Ištikimybė veda doruosius

„ŽMOGUS, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo“, — sakoma Biblijoje. (Jobo 14:1) Atrodo, kad skausmas ir kančios — įprasta žmogaus dalia. Net kiekvienai dienai gana rūpesčių ir nerimo. Kas tad sėkmingai vestų mus sunkiomis aplinkybėmis ir padėtų išlikti teisiems Dievo akyse?

Apsvarstykime pavyzdį vieno turtingo žmogaus, Jobo, gyvenusio prieš maždaug 3500 metų ten, kur dabar Arabija. Kokiomis nelaimėmis Šėtonas vargino šį dievobaimingą vyrą! Jobas prarado visas savo bandas, žuvo visi jo mylimi vaikai. Netrukus Šėtonas nuo padų iki viršugalvio ištiko Jobą dvokiančiomis votimis. (Jobo 1, 2 skyriai) Jobas nežinojo, kodėl jam teko tiek nukentėti. Bet jis „nenusidėjo savo lūpomis“. (Jobo 2:10, Brb) „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo [„ištikimybės“, NW]“, — pasakė jis. (Jobo 27:5) Taip, ištikimybė vedė Jobą per visus išbandymus.

Ištikimybė — tai moralinis tvirtumas; ji reikalauja būti doram ir be priekaišto Dievo akyse. Tačiau netobuli žmonės nesugeba visiškai prisiderinti prie Dievo normų, todėl būti ištikimiems nereiškia kalbėti ir elgtis tobulai. Būti ištikimam — tai iš visos širdies atsiduoti Jehovai, jo valiai ir tikslui. Toks atsidavimas veda dorus žmones visais laikais ir visokiomis aplinkybėmis. Biblijos Patarlių knygos 11 skyriaus pirmoji dalis parodo, kaip ištikimybė gali vesti mus įvairiose gyvenimo srityse, ir patikina, jog dėl to būsime palaiminti. Tad sutelkime dėmesį į tai, kas parašyta toliau.

Ištikimybė padeda sąžiningai elgtis versle

Iškeldamas sąžiningumo principą, ne teisiniais terminais, o poetiškais žodžiais, senovės Izraelio karalius Saliamonas sako: „Neteisingos svarstyklės pasibjaurėtinos Viešpačiui, o sąžiningas svarstis jam teikia malonumą.“ (Patarlių 11:1) Čia Patarlių knygoje pirmą kartą (iš keturių) pasitelkiamas svarstyklių ir svarsčių įvaizdis norint pabrėžti Jehovos reikalavimą savo garbintojams sąžiningai tvarkyti verslo reikalus. (Patarlių 16:11; 20:10, 23)

Matydami, kaip klesti sukčiai, gudriai apsvėrinėdami žmones, kiti irgi gali susivilioti.  Bet ar išties norėtume pažeisti Dievo gėrio ir blogio normas taip nedorai elgdamiesi? Tikrai ne, jei mus veda ištikimybė. Mes vengiame apgaudinėti, nes tik teisingas svarstis — teisingas svoris, reiškiantis sąžiningumą, džiugina Jehovą.

„Pas kukliuosius ateina išmintis“

Karalius Saliamonas tęsia: „Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis.“ (Patarlių 11:2) Išpuikimas — išdidumas, neklusnumas ar pavydas — užtraukia negarbę. O nuolankiai pripažindami savo ribotumus rodome išmintį. Šios patarlės teisingumą aiškiai liudija Rašto pavyzdžiai.

Pavydusis levitas Korachas sukurstė minią maištauti prieš Jehovos paskirtus tarnus Mozę ir Aaroną. Kokios buvo šio išpuikėliško poelgio pasekmės? „Žemė pravėrė savo burną ir prarijo“ kai kuriuos maištininkus, o kitus, tarp jų Korachą, sunaikino ugnis. (Skaičių 16:1-3, 16-35; 26:10, NW; Pakartoto Įstatymo 11:6) Kokia negarbė! Pagalvok ir apie Uzą, kuris pasitikėdamas savimi puolė prilaikyti sandoros skrynią, kad ši neiškristų. Jis akimirksniu žuvo. (2 Samuelio 6:3-8) Kaip tad gyvybiškai svarbu vengti išpuikimo!

Nuolankus ir kuklus žmogus nepatiria negarbės, net kai suklysta. Jobas, nors daug kur elgėsi pavyzdingai, buvo netobulas. Per išbandymus atsiskleidė nemaži jo mąstysenos trūkumai. Gindamasis nuo kaltintojų priekaištų Jobas kiek nukrypo. Jis netgi tarėsi esąs teisesnis už Dievą. (Jobo 35:2, 3) Kaip Jehova jį pataisė?

