Kas kaltas: mes ar mūsų genai?

MOKSLININKAI uoliai ieško atsakymo, ar alkoholizmas, homoseksualizmas, lytinis palaidumas, smurtas, kitoks ydingas elgesys, net mirtis, nėra užprogramuoti mūsų genuose. Tikriausiai lengviau atsidustume sužinoję, kad mes neatsakingi už savo veiksmus, o esame tiktai genetinės sandaros aukos! Tokia jau žmogaus prigimtis dėl savo klaidų kaltinti kitus ar rasti kitokį pasiteisinimą.

Jeigu tikrai kalti genai, mokslininkai siūlo pasitelkus genetinę inžineriją juos pakeisti ir taip pašalinti nepageidaujamus bruožus. Tokias viltis dar pakurstė sėkmingi bandymai kartografuoti visą žmogaus genomą.

Tačiau ši galimybė pagrįsta prielaida, kad būtent genetinis fondas yra tikrasis kaltininkas, atsakingas už visas mūsų nuodėmes ir klaidas. Ar mokslo sekliai rado pakankamai įrodymų paduoti genus į teismą? Atsakymas į šį klausimą gali pakeisti mūsų požiūrį į save ir į ateitį. Bet prieš tai naudinga atkreipti dėmesį į žmogaus kilmę.

Visa ko pradžia

Dauguma žmonių žino ar bent yra girdėję apie pirmosios poros, Adomo ir Ievos, nuopuolį Edeno sode. Ar ši pora nuo pat pradžių turėjo kokį esminį defektą savo genuose, sandaros trūkumą, nulėmusį jų nuodėmę ir neklusnumą?

Jų Kūrėjas Jehova Dievas, kurio visi darbai tobuli, paskelbė, kad žmogus, jo žemiškosios kūrybos viršūnė, buvo sukurtas „labai gerai“. (Pradžios 1:31, Brb; Pakartoto Įstatymo 32:4) Dievas parodė esąs patenkintas savo kūriniu: jis laimino pirmąją porą, liepė jiems būti vaisingiems, pripildyti žemę ir valdyti jo žemiškąją kūriniją. To jis tikrai nebūtų daręs abejodamas savo rankų darbu. (Pradžios 1:28)

Apie pirmosios žmonių poros sukūrimą Biblijoje sakoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ (Pradžios 1:27) Tai nereiškia, kad žmonės buvo padaryti išore panašūs į Dievą, nes  „Dievas yra dvasia“. (Jono 4:24) Jie buvo apdovanoti dieviškomis savybėmis ir dorovės pojūčiu — sąžine. (Romiečiams 2:14, 15) Turėdami laisvą valią jie galėjo svarstyti ir spręsti, kaip pasielgti.

Tačiau mūsų pirmieji tėvai nebuvo palikti be vadovavimo. Jie buvo įspėti apie neklusnumo pasekmes. (Pradžios 2:17) Faktai rodo, kad iškilus moraliniam klausimui Adomas pasirinko daryti tai, kas jam tada atrodė naudinga. Jis prisidėjo prie žmonos nuodėmės ir negalvojo apie santykius su Kūrėju ar ilgalaikes savo veiksmų pasekmes. Vėliau Adomas net bandė suversti kaltę Jehovai sakydamas, kad žmona, kurią Jis jam davė, apgavo jį. (Pradžios 3:6, 12; 1 Timotiejui 2:14)

Dievo reakcija į Adomo ir Ievos nuodėmę leidžia kai ką suprasti. Dievas nebandė pataisyti kokių nors jų genetinės sandaros trūkumų. Priešingai, jo sprendimu jiems teko kęsti savo veiksmų pasekmes ir galiausiai mirti. (Pradžios 3:17-19) Ta pirmykštė istorija padeda geriau suprasti žmogaus elgesio prigimtį. *

Faktai liudija prieš biologiją

Ilgą laiką mokslininkai sprendė nepaprastą uždavinį — bandė ieškoti žmogaus ligų ir elgsenos genetinių priežasčių bei gydymo priemonių. Šešios tyrinėtojų grupės po dešimties metų darbo aptiko geną, sukeliantį Hantingtono ligą, nors atsakymo, kaip tas genas ją sukelia, nerado. Žurnalo Scientific American straipsnyje apie šiuos tyrinėjimus buvo cituojama Harvardo universiteto biologo Evano Balabano mintis, kad „atrasti genus, sukeliančius ydingą elgseną, nepalyginamai sunkiau“.

