Gyvenimo istorija

Atlygis už atsidavimą Dievui

PAPASAKOJO VILJAMAS AIHINORIJA

Vidurnaktį mane pažadino įprastas tėvo vaitojimas. Susiėmęs už pilvo, jis raičiojosi ant grindų. Mama, vyresnioji sesuo ir aš susispietėme aplinkui. Kai skausmas aprimo, tėvas atsisėdo, atsiduso ir pasakė: „Tik Jehovos liudytojai šioje žemėje turi ramybę.“ Tokius jo žodžius buvo sunku suprasti, bet kartu jie man padarė didelį įspūdį, nes apie Jehovos liudytojus niekada nebuvau girdėjęs. Svarsčiau, ką tėvas turėjo omenyje.

TAS incidentas įvyko 1953-iaisiais; tada man buvo šešeri. Augau poligaminėje šeimoje Nigerijos vidurio vakaruose, Ivosos kaime, kur žmonės vertėsi žemdirbyste. Buvau antrasis vaikas, bet pirmasis sūnus mūsų didėjančioje šeimoje; tėvas turėjo 3 žmonas ir 13 vaikų. Visi glaudėmės senelio keturių kambarių drėbtinėje trobelėje nendrių stogu. Drauge su mumis dar gyveno močiutė ir trejetas tėvo brolių su šeimomis.

Mano vaikystė buvo skurdi. Ypač tai lėmė silpna tėvo sveikata. Jį kamavo lėtiniai pilvo skausmai, nesiliovę daugelį metų, iki pat jo mirties. Šis nežinomas negalavimas nepasidavė jokiam Afrikos valstiečių šeimai prieinamam gydymui: nepadėjo nei vaistažolės, nei tradiciniai metodai. Mes praleidome daugybę naktų verkdami šalia tėvo, kai jis apimtas agonijos iki ryto gaidgystės raičiodavosi ant grindų. Ieškodamas vaistų nuo  savo ligos, jis su mama dažnai išvykdavo, todėl mane su broliukais ir sesutėmis prižiūrėdavo močiutė.

Mūsų šeima prasimaitindavo augindama ir pardavinėdama batatus, manijoką ir kolos riešutus. Be to, kad prisidurtume prie savo skurdžių pajamų, kartais rinkdavome kaučiuko syvus. Maitindavomės daugiausiai batatais. Juos valgydavome rytą, dieną ir vakare. Retkarčiais savo meniu paįvairindavome keptais plantanais.

Gyvenime svarbią vietą užėmė protėvių garbinimas. Šeima jiems aukodavo maisto; jį išdėliodavo priešais lazdeles, priraišiotas kriauklių. Be to, kad apsisaugotų nuo piktųjų dvasių ir kerėtojų, tėtis garbino kažkokį stabą.

Kai man suėjo penkeri, laikinai persikėlėme į nuomojamą namelį maždaug už 11 kilometrų nuo mūsų kaimo. Čia tėtis susirgo drakunkulioze; taip prie jo pilvo ligos prisidėjo dar vienas negalavimas. Dieną jis negalėdavo dirbti, o naktį kankindavosi nuo pilvo skausmų. Negana to, dar aš nuo tropikų erkės užsikrėčiau šiltine. Todėl mūsų giminaičiams teko mus išlaikyti. Kad nemirtume iš bado, sugrįžome į Ivosą. Tėvas nenorėjo, kad likčiau tik ūkininkas, vos suduriantis galą su galu, juolab kad buvau jo pirmagimis sūnus. Jis manė, jog geras išsilavinimas man leistų padėti šeimai materialiai ir paremti brolius bei seseris.

Sąlytis su įvairiomis religijomis

Grįžęs į savo kaimą galėjau pradėti mokslus. Taip susipažinau su krikščioniškojo pasaulio religijomis. Šeštajame dešimtmetyje vakarietiškas išsimokslinimas buvo glaudžiai susijęs su kolonistų religija. Kadangi lankiau katalikišką pradinę mokyklą, tai reiškė, jog turėjau tapti Romos kataliku.

