nebelankome rajono susirinkimų. Jehova padėjo mums suprasti, kad nėra reikalo laikytis įsitvėrus pareigų, kurių nebegali atlikti.

Žvelgdami į praeitį abu su Karla dėkojame Jehovai, kad padėjo vaikų širdyse įdiegti meilę tiesai. (Patarlių 22:6) Metams bėgant Jehova mums vadovavo ir mokė padėdamas vykdyti savo įsipareigojimus. Nors esame seni ir paliegę, mūsų meilė Jehovai nė kiek nesusilpnėjusi. (Romiečiams 12:10, 11)

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Visa šeima vaikštinėjame palei Elbę Hamburge 1965-aisiais

[Iliustracija 28 puslapyje]

Kai kurie mūsų šeimos nariai tarptautiniame kongrese Berlyne 1998-aisiais

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su savo žmona Karla