Mokslininkų pastangos surasti genus, reguliuojančius žmogaus elgesį, nuėjo niekais. Žurnale Psychology Today apie bandymus nustatyti genetines depresijos priežastis sakoma: „Psichinių ligų paplitimo ir kontrolės duomenys rodo, kad šių ligų priežastys negali būti grynai genetinės.“ Tame pranešime pateikiamas vienas pavyzdys: „Tarp amerikiečių, gimusių iki 1905 metų, depresija sirgo 1 procentas sulaukę 75. Tarp amerikiečių, gimusių po penkiasdešimties metų, 6 procentai susirgo  šia liga nesulaukę nė 24!“ Straipsnyje daroma išvada, jog tik išoriniai ar socialiniai veiksniai gali nulemti tokius žymius pokyčius per tokį trumpą laiką.

Ką šie ir kiti tyrinėjimai rodo? Nors genai reikšmingi formuojantis mūsų asmenybei, įtakos turi ir kiti veiksniai. Didelį poveikį daro aplinka, kuri dabartiniu metu labai pasikeitė. Knygoje Boys Will Be Boys sakoma, jog žinant, ką dabar jaunimas mato populiariose laidose, neįtikėtina, kad vaikai išsiugdytų sveikus moralės principus, nes „kol užauga, jie dešimtis tūkstančių valandų žiūri pramogines laidas ir filmus, kuriuose žmonės užpuldinėjami, šaudomi, badomi, skrodžiami, pjaustomi, kapojami į gabalus ar skalpuojami, taip pat klausosi muzikos, kurioje garbinama prievarta, savižudybės, narkotikai, alkoholis ir fanatizmas“.

Aišku, Šėtonas, „šio pasaulio kunigaikštis“, sukūrė aplinką, tenkinančią nuodėmingus žmogaus troškimus. Ir kas galėtų paneigti, kad tokia aplinka nedaro įtakos mums visiems? (Jono 12:31; Efeziečiams 6:12; Apreiškimo 12:9, 12)

Žmonijos vargų priežastis

Jau minėjome, kad žmonijos vargai prasidėjo pirmajai porai nusidėjus. Kokios buvo pasekmės? Nors Adomo palikuonys neatsakingi už jo nuodėmę, jie vis tiek gimsta nuodėmingi, netobuli ir mirtingi. Biblijoje sakoma: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Romiečiams 5:12)

Dėl netobulybės žmogus pateko į itin nepalankią padėtį. Bet tai neatleidžia jo nuo moralinės atsakomybės. Biblijoje parodoma, kad tie, kurie tiki Jehovos išgelbėjimo priemone ir suderina savo gyvenimą su Dievo normomis, turės jo pritarimą. Iš meilės ir gerumo Jehova gailestingai pasirūpino išpirkti žmoniją, kitaip sakant, atpirkti tai, ką prarado Adomas. Ta priemonė yra išperkamoji auka jo tobulo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, kuris pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3:16; 1 Korintiečiams 15:21, 22)

Apaštalas Paulius buvo labai dėkingas už tą priemonę. Jis sušuko: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Romiečiams 7:24, 25) Paulius žinojo, kad jei dėl silpnybės pultų į nuodėmę, galėtų prašyti Dievą atleisti Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos pagrindu. *

Šiandien, kaip ir pirmajame amžiuje, daugelis gyvenusių palaidai ir neturėjusių išeities žmonių sužinojo Biblijos tiesą, pasikeitė ir tapo verti Dievo malonės. Pasikeisti jiems nebuvo lengva ir ne vienam vis dar reikia kovoti su žalingais polinkiais. Tačiau Dievo padedami jie gali išlikti dori ir džiaugsmingai jam tarnauti. (Filipiečiams 4:13) Papasakosime apie vieną jaunuolį, kuris norėdamas įtikti Dievui turėjo daug ką pakeisti.