1966-aisiais, kai man sukako 19 metų, buvau priimtas į baptistų piligrimų vidurinę mokyklą Ivohinmio mieste, maždaug 8 kilometrai nuo Ivosos. Čia mano religinis auklėjimas pasikeitė. Kadangi lankiau protestantų mokyklą, per sekmadienio mišias katalikų kunigai nebeleido priiminėti komunijos.

Besimokydamas šioje baptistų mokykloje pirmą kartą galėjau susipažinti su Biblija. Nors tebevaikščiojau į katalikų bažnyčią, kiekvieną sekmadienį po pamaldų savarankiškai skaitydavau šią knygą. Mane patraukė Jėzaus Kristaus mokymai. Jie sukėlė troškimą gyventi prasmingai, atsiduoti Dievui. Kuo daugiau skaičiau Bibliją, tuo labiau bjaurėjausi kai kurių dvasininkų veidmainyste ir daugelio pasauliečių amoralia gyvensena. Tai, kaip elgėsi laikantieji save krikščionimis, labai skyrėsi nuo Jėzaus ir jo mokinių mokymo bei darbų.

Kai kurie incidentai mane ypač sukrėtė. Kartą eidamas į katechetų parduotuvę pirkti rožinio, pamačiau ant parduotuvės durų staktos kabantį amuletą. Kitąsyk baptistų mokyklos direktorius kėsinosi mane išprievartauti. Vėliau sužinojau, jog jis buvo homoseksualistas ir prievartaudavo kitus. Galvojau apie tai ir svarsčiau: „Ar Dievas pritaria religijoms, iš kurių narių ir netgi  vadovų nereikalaujama atsiskaityti už sunkias nuodėmes?“

Keičiu religiją

Vis dėlto tai, ką skaičiau iš Biblijos, man patiko ir tvirtai apsisprendžiau skaityti ją toliau. Tuomet ir prisiminiau tai, ką maždaug prieš 15 metų buvo sakęs tėtis: „Tik Jehovos liudytojai šioje žemėje turi ramybę.“ Bet dvejojau, nes mano mokykloje liudytojai buvo pajuokiami, o kartais net baudžiami už tai, kad nedalyvaudavo ryto religinėse apeigose. Be to, kai kurie jų religiniai įsitikinimai atrodė keisti. Pavyzdžiui, man buvo sunku patikėti, kad į dangų eina tik 144000 asmenų. (Apreiškimo 14:3) Kadangi troškau patekti į dangų, svarsčiau, kažin ar tiek jų nebuvo surinkta dar prieš man gimstant.

Šiaip ar taip, aiškiai matėsi, kad liudytojai savo elgsena ir požiūriu skiriasi nuo kitų. Jie neprisidėdavo prie kitų mokyklos jaunuolių amoralių ar smurtinių poelgių. Mano supratimu, jie tikrai buvo atsiskyrę nuo pasaulio; kaip skaičiau Biblijoje, tokie ir turi būti tie, kurie išpažįsta teisingą religiją. (Jono 17:14-16; Jokūbo 1:27)

Nusprendžiau tyrinėti toliau. 1969-ųjų rugsėjį man pavyko gauti knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Kitą mėnesį vienas pionierius (taip yra vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai) pradėjo su manimi Biblijos studijas. Įkvėptas savo pirmųjų studijų, šeštadienio vakarą įknibau į knygą Tiesa, o kitos dienos popietę ją baigiau. Apie tuos perskaitytus nuostabius dalykus tuojau pat ėmiau pasakoti bendramoksliams. Moksleiviai ir mokytojai manė, kad mano naujai atrastas tikėjimas pastūmėjo mane į pamišimą. Bet aš žinojau, kad iš galvos nesikraustau. (Apaštalų darbų 26:24)

Apie tai, kad skelbiu naują religiją, buvo papasakota mano tėvams. Kad galėtų išsiaiškinti, kas dedasi, jie man liepė tuoj pat grįžti namo. Pasitarti nebuvo su kuo, nes visi liudytojai buvo išvykę į srities kongresą  Ileše. Kai grįžau namo, mama ir kiti giminaičiai mane apipylė klausimais ir priekaištais. Iš visų jėgų stengiausi apginti tai, ką buvau sužinojęs iš Biblijos. (1 Petro 3:15)

Po nesėkmingo mėginimo įrodyti, kad Jehovos liudytojai moko neteisingai, dėdė ėmėsi kitos taktikos. Jis maloniai patarė: „Neužmiršk, jog ėjai į mokyklą tam, kad gautum išsilavinimą. Jei mesi mokslus ir eisi skelbti savo tikėjimo, taip jų niekada ir neužbaigsi. Kodėl su ta naująja religija nepalaukus, kol baigsi mokyklą?“ Tuo metu tai atrodė logiška, todėl studijas su liudytojais nutraukiau.

1970-ųjų gruodį, tik gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą, nuėjau tiesiai į Karalystės salę ir nuo to laiko niekada neapleidau Jehovos liudytojų sueigų. 1971-ųjų rugpjūčio 30-ąją parodžiau savo pasiaukojimą Dievui krikštu. Tai sukrėtė ne tik mano tėvus, bet ir visą bendruomenę. Jie sakė, kad juos apvyliau, mat iš Ivosos apylinkių buvau pirmasis asmuo, gavęs valstybinį išsimokslinimą. Ne vienas į mane dėjo daug vilčių. Jie tikėjosi, kad savo išsilavinimą panaudosiu bendruomenės labui.

Gyvenimas po krikšto

Mano šeima ir bendruomenės seniūnai atsiuntė kelis vyrus įtikinti mane išsižadėti savo tikėjimo. Jie stengėsi mane įbauginti. „Jei nemesi šios religijos, — kalbėjo jie, — tavęs laukia pražūtis. Negausi darbo, nepasistatysi namo, negalėsi vesti ir auginti vaikų.“

Priešingai jų grėsmingiems pranašavimams, praėjus dešimčiai mėnesių po mokyklos baigimo gavau mokytojo darbą. 1972-ųjų spalį susituokiau su Veronika. Netrukus valdžia apmokė mane žemdirbystės plėtros agento darbo. Nusipirkau automobilį ir pradėjau statytis namą. 1973-iųjų lapkričio 5-ąją mums gimė pirmoji dukra Viktorija, metams bėgant — Lidija, Vilfredas ir Joana, o 1986-aisiais — paskutinysis sūnus Mikas. Visi jie — mylimi vaikai, Jehovos dovana. (Psalmyno 127:3)

Apmąstydamas savo gyvenimą galiu pasakyti, jog bendruomenės prakeikimai tapo palaiminimais. Todėl savo pirmąją dukrą pavadinau Viktorija (pergalė). Neseniai gavau iš bendruomenės laišką, kuriame rašoma: „Prašom sugrįžti namo ir prisidėti prie bendruomenės plėtros dabar, nes matome, jog Dievas tave laimina.“

Dievobaimingai auklėjame vaikus

Mudu su žmona žinojome, kad Dievo duotos pareigos auklėti vaikus negalime suderinti su materialinių turtų siekimu. Todėl išmokome tenkintis paprastu gyvenimu. Užuot pasirinkę kitokią gyvenseną ir patyrę jos padarinius, mieliau elgiamės būtent taip.

Mūsų krašte yra įprasta vienu namu tenkintis kelioms šeimoms, naudotis bendru vonios kambariu, virtuve ir panašiai. Laimei, mes galėjome išsinuomoti atskirą būstą kiekviename mieste, į kurį persikeldavau dėl valstybinio darbo. Tiesa, tokios patalpos būdavo brangesnės, bet taip gyvendami bent kiek apsaugodavome savo vaikus nuo žalingos įtakos. Dėkoju Jehovai, kad per tuos metus galėjome juos auklėti dvasiškai sveikoje aplinkoje.

Be to, mano žmona pasilieka namie ir rūpinasi vaikais. Kai baigiu darbą, viską darome drauge. Visa šeima studijuojame Bibliją, rengiamės susirinkimo sueigoms, dalyvaujame skelbimo tarnyboje ir pramogaujame.

