Netiesos apie mirtį

VISAIS laikais mintis apie ateityje laukiančią mirtį žmogų glumino ir baugino. Mirties baimę dar padidino visokios klaidingos religinės sampratos, tradicijos bei įsišakniję prietarai. Baimė mirti trukdo žmogui džiaugtis gyvenimu ir žlugdo tikėjimą, kad gyventi prasminga.

Dėl paplitusios netiesos apie mirtį kalčiausios vyraujančios religijos. Palyginkite keletą klaidingų mokymų su Biblijos tiesa ir pažiūrėkite, ar jūsų pačių supratimas, kas yra mirtis, nepasidarys aiškesnis.

1 netiesa: mirtis — natūrali gyvenimo pabaiga.

„Mirtis... yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis“, — sakoma knygoje Death—The Final Stage of Growth. Sprendžiant iš šio ir panašių komentarų, mirtis yra įprasta, natūrali visų gyvų organizmų būties pabaiga. Be abejonės, tokia samprata suformavo nihilistinę filosofiją ir skatina daugelį gyventi savanaudiškai.

Bet ar mirtis tikrai yra natūrali gyvenimo pabaiga? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ne. Pavyzdžiui, biologas Kalvinas Harlėjus, tyrinėjantis senėjimo procesus, viename interviu sakė nemanąs, kad žmonės „užprogramuoti mirti“. Imunologas Viljamas Klarkas pažymėjo: „Mirtis nėra neatsiejama gyvenimo dalis.“ Seimuro Benzerio iš Kalifornijos technologijos instituto nuomone, „senėjimą labiau tinka vadinti ne laikrodžiu, o scenarijumi, kurį galime tikėtis pakeisti“.

Mokslininkai, tyrinėjantys žmogaus organizmo sandarą, stebisi. Jie mato, kad žmogui duota daug daugiau išteklių ir sugebėjimų, nei galima panaudoti per 70—80 gyvenimo metų. Pavyzdžiui, jie nustatė, jog mūsų smegenys be galo talpios. Vienas mokslininkas paskaičiavo, kad smegenys gali sutalpinti tiek informacijos, kad „ji sudarytų maždaug dvidešimt milijonų tomų — tiek, kiek yra didžiausiose pasaulio bibliotekose“. Kai kurių neurologų paskaičiavimais, per gyvenimą žmogus teišnaudoja vidutiniškai 1/100 procento (0,0001) savo smegenų pajėgumo. Kyla klausimas, kodėl turėdami tokias pajėgias smegenis per savo gyvenimą tepanaudojame tokią mažą jų dalį.

Pagalvokime taip pat, kaip jautriai žmonės reaguoja į mirtį! Daugumai žmonos, vyro ar vaiko mirtis yra pats skaudžiausias išgyvenimas. Daugeliui emocinis sukrėtimas netekus brangaus žmogaus nepraeina ilgą laiką. Netgi tiems, kurie mirtį laiko  natūraliu dalyku, sunku pripažinti, kad jų pačių mirtis reikš visko pabaigą. Leidinyje British Medical Journal buvo išdėstyta „vieninga specialistų nuomonė, kad kiekvienas nori gyventi kiek įmanoma ilgiau“.

Turint omenyje įprastą žmogaus reakciją į mirtį, jo nepaprastą gebėjimą atsiminti bei mokytis ir vidinį amžinybės troškimą, argi ne akivaizdu, kad jis buvo sukurtas gyventi? Iš tiesų Dievas sukūrė žmones ne tam, kad mirtis natūraliai užbaigtų jų būtį, bet kad jie galėtų gyventi neribotą laiką. Atkreipkite dėmesį, kokią ateitį Dievas buvo numatęs pirmajai žmonių porai: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ (Pradžios 1:28) Kokia nuostabi amžina ateitis!

2 netiesa: Dievas pasiima žmones pas save.

