Ko galime pasimokyti iš Romos istorijos

„JEI aš grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis.“ Kai kas mano, jog šie 1 Korintiečiams 15:32 užrašyti žodžiai reiškia, jog apaštalas Paulius buvo pasmerktas kautis romėnų arenoje. Buvo taip, ar ne, mirtinos kovos arenose tais laikais buvo įprastos. Ką apie areną ir tai, kas joje vykdavo, byloja istorija?

Mes, krikščionys, savo sąžinę norime formuoti pagal Jehovos mąstyseną; tai mums padeda apsispręsti dėl šiuolaikinių pramogų. Pavyzdžiui, apsvarstykime, kokį Dievo požiūrį į smurtą atspindi tokie žