Kai kas geresnio už Egipto turtus

MOZĖ yra vienas žymiausių istorinių asmenų. Keturiose Biblijos knygose — nuo Išėjimo iki Pakartoto Įstatymo — beveik išimtinai pasakojama apie Dievo veiksmus su izraelitais, vadovaujamais Mozės. Jis išvedė juos iš Egipto, tarpininkavo sudarant Įstatymo sandorą ir vedė iki Pažadėtosios žemės. Mozė užaugo faraono šeimoje, bet tapo įgaliotu Dievo tautos vadu, pranašu, teisėju ir Dievo įkvėptu rašytoju. Vis dėlto jis buvo „romiausias iš visų žmonių“. (Skaičių 12:3, Brb)

Smulkiausiai Biblijoje rašoma apie paskutinius 40 Mozės gyvenimo metų: nuo Izraelio išsilaisvinimo iš vergijos iki Mozės mirties sulaukus 120 metų. 40—80 gyvenimo metais Mozė Midjane tarnavo piemeniu. Bet, kaip teigiama viename šaltinyje, „įdomiausias ir kartu mažiausiai žinomas jo gyvenimo laikotarpis“ yra pirmieji 40 metų — nuo gimimo iki pabėgimo iš Egipto. Tačiau ką galime spręsti apie tą laikotarpį? Kiek auklėjimo sąlygos turėjo įtakos tam, kokiu žmogumi Mozė tapo? Kaip jį veikė aplinka? Su kokiais išbandymais susidūrė? Kokia iš to pamoka mums?

Egipto vergovė

Išėjimo knygoje pasakojama, jog faraonas ėmė bijoti į Egiptą atsikėlusių izraelitų, nes jų sparčiai daugėjo. Manydamas, kad elgiasi gudriai, jis stengėsi sumažinti jų skaičių versdamas prižiūrint žiauriems viršininkams dirbti vergišką darbą — nešioti naštas, maišyti molį ir kasdien pagaminti tam tikrą kiekį plytų. (Išėjimo 1:8-14; 5:6-18)

Tokią vergiją Egipte, kur Mozė gimė, gerai paliudija kai kurie radiniai. Senovės papirusuose ir bent vieno kapo piešiniuose pavaizduota, kaip antrajame tūkstantmetyje p. m. e. ar dar anksčiau vergai iš dumblo daro plytas. Pareigūnai, atsakingi už aprūpinimą plytomis, šimtus vergų padalydavo į grupes po 6 arba daugiau (iki 18) ir paskirdavo  joms viršininkus ar grupių vadovus. Molį plytoms ir šiaudus reikėdavo gabenti į plytinę. Įvairių tautybių darbininkai tempdavo vandenį ir kauptukais maišydavo jį su moliu ir šiaudais. Mišinį dėdavo į išrikiuotas stačiakampes formas ir džiovindavo saulėje. Paskui darbininkai plytas išimdavo ir naščiais nešdavo į statybos vietą, kai kur pasiekiamą nuožulniu taku. Prižiūrėtojai egiptiečiai su lazdomis rankose sėdėdami ar vaikštinėdami stebėdavo, kaip kas dirba.

Viename senovės aprašyme nurodoma, kad 602 darbininkai pagamino 39118 plytų: tai yra vienas vyras per pamainą padarė vidutiniškai 65 plytas. O dokumente iš XIII amžiaus p. m. e. sakoma: „Šie žmonės įvykdo... dienos plytų normą.“ Tai labai primena Išėjimo knygoje aprašytus reikalavimus, kurie buvo keliami izraelitams.

Priespauda nė kiek nesumažino hebrajų tautos augimo. Netgi atvirkščiai, „kuo labiau egiptiečiai spaudė juos, tuo labiau jie gausėjo..., kad egiptiečiai pradėjo bijoti izraelitų“. (Išėjimo 1:10, 12; Brb) Todėl faraonas įsakė hebrajų pribuvėjoms, o vėliau ir visiems savo žmonėms žudyti kiekvieną gimusį izraelitų berniuką. Tuo siaubingu metu Jochebedai ir Amramui gimė gražutis kūdikis Mozė. (Išėjimo 1:15-22; 6:20; Apaštalų darbų 7:20)