Mirštanti 27 metų moteris, našlaičiais paliekanti tris savo vaikus, katalikų vienuolei pasakė: „Nevaikščiok čia ir nekalbėk, kad taip man skirta Dievo... Tokios minties negaliu pakęsti.“ Tačiau būtent to dauguma religijų moko apie mirtį: Dievas pasiima žmones būti šalia jo.

Ar Kūrėjas gali taip žiauriai elgtis — pasmerkti mus mirčiai žinodamas, kad mums dėl to plyšta širdis? Ne, tik ne Biblijos Dievas. Remiantis 1 Jono 4:8, „Dievas yra meilė“. Įsidėmėkime, čia nesakoma: Dievas turi meilę ar Dievas yra mylintis, bet — Dievas yra meilė. Dievo meilė tokia stipri, tyra ir tobula, jis pats ir jo veiksmai tiek kupini meilės, kad Dievą teisėtai galima vadinti pačiu meilės įsikūnijimu. Jis ne toks Dievas, kuris pasiimtų žmones atimdamas jiems gyvybę.

Klaidinga religija supainiojo tiesą, kur eina mirusieji ir kokia jų būklė. Dangus, pragaras, jo prieangiai, skaistykla — tai įvairios paskirties vietos, kurių vienos nesuvokiamos, o kitos kelia siaubą. Tačiau Biblijoje rašoma, kad mirusieji yra be sąmonės; jie tarsi miega. (Mokytojo 9:5, 10; Jono 11:11-14) Taigi mums nereikia rūpintis, kas atsitiks su mumis po mirties, taip kaip nesijaudiname dėl žmogaus, kurį matome saldžiai miegantį. Jėzus kalbėjo apie laiką, kai „visi gulintieji kapuose... prisikels“ gyventi rojumi paverstoje žemėje. (Jono 5:28, 29; Luko 23:43, NW)

3 netiesa: Dievas ima mažus vaikus būti angelais.

Elizabet Kiubler-Ros, kuri stebėjo vėžiu sergančius ligonius, nurodė kitą įprastą religingų žmonių sampratą. Turėdama omenyje tikrą atsitikimą, ji pareiškė, kad „neišmintinga broliuko netekusiai mergytei sakyti, jog Dievas taip myli mažus berniukus, kad paėmė mažąjį Joniuką į dangų“. Toks teiginys juodina Dievą ir neatspindi jo asmenybės ir veiksmų. Dr. Kiubler-Ros pridūrė: „Ta maža mergaitė ir užaugusi nesiliovė pykti ant Dievo, o po trisdešimties metų, pati netekusi mažo sūnelio, susirgo sunkia depresija.“

Kam Dievas turėtų atimti vaiką ir padaryti jį angelu, tarsi jam to vaiko reikėtų labiau nei tėvams? Jeigu Dievas paima vaikus, jis yra nemylintis ir savanaudis. O Biblijoje sakoma priešingai: „Meilė yra iš Dievo.“ (1 Jono 4:7) Argi meilės Dievas darytų tai, ką pasmerktų kiekvienas žmogus, turintis bent šiokį tokį dorovės jausmą?

 Tad kodėl vaikai miršta? Iš dalies atsakoma Mokytojo 9:11 (Brb): „Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Ir Psalmyno 51:7 [51:5, Brb] nurodoma, kad visi esame netobuli, nuodėmingi nuo pat gyvybės užsimezgimo, todėl visų žmonių galas — mirtis, ištinkanti dėl daugelio priežasčių. Kartais vaiko gyvybė užgęsta dar prieš gimimą, vaisius gimsta negyvas. Kitais atvejais mirtį lemia nepalankios aplinkybės ar nelaimingas atsitikimas. Už tokius atsitiktinumus Dievas nėra atsakingas.

4 netiesa: kai kurie žmonės po mirties kankinami.

Daug religijų moko, kad blogieji eis į ugnies pragarą ir bus amžinai kankinami. Ar toks mokymas logiškas, ar atitinka Šventąjį Raštą? Žmogaus gyvenimas trunka apie 70—80 metų. Net jei žmogus visą gyvenimą darytų baisias piktadarybes, ar teisinga būtų jį bausti amžinomis kančiomis? Ne. Būtų didžiai neteisinga per amžius kankinti žmogų už nuodėmes, kurias jis darė neilgą savo gyvenimą.

