Tertuliano paradoksas

KUO panašūs krikščionis ir filosofas, iškraipantis tiesą ir ją atitaisantis bei jos mokantis? Kaip suderinamos akademija ir bažnyčia? Tokius keblius klausimus kėlė antrojo ir trečiojo amžiaus rašytojas Tertulianas. Jis tapo žinomas kaip „autorius, palikęs daugiausia veikalų apie savo meto bažnyčios istoriją ir skelbiamas doktrinas“. Nebuvo tokio religinio gyvenimo aspekto, kurio jis nebūtų aprašęs.

Tertulianas turbūt labiausiai žinomas dėl savo paradoksalių teiginių, pavyzdžiui: „Dievas tada ypač didis, kai yra mažas.“ „[Dievo Sūnaus mirtimi] būtina tikėti, nes tai absurdas.“ „[Jėzus] buvo palaidotas ir prisikėlė; faktas tikras, nes neįmanomas.“

Paradoksalūs ne tik Tertuliano teiginiai. Nors savo raštuose tarėsi ginąs tiesą ir palaikąs bažnyčios ir jos doktrinų vientisumą, iš tikrųjų jis iškraipė teisingus mokymus. Didžiausias jo indėlis krikščionijai — teorija, kuria remdamiesi vėlesni rašytojai sukūrė Trejybės dogmą. Kad suprastume, kaip tai atsitiko, pirmiau pažiūrėkime, kas buvo pats Tertulianas.

„Nemokantis būti nuobodus“

Apie Tertuliano gyvenimą žinoma labai mažai. Daugumos mokslininkų nuomone, jis gimė apie 160 m. e. m. Kartaginoje, Šiaurės Afrikoje. Tertulianas, matyt, buvo labai išsilavinęs ir puikiai susipažinęs su tuometinėmis filosofijos mokyklomis. Bet kuo jį patraukė krikščionybė? Atrodo, tuo, kad krikščionys buvo pasiryžę mirti už savo tikėjimą. Turėdamas omenyje krikščionių kankinystę, jis klausė: „Kas, mąstydamas apie tuos kankinius, nenorės sužinoti, dėl ko jie miršta? kas sužinojęs nepriims mūsų mokymų?“

Atsivertęs į vadinamąją krikščionybę, Tertulianas tapo kūrybingu rašytoju, garsėjančiu savo glaustais ir sąmojingais posakiais. „[Jis] turėjo talentą, nebūdingą kitiems teologams, — pažymima knygoje The Fathers of the Church. — Jis nemoka būti nuobodus.“ Vienas rašytojas pasakė: „Tertulianas [buvo] veikiau žodžių, o ne sakinių meistras, ir daug lengviau suprasti jo šmaikščias pastabas negu suvokti jo argumentus. Galbūt todėl jo raštai taip dažnai cituojami, bet ištisi jų fragmentai — gana retai.“

Krikščionybės gynėjas

Žymiausias Tertuliano veikalas „Apologija“ laikomas vienu iš literatūrinių kūrinių, veiksmingiausiai ginančių nominaliąją krikščionybę. Jis buvo parašytas tais laikais, kai krikščionys dažnai tapdavo prietaringų minių aukomis. Tertulianas krikščionis gynė ir protestavo prieš neprotingą elgesį su jais. Jis sakė: „[Priešininkai]  mano, kad krikščionys kalti dėl visų nelaimių ir nesėkmių... Jeigu Nilas neišsilieja ir nepadrėkina laukų, jeigu nesikeičia oras, jeigu ištinka žemės drebėjimas, badas ar maras, tuoj visi šaukia: ‘Krikščionis liūtams!’“

Nors krikščionis dažnai kaltindavo nelojalumu valstybei, Tertulianas stengėsi parodyti, kad jie iš tikrųjų buvo patys patikimiausi piliečiai Romos imperijoje. Atkreipdamas dėmesį į keletą mėginimų nuversti vyriausybę, jis primindavo savo priešininkams, kad sąmokslus kėlė pagonys, o ne krikščionys. Tertulianas nurodė, jog žudydama krikščionis pati valstybė patiria nuostolį.

Kitur savo raštuose Tertulianas apibūdino krikščionių gyvenseną. Pavyzdžiui, savo svarstyme „Apie reginius“ jis patarė nedalyvauti tam tikruose pasilinksminimuose, pagonių rengiamose žaidynėse bei teatro vaidinimuose. Matyt, tarp neseniai atsivertusiųjų buvo tokių, kuriems neatrodė bloga mokytis Rašto tiesų ir paskui eiti į žaidynes. Norėdamas sužadinti jų nuovoką, Tertulianas rašė: „Kaip siaubinga išėjus iš Dievo bažnyčios pasukti į velnio: nuo šventenybių — prie baisenybių.“ Jis kalbėjo: „Ką atmetate darbais, negalite sveikinti žodžiais.“

Gindamas tiesą, ją iškraipė

Knygos „Prieš Praksį“ pradžioje Tertulianas sako: „Velnias tiesai priešinosi įvairiais būdais. Kartais jis siekdavo sugriauti tiesą ją gindamas.“ Kas buvo tas Praksis, knygoje aiškiai neapibūdinama, bet jo mokymus apie Dievą ir Kristų Tertulianas ginčija. Praksį jis laiko figūra, kuria Šėtonas slapta manipuliuoja mėgindamas iškraipyti krikščionybę.