Atkreipdamas dėmesį į žemę, jūrą, žvaigždėtą dangų, gyvūnus bei kitus kūrybos stebuklus, Jehova parodė Jobui, koks menkas žmogus, palyginus su Dievo didybe. (Jobo 38—41 skyriai) Jehova niekur nepasakė, kodėl Jobas kenčia. To ir nereikėjo. Jobas buvo kuklus. Jis nuolankiai pripažino didžiulį skirtumą tarp savęs ir Dievo, tarp savo netobulumo bei silpnumo ir Jehovos teisingumo bei galios. „Todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, — tarė Jobas, — ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“ (Jobo 42:6) Ištikimybė padėjo Jobui noriai priimti pataisymą. O kaip mes? Ištikimybės vedami ar mielai leisimės pataisomi, jei reikės?

Mozė irgi buvo kuklus ir nuolankus. Kai jis pervargo rūpindamasis kitų reikalais, jo uošvis Jetras davė naudingą pasiūlymą: pasidalyti pareigomis su kitais tinkamais vyrais. Pripažindamas savo ribotumus Mozė išmintingai paklausė patarimo. (Išėjimo 18:17-26; Skaičių 12:3) Kuklus žmogus neatsisako dalytis valdžia su kitais ir nesibaimina, kad pavesdamas tam tikras pareigas kitiems kvalifikuotiems vyrams pats nebegalės vadovauti. (Skaičių 11:16, 17, 26-29) Jam svarbiau  padėti jiems daryti dvasinę pažangą. (1 Timotiejui 4:15) Ar tai ne pavyzdys mums?

‘Doro žmogaus kelias yra lygus’

Saliamonas žinojo, kad ištikimybė ne visuomet apsaugo doruosius nuo pavojaus ar nelaimės. Vis dėlto jis sako: „Dorųjų sąžiningumas [„ištikimybė“, NW] juos veda, o klastingųjų suktumas juos pražudo.“ (Patarlių 11:3) Ištikimybė tikrai skatina doruosius daryti tai, kas teisu Dievo akyse, netgi sunkiomis aplinkybėmis, ir galiausiai padaro juos laimingus. Jobas neatsisakė savo ištikimybės ir Jehova „laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią“. (Jobo 42:12) Klastūnai galbūt suvokia, kad lobsta kitų sąskaita, ir gal net atrodo, kad jiems sekasi. Bet anksčiau ar vėliau jų pačių suktybės juos pražudo.

„Atpildo dieną turtai bus nenaudingi, — sako išmintingas karalius, — o teisumas gelbės nuo mirties.“ (Patarlių 11:4) Kaip būtų neprotinga plušėti dėl materialinio turto, bet apleisti asmenines studijas, maldą, sueigas ir skelbimo tarnybą — svarbiausius dalykus, kurie didina mūsų meilę Dievui ir stiprina atsidavimą jam! Jokie turtai per ateinantį didelį suspaudimą neišgelbės! (Mato 24:21) Išgelbės tik dorojo teisumas. (Apreiškimo 7:9, 14) Todėl išmintinga įsiklausyti į Sofonijo maldavimą: ‘Kol neatėjo Viešpaties įniršio diena, ieškokite Viešpaties, visi krašto nuolankieji, kurie vykdote jo teisingumą; siekite teisumo, siekite nuolankumo.’ (Sofonijo 2:2, 3) Tad dabar mūsų tikslas tebus ‘gerbti Viešpatį viskuo, ką turime’. (Patarlių 3:9)

Pabrėždamas, kaip verta siekti teisumo, Saliamonas palygina, ko susilaukia dorasis ir ko klastūnas: „Doro žmogaus teisumas išlygina jo kelią, o nedorėlis pargriūva per savo nedorumą. Sąžiningųjų teisumas juos gelbsti, o klastingieji įkliūna į savo pačių pinkles. Nedoro žmogaus viltys pražūva su mirtimi, ir į turtus sudėta viltis nueina niekais. Teisus žmogus ištraukiamas iš vargo, o nedorėlis užima jo vietą.“ (Patarlių 11:5-8) Doras žmogus niekada neklumpa savo kelyje, nei įkliūva per savo darbus. Jo kelias lygus. Galų gale teisieji bus išgelbėti iš vargų. Nedorėliai gali atrodyti galingi, bet tokio išgelbėjimo nesulauks.

„Miestas džiūgauja“

Teisiųjų ištikimybė ir piktųjų nedorybė daro įtaką kitiems žmonėms. „Veidmainys burna sunaikina savo artimą, bet žinojimu išgelbstimi teisieji.“ (Patarlių 11:9, Jr) Kas paneigs, kad šmeižtai, žalingos paskalos, nepadorūs juokai ir tušti plepalai kenkia kitiems? O teisiojo kalba tyra, žodžiai apgalvoti, taktiški. Žinojimas jį išgelbsti, nes būdamas ištikimas jis gali įrodyti, kad jo kaltintojai meluoja.