Tik Dievas gali atskleisti, kas atsitinka po mirties, ir tai jis padarė savo rašytiniame Žodyje Biblijoje. Štai kas ten sakoma: „Kaip [gyvuliai] miršta, taip ir [žmonės], ir visi vienodai kvėpuoja... Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.“ (Mokytojo 3:19, 20, Brb) Čia nepaminėtas joks ugnies pragaras. Mirę žmonės grįžta į dulkes — į nebūtį.

Kad galėtų būti kankinamas, žmogus turi turėti sąmonę. Ar mirusieji yra sąmoningi? Biblija atsako: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas.“ (Mokytojo 9:5) Mirusieji, kurie „nebežino nieko“, negali patirti kančių.

5 netiesa: mirtis reiškia visišką mūsų būties pabaigą.

Mirę nustojame egzistuoti, bet tai nereiškia, kad viskas baigta. Ištikimasis Jobas žinojo, kad numiręs eis į kapą, šeolą. Bet štai kaip jis meldėsi: „O, kad paslėptum mane Šeole, apsaugotum, kol praeis tavo įniršis, nustatytum laiką ir atmintum mane! Kai  žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?.. Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau.“ (Jobo 14:13-15)

Jobas tikėjo, kad jeigu bus ištikimas iki mirties, Dievas jį prisimins ir atėjus laikui prikels. Senovės laikais tuo tikėjo visi Dievo tarnai. Pats Jėzus patvirtino šią viltį ir parodė, jog Dievo įgaliotas prikels mirusiuosius. Tai užtikrina paties Kristaus žodžiai: „Ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs [Jėzaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.“ (Jono 5:28, 29)

Netrukus Dievas pašalins visą blogį ir įkurs naują pasaulį, valdomą dangiškosios vyriausybės. (Psalmyno 37:10, 11; Danieliaus 2:44; Apreiškimo 16:14, 16) Taip visa žemė taps rojumi, apgyventu Dievui tarnaujančių žmonių. Biblijoje skaitome: „Išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.’“ (Apreiškimo 21:3, 4)

Laisvė nuo baimės

Žinia apie prikėlimo viltį, taip pat Asmens, kuris visa tai padarys, pažinimas, gali jus nuraminti. Jėzus pažadėjo: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jono 8:32) Tai kartu reiškia išlaisvinimą iš mirties baimės. Jehova vienintelis gali pakeisti senėjimo ir mirties eigą ir dovanoti amžinąjį gyvenimą. Ar galime tikėti Dievo pažadais? Taip, nes Dievo Žodis visada patikimas. (Izaijo 55:11) Skatiname jus daugiau sužinoti, ką nuostabaus Dievas yra numatęs žmonijai. Jehovos liudytojai mielai jums padėtų.

[Anotacija 6 puslapyje]

Mirties baimė gali atimti gyvenimo džiaugsmą

[Schema 7 puslapyje]

PAPLITUSIOS NETIESOS APIE MIRTĮ KAS SAKOMA BIBLIJOJE?

● Mirtis — natūrali Pradžios 1:28; 2:17; Romiečiams 5:12

gyvenimo pabaiga

● Dievas pasiima žmones Jobo 34:15; Psalmyno 37:11, 29; 115:16

pas save

● Dievas ima mažus vaikus Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; 104:1, 4;

būti angelais Hebrajams 1:7, 14

● Kai kurie žmonės po Psalmyno 146:4; Mokytojo 9:5, 10;

mirties kankinami Romiečiams 6:23

● Mirtis reiškia visišką mūsų Jobo 14:14, 15; Jono 3:16; 17:3;

būties pabaigą Apaštalų darbų 24:15

[Iliustracija 8 puslapyje]

Žinodami tiesą apie mirtį esame išvaduojami iš baimės

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

Barrators—Giampolo/The Doré Illustrations For Dante’s Divine Comedy/Dover Publications Inc.