Stengiamės laikytis patarimo iš Pakartoto Įstatymo 6:6, 7, kuriuo tėvai raginami mokyti savo vaikus ne tik namie, bet ir kiekviena palankia proga. Tai juos skatina ieškoti draugų ne iš pasauliečių, bet iš liudytojų  tarpo. Iš mūsų pavyzdžio vaikai mokosi tinkamai pasirinkti draugiją, nes nei Veronika, nei aš pernelyg nebendraujame su tais, kurie nepalaiko mūsų įsitikinimų. (Patarlių 13:20; 1 Korintiečiams 15:33)

Žinoma, teigiamą įtaką mūsų vaikų gyvensenai daro ne tik mudviejų vadovavimas ir mokymas. Mūsų namai buvo ir tebėra atviri uoliems krikščionims; daugelis jų — keliaujantieji prižiūrėtojai. Laikas, kurį šie brandūs krikščionys praleidžia su mūsų šeima, duoda vaikams puikių progų stebėti jų pasiaukojamą gyvenimą ir iš jo mokytis. Tad tai, ko mokome, vaikų akyse įgauna didesnę vertę ir Biblijos tiesa įsišaknija jų širdyse.

Atlygis už atsidavimą Dievui

Dabar mano žmona, aš ir keturi mūsų vaikai esame visalaikiai tarnai. 1973-iaisiais pirmas ėmiausi pionieriaus tarnybos. Metams bėgant, dėl ekonominių aplinkybių visalaikę tarnybą kartais tekdavo nutraukti. Man teko laimė dėstyti Karalystės tarnybos mokykloje, kurioje mokomi Jehovos liudytojų prižiūrėtojai. Šiuo metu su džiaugsmu tarnauju Ryšių su ligoninėmis komitete ir prižiūrėtoju Uhonmoros mieste.

Dvi vyresniosios dukros, Viktorija ir Lidija, yra laimingai ištekėjusios už puikių krikščionių vyresniųjų. Jos ir jų vyrai tarnauja Jehovos liudytojų filiale Igedumoje (Nigerija). Vyriausias sūnus Vilfredas yra tarnybinis padėjėjas, o Mikas kartkartėmis tarnauja pagalbiniu pionieriumi. Joana 1997-aisiais baigė vidurinę mokyklą ir ėmėsi reguliariosios pionierės tarnybos.

Tačiau bene didžiausią pasitenkinimą teikia tai, kad padedu kitiems tarnauti Jehovai. Tarp jų yra ir kai kurie mano šeimynykščiai. Tėvas dėjo pastangas tarnauti Jehovai, bet jo pažangai trukdė poligamija. Žmones mylėjau nuo jaunystės. Kai matau kitus kenčiančius, mano sunkumai atrodo nebe tokie svarbūs. Manau, žmonės supranta, kad nuoširdžiai trokštu jiems padėti, todėl jiems lengviau su manimi kalbėtis.

Vienas iš tų, kuriems padėjau pažinti Dievo tikslus, yra jaunas prie lovos prirakintas vyras, dirbęs elektros kompanijoje ir ten patyręs baisų elektros šoką, dėl kurio visą kūną žemiau krūtinės ląstos ištiko paralyžius. Jis sutiko studijuoti Bibliją ir palaipsniui pritaikė tai, ko išmoko. Tas vyras krikštijosi 1995-ųjų spalio 14-ąją upelyje netoli mūsų namų; per 15 metų tai buvo pirmas kartas, kai jis paliko lovą. Jis sakė, jog tai laimingiausia jo gyvenimo diena. Dabar šis brolis yra susirinkimo tarnybinis padėjėjas.

Turiu pasakyti, jog maždaug prieš 30 metų pasirinkęs tarnauti Jehovai su jo vieninga, pasišventusia tauta, nenusivyliau. Man iš tikrųjų patinka darbuotis su šios tautos žmonėmis. Net jei Jehova savo ištikimiems tarnams nesuteiktų vilties atlyginti amžinuoju gyvenimu, vis tiek trokščiau gyventi atsidavęs Dievui. (1 Timotiejui 6:6; Hebrajams 11:6) Tai kelias, kuris nurodo kryptį ir daro gyvenimą stabilų, teikia džiaugsmo, pasitenkinimo ir laimės man ir mano šeimai.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su žmona ir vaikais 1990-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su žmona, vaikais ir dviem žentais