„Miestas džiūgauja dėl teisiųjų sėkmės, — toliau sako karalius, — o nedorėliams žuvus, šaukiama iš džiaugsmo.“ (Patarlių 11:10) Teisūs žmonės dažniausiai yra kitų mylimi ir dėl jų aplinkiniai džiaugiasi. O nedorėliai nemėgstami. Kai jie miršta, jų beveik niekas neapverkia. Todėl tikrai nebus  širdgėlos, kai Jehova ‘nedorėlius pašalins iš krašto, nusikaltėlius išraus iš jo’. (Patarlių 2:21, 22, Brb [2:21, BD]) Žmonės džiūgaus, kad jų nebeliks. Bet kaip su mumis? Verta pagalvoti, ar savo elgesiu džiuginame kitus.

„Miestas statomas“

Toliau lygindamas teisiųjų ir nedorėlių poveikį visuomenei Saliamonas teigia: „Dorųjų laiminimu miestas statomas, o nedorėlių lūpomis — griaunamas.“ (Patarlių 11:11)

Teisybę mėgstantys miesto gyventojai palaiko taiką bei gerovę ir ugdo kitus visuomenės narius. Taip miestas statomas — klesti. Tie, kurie šmeižia, įžeidinėja ir kalba netiesą, sukelia neramumus, nepasitenkinimą, susiskaldymus ir vargus. Taip būna ypač tuomet, kai tokie žmonės užima aukštą padėtį. Tada mieste vyrauja netvarka, papirkinėjimai, moralinis ir net ekonominis nuosmukis.

Principas iš Patarlių 11:11 lygiai taip pat taikytinas Jehovos tautos žmonėms, kai jie susirenka į savitus miestus — susirinkimus. Susirinkimas, kuriam didelę įtaką daro dvasingi, ištikimybės vedami teisūs žmonės, yra grupė laimingų, aktyvių ir paslaugių brolių bei seserų, teikiančių garbę Dievui. Jehova laimina susirinkimą ir jis dvasiškai klesti. Kartais atsiranda suirzusių ir nepatenkintų, kurie kritikuoja ir peikia esamą tvarką. Jie tarsi „žalinga šaknis“ gali plėstis ir nuodyti kitus, dar nepaveiktus žmones. (Hebrajams 12:15) Tie nepatenkintieji dažnai trokšta valdžios ir padėties. Jie skleidžia gandus, esą susirinkimo nariai ar vyresnieji nežiūri teisybės, turi išankstinę nuomonę ar yra kaip kitaip nusistatę. Savo kalbomis tokie žmonės tikrai gali suskaldyti susirinkimą. Mums derėtų ryžtingai atmesti jų kalbas ir stengtis būti dvasingais žmonėmis — palaikyti susirinkime taiką ir vienybę.

Toliau Saliamonas sako: „Kas niekina savo artimą, tam stinga proto [„trūksta širdies“, BD], bet išmaningas vyras tyli. Kas vaikščioja aplinkui kaip šmeižikas, atidengia paslaptis, bet kas patikimo nusistatymo, tas dalyką slepia.“ (Patarlių 11:12, 13, Jr)

Kiek daug žalos gali padaryti tas, kuriam trūksta įžvalgumo, arba „širdies“! Jis kalba nesantūriai, netgi šmeižia ar užgaulioja. Paskirti vyresnieji turi tuoj pat nutraukti tokią žalingą įtaką. Įžvalgus žmogus, priešingai nei tas, kuriam „trūksta širdies“, žino, kada tylėti. Jis neišduoda pasitikėjimo — neišplepa. Žinodamas, kad neatsargus žodis gali labai pakenkti, įžvalgusis yra „patikimo nusistatymo“. Jis ištikimas bendratikiams ir neatskleidžia slaptų dalykų, kurie sukeltų jo broliams nemalonumų. Kokia palaima susirinkimui tokie ištikimybės saugotojai!

Kad padėtų mums eiti dorųjų keliais, Jehova teikia gausybę dvasinio maisto, paruošto vadovaujant „ištikimam ir  protingam vergui“. (Mato 24:45, Jr) Kiekvienam iš mūsų susirinkimuose, veikiančiuose tarsi miestas, daug padeda krikščionių vyresnieji. (Efeziečiams 4:11-13) Mes tikrai dėkingi už juos, nes „be sumanios vadovybės žlunga tauta, bet išgelbėjimas ten, kur daug patarėjų“. (Patarlių 11:14, Jr) Kad ir kas atsitiktų, būkime tvirtai pasiryžę „laikytis savo ištikimybės“. (Psalmyno 26:1, NW)

[Anotacija 26 puslapyje]

Kaip neprotinga vergauti turtams ir apleisti teokratinę veiklą!

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Jobas laikėsi ištikimybės ir Jehova jį palaimino

[Iliustracija 25 puslapyje]

Uza žuvo dėl per didelio pasitikėjimo savimi