Svarbiausias klausimas vadinamiesiems krikščionims tuo metu buvo Dievo ir Kristaus ryšys. Kai kurie iš jų, ypač graikų kilmės, negalėjo suprasti, kaip tikėti vienu Dievu ir kartu pripažinti Jėzų — Gelbėtoją ir Atpirkėją. Praksis bandė spręsti dilemą mokydamas, kad Jėzus buvo tas pats Dievas kitokiu pavidalu ir kad tarp Tėvo ir Sūnaus nėra skirtumo. Ši teorija, vadinama modalizmu, aiškina, esą Dievas apsireiškė „kaip Tėvas viską sukurdamas ir duodamas Įstatymą, kaip Sūnus — per Jėzų Kristų ir kaip Šventoji Dvasia — po Kristaus įžengimo į dangų“.

Tertulianas parodė, jog Rašte yra aiškus skirtumas tarp Tėvo ir Sūnaus. Cituodamas 1 Korintiečiams 15:27, 28, jis samprotavo: „Tas, kuris (visa) palenkė, ir Tas, kuriam visa palenkta, turi būti dvi skirtingos Esybės.“ Tertulianas atkreipė dėmesį  į paties Jėzaus žodžius: „Tėvas už mane aukštesnis.“ (Jono 14:28) Remdamasis Hebrajiškųjų raštų fragmentais, pavyzdžiui, Psalmyno 8:6 [išnaša], jis paaiškino, kaip Biblijoje apibūdinama žemesnė Sūnaus padėtis. „Taigi Tėvas yra atskiras nuo Sūnaus, nes didesnis už Sūnų, — daro išvadą Tertulianas. — Tas, kuris gimdo, yra vienas, o Tas, kuris pagimdytas, kitas; taip pat Tas, kuris siunčia, yra vienas, o Tas, kuris siunčiamas, kitas; panašiai ir Tas, kuris daro, yra vienas, o Tas, per kurį kas nors daroma, kitas.“

Tertulianas Sūnų laikė pavaldžiu Tėvui. Bet norėdamas sugriauti modalizmą, jis išėjo „už ribų to, kas parašyta“. (1 Korintiečiams 4:6, Jr) Mėgindamas pagrįsti Jėzaus dieviškumą kita teorija, jis sugalvojo formuluotę „viena esmė trijuose asmenyse“. Remdamasis šia idėja jis bandė parodyti, kad Dievas, jo Sūnus ir šventoji dvasia buvo trys skirtingi asmenys, bet tos pačios dieviškos esmės. Taip Tertulianas pirmasis Tėvui, Sūnui ir šventajai dvasiai pritaikė lotynišką terminą, verčiamą „trejybė“.

Saugokimės pasaulio filosofijos

Kaip Tertulianas galėjo išgalvoti teoriją „viena esmė trijuose asmenyse“? Tai paaiškėja iš prieštaringo šio vyro požiūrio į filosofiją. Tertulianas vadino filosofiją „žmonių ir demonų dogmomis“. Jis viešai kritikavo įprotį ja remti krikščionių tiesas. „Šalin bandymus teršti krikščionybę stoicizmo, platonizmo ir dialektikos elementais!“ — pareiškė jis. Tačiau pats vis dėlto rėmėsi pasaulietiška filosofija, kai galėdavo suderinti ją su savo idėjomis. (Kolosiečiams 2:8)

Viename žinyne sakoma: „Trejybės teologijai kurti ir išreikšti reikėjo helenistinių sąvokų bei idėjų.“ Knygoje The Theology of Tertullian pažymima: „Tas keistas juridinių ir filosofinių idėjų bei terminų mišinys leido Tertulianui suformuluoti Trejybės doktriną, kuri nors su trūkumais ir netobula tapo vėlesnės doktrinos, priimtos Nikėjos susirinkime, pagrindu.“ Taigi Tertuliano formuluotė — ‘trys asmenys, bet viena dieviška esmė’ — padėjo paskleisti religinį melą visoje krikščionijoje.

Tertulianas kaltino tiesos griovimu tuos, kurie mėgino ją ginti. Tačiau suplakdamas Dievo įkvėptos Biblijos tiesą su žmonių filosofija jis pats darė tai, kuo kaltino kitus. Todėl rimtai žiūrėkime į Rašto perspėjimą ‘nepasiduoti klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams’. (1 Timotiejui 4:1)

[Iliustracijos 29, 30 puslapiuose]

Tertulianas kritikavo filosofiją, bet pats ja grindė savo idėjas

[Šaltinio nuoroda]

29 ir 30 puslapiai: © Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris

[Iliustracija 31 puslapyje]

Tikrieji krikščionys vengia maišyti Biblijos tiesas su žmonių filosofijomis