Slėptas, rastas ir įvaikintas

Mozės tėvai nepakluso žiauriam faraono įsakymui ir savo mažylį slėpė. Ar jie tai darė nepaisydami šnipų ir visur kūdikių ieškančių pareigūnų? Pasakyti sunku. Kad ir kaip ten buvo, po trijų mėnesių tėvai slėpti Mozės daugiau nebegalėjo. Susirūpinusi motina iš papiruso padarė pintinėlę, ištepė ją derva, kad nepraleistų vandens, ir paguldė į ją vaikutį. Jochebeda atsisakė žudyti kūdikį, bet iš dalies pakluso faraonui, kuris buvo liepęs kiekvieną naujagimį hebrajų berniuką išmesti į Nilą. Mirjama, vyresnioji Mozės sesuo, stovėdama netoliese žiūrėjo, kas bus. (Išėjimo 1:22—2:4)

Ar Jochebeda tikėjosi, kad Mozę ras atėjusi prie upės maudytis faraono duktė, mes nežinome, bet atsitiko būtent taip. Princesė suprato, kad tai hebrajų vaikas. Ką ji nuspręs? Ar paklusdama savo tėvui įsakys jį nužudyti? Ne, ji reagavo kaip įgimta visoms moterims — kūdikio pasigailėjo.

Mirjama nedelsdama pribėgo prie jos. „Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį,  kuri žindytų kūdikį?“ — paklausė ji. Šiuose žodžiuose galima įžvelgti apsimetimą. Mozės sesuo elgėsi gudriai, kaip su hebrajais elgėsi faraonas ir jo patarėjai. Aišku, Mozės gerovė galėjo būti užtikrinta tik tada, jei princesė priimtų jo sesers pasiūlymą. „Eik“, — atsakė faraono duktė ir Mirjama tuoj pat pašaukė savo motiną. Netikėtu susitarimu Jochebeda buvo pasamdyta auginti savo pačios vaiką su karališka apsauga. (Išėjimo 2:5-9; Brb)

Princesė, priešingai savo žiauriam tėvui, parodė užuojautą. Ji sąmoningai neatmetė vaiko. Nuoširdus gailestis paskatino ją įsūnyti jį, o noras paimti žindyvę hebraję rodo, jog ji nebuvo nusistačiusi taip, kaip tėvas.

Auklėjimas ir mokymas

Jochebeda „paėmė kūdikį ir žindė. Kai kūdikis paaugo, atnešė jį faraono dukteriai, o ši priėmė jį kaip savo sūnų“. (Išėjimo 2:9, 10) Biblijoje nesakoma, kiek laiko Mozė gyveno su tikraisiais tėvais. Kai kurių nuomone, tikriausiai bent iki nujunkymo — dvejus ar trejus metus, o gal ir ilgiau. Išėjimo knygoje tepasakyta: buvo su tėvais, kol „paaugo“, o tai gali reikšti įvairų amžių. Kad ir kaip būtų, Amramas ir Jochebeda per tą laiką neabejotinai įdiegė savo sūnui, kad jis hebrajas, ir mokė apie Jehovą. Kiek stipriai Mozės širdyje jiems pavyko įskiepyti tikėjimą ir teisingumo troškimą, parodė laikas.

Atiduotas faraono dukteriai Mozė buvo mokomas „visos Egipto išminties“. (Apaštalų darbų 7:22) Jis, matyt, buvo lavinamas tapti aukštu valstybės pareigūnu. Mozė Egipte galėjo mokytis matematikos, geometrijos, architektūros, statybos ir kitų meno bei mokslo dalykų. Karališkoji šeima galbūt norėjo įskiepyti jam ir Egipto religiją.

Mozė tikriausiai lavinosi kartu su kitais karališkos šeimos palikuoniais. Tarp gaunančių tokį išskirtinį mokymą buvo „svetimšalių valdovų vaikai, pagrobti ar atsiųsti į Egiptą, kad taptų ‘civilizuoti’ ir grįžę valdytų kaip [ištikimi faraonui] vasalai“ (Betsi M. Brajan knyga The Reign of Thutmose IV). Mokyklose, sujungtose su karaliaus rūmais, atrodo, jaunuolius ruošdavo tarnauti rūmų pareigūnais. * Užrašai, išlikę iš Egipto Vidurinės ir Naujosios karalysčių laikotarpių, rodo, jog kai kurie faraono asmeniniai tarnai ir aukšto rango valdininkai net suaugę išlaikė garbingą titulą „rūmų mokyklos vaikas“.

Mozei rūmų gyvenimas buvo išbandymas: jis galėjo džiaugtis turtu, prabanga ir valdžia, bet ten tykojo daug moralinių pavojų. Kaip Mozė elgėsi? Kam jis buvo ištikimas? Ar jis tikrai buvo atsidavęs Jehovos garbintojas, prispaustų hebrajų brolis, ar labiau mėgo tai, ką siūlė pagoniškasis Egiptas?

 Staigus apsisprendimas

Sulaukęs 40 ir jau galėdamas būti tikras egiptietis, Mozė „išėjo pas savo brolius ir pamatė jų naštas“. Paskesni jo veiksmai rodo, jog tai nebuvo tuščias smalsumas. Mozė troško jiems padėti. Pamatęs, kaip vienas egiptietis muša hebrają, jis įsikišo ir skriaudiką užmušė. Iš to aišku, kad širdimi Mozė buvo su savo broliais. Užmuštasis vyras tikriausiai buvo darbų prižiūrėtojas. Egiptiečių akimis, Mozė privalėjo būti ištikimas faraonui. Tačiau Mozę skatino teisingumas ir jis tai parodė kitą dieną subardamas hebrają, mušantį savo bičiulį. Mozė norėjo išlaisvinti hebrajus iš sunkios vergijos, bet kai faraonas sužinojo apie jo pasitraukimą ir bandė jį nužudyti, Mozė turėjo bėgti į Midjaną. (Išėjimo 2:11-15; Brb; Apaštalų darbų 7:23-29) *

Mozė norėjo išlaisvinti Dievo tautą anksčiau nei buvo numatęs Jehova. Tačiau jis veikė skatinamas tikėjimo. Hebrajams 11:24-26 (BD, Brb) sakoma: „Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.“ Kodėl? „Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.“ Neįprastai pavartotas žodis „Kristus“, tai yra „pateptasis“, tinka Mozei ta prasme, kad vėliau jis gavo ypatingą pavedimą nuo paties Jehovos.

Tik pagalvokit! Mozė gavo tokį išsilavinimą, kokį galėdavo įgyti tik Egipto aristokratai. Jo padėtis laidavo jam aukštas pareigas ir visus įmanomus malonumus, bet jis tai atmetė. Gyvenimas faraono, engėjo, rūmuose jam buvo nesuderinamas su meile Jehovai ir teisingumu. Žinodamas ir apmąstydamas Dievo pažadus, duotus protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, Mozė labiau vertino Dievo palankumą. Dėl to Jehova įgyvendindamas savo tikslus Mozei skyrė labai svarbų vaidmenį.

Mums dažnai tenka pasirinkti, kas svarbiau. Galbūt kaip ir Mozei apsispręsti nelengva. Gal reikia atsisakyti tam tikrų įpročių ar tariamos naudos, kad ir kiek tai kainuotų? Jeigu taip, atsiminkite, kad Mozė vietoj visų Egipto turtų verčiau pasirinko Jehovos draugystę ir niekada to nesigailėjo.

[Išnašos]

[Rėmelis 11 puslapyje]

Žindymo sutartys

Savo vaikus moterys paprastai maitindavo pačios. Bet, kaip žurnale Journal of Biblical Literature rašo mokslininkas Brevardas Čaildsas, „kartais [Artimųjų rytų] aristokratų šeimos samdydavo žindyves. Taip buvo daroma ir tuomet, kai motina negalėdavo pati maitinti savo vaiko ar ji būdavo nežinoma. Žindyvė prisiimdavo atsakomybę auginti vaiką ir žindyti jį susitartą laikotarpį“. Iš Artimųjų rytų senovės išliko keletas papiruse surašytų žindymo sutarčių. Šie dokumentai liudija, kiek toks paprotys Egipte buvo paplitęs nuo šumerų laikų iki vėlyvojo helenizmo. Šiuose dokumentuose dažniausiai nurodomi sutartį sudarantys asmenys, žindymo laikotarpis, darbo sąlygos, paaiškinimai, kaip maitinti, baudos už sutarties nesilaikymą, užmokestis ir kaip jis bus sumokėtas. Paprastai „žindymas trukdavo nuo dvejų iki trejų metų, — aiškina Čaildsas. — Žindyvė augindavo vaiką savo namuose, bet retkarčiais turėdavo atiduoti jį savininkei apžiūrėti“.

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Senoviniame piešinyje vaizduojama plytų gamyba Egipte; nuo Mozės laikų ten ji beveik nepakito

[Šaltinių nuorodos]

Viršuje: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est; apačioje: Erich Lessing/Art Resource, NY