„Vandenys juos užliejo“

„Bedugnės vandenys juos užliejo, jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo.“

PERĖJĘ per Raudonąją jūrą Mozė ir izraelitai šiais giesmės žodžiais džiūgavo dėl savo išgelbėjimo ir juos persekiojusių priešininkų — Egipto faraono ir jo armijos — sunaikinimo. (Išėjimo 15:4, 5)

Kiekvienam, mačiusiam tą įspūdingą reginį, pamoka buvo akivaizdi. Niekas negali mesti iššūkio Jehovai arba pasipriešinti jo vadovavimui ir likti gyvas. Tačiau praėjus vos keliems mėnesiams žymūs izraelitai — Korachas, Datanas, Abiramas — ir 250 jų rėmėjų viešai užginčijo Mozei ir Aaronui Dievo duotą valdžią. (Skaičių 16:1-3)

Jehovos nurodymu Mozė perspėjo izraelitus, kad šie atsitrauktų nuo maištininkų palapinių. Datanas ir Abiramas drauge su šeimomis savo požiūrio nepakeitė. Tada Mozė pareiškė, jog Jehova pats aiškiai parodys tautai, kad šie vyrai „piktžodžiavo Viešpačiui“. Tuomet Jehova pravėrė žemę po jų kojomis. „Su viskuo, kas jiems priklausė, jie nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos.“ O kas atsitiko Korachui ir kitiems maištininkams? „Viešpaties ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus.“ (Skaičių 16:23-35, Brb; BD; 26:10)

Tiek faraonas su savo kariuomene, tiek tie maištininkai dykumoje pražuvo, nes nepripažino Jehovos vadovavimo ir to, kad jis rūpinasi savo tautos reikalais. Todėl kiekvienas žmogus, kuris tikisi Jehovos apsaugos šiais sunkiais laikais, turi pažinti Jehovą ir klausyti jo kaip Aukščiausiojo ir Visagalio. Taip elgdamiesi jie gali tvirtai pasitikėti stiprinančiais Jehovos žodžiais: „Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių — dešinėje, tavęs niekas nepasieks. Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai. Tu pasirinkai Viešpatį savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja.“ (Psalmyno 91:1, 7-9)