 Jaudinantis pasikeitimas

„Dar mokydamasis internatinėje mokykloje turėjau homoseksualių ryšių, nors niekada nemaniau esąs homoseksualistas. Mano tėvai buvo išsiskyrę, o aš troškau tėviško prieraišumo, kurio niekada nejaučiau. Baigęs mokyklą atlikau privalomąją karinę tarnybą. Gretimose kareivinėse buvo kareivių homoseksualistų. Man patiko jų gyvenimo būdas, todėl susidėjau su jais. Po metų draugystės ėmiau galvoti esąs homoseksualistas. ‘Toks jau esu, — nusprendžiau, — ir nieko čia nepakeisi.’

Pradėjau mokytis homoseksualistų žargono ir vaikščioti į gėjų klubus, kur visi svaigindavosi narkotikais ir alkoholiu. Nors iš dalies tai traukė ir jaudino, iš tikrųjų buvo bjauru. Širdyje jaučiau, kad tokie ryšiai nenatūralūs ir veda į aklavietę.

Viename miestelyje ėjau pro Karalystės salę, kur vyko sueiga. Įėjęs išgirdau kalbant apie būsimas rojaus sąlygas. Paskui susitikau su keletu liudytojų ir buvau pakviestas į asamblėją. Man buvo tikras atradimas matyti laimingas šeimas, garbinančias Dievą. Su liudytojais pradėjau studijuoti Bibliją.

Nors buvo labai sunku, pradėjau taikyti tai, ko iš jos mokiausi. Įstengiau atsikratyti visų netyrų įpročių. Po 14 mėnesių studijų pasiaukojau Jehovai ir krikštijausi. Pirmą kartą gyvenime įgijau tikrų draugų. Dabar padedu kitiems mokytis Biblijos tiesų ir tarnauju krikščionių susirinkime tarnybiniu padėjėju. Jehova tikrai palaimino mane.“

Mes atsakingi

Už savo netinkamą elgesį suversti visą atsakomybę genams — ne išeitis. Kaip rašoma Psychology Today, tokia galvosena nepadeda spręsti problemų ar jas įveikti, o „moko bejėgiškumo, kuris yra daugelio mūsų problemų priežastis. Dėl to tų problemų ne sumažėja, o dar daugėja“.

Tiesa, mums tenka kovoti su stipriomis priešiškomis jėgomis — savo pačių nuodėmingais polinkiais ir Šėtono bandymais atitraukti mus nuo Dievo. (1 Petro 5:8) Aišku, genai gali vienaip ar kitaip mus veikti. Bet nesame bejėgiai. Tikrieji krikščionys turi galingus sąjungininkus — Jehovą, Jėzų Kristų, Dievo šventąją dvasią, jo Žodį Bibliją ir krikščionių susirinkimą. (1 Timotiejui 6:11, 12; 1 Jono 2:1)

Prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę Mozė priminė jiems apie atsakomybę Dievui: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami.“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20, kursyvas mūsų) Taip pat ir šiandien kiekvienas atsakingas asmuo yra įpareigotas pats pasirinkti, ar tarnaus Dievui ir vykdys jo reikalavimus. Tai jo paties valia. (Galatams 6:7, 8)

[Išnašos]

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Ar Adomo ir Ievos nuodėmę lėmė trūkumai jų genuose?

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Ar esame atsakingi už savo sprendimus?

[Šaltinio nuoroda]

Narkomanė: Godo-Foto

[Iliustracija 11 puslapyje]

Rasti genetinių priežasčių, lemiančių žmonių elgseną, nepavyksta

[Iliustracija 12 puslapyje]

Pritaikydami Biblijos principus nuoširdūs žmonės gali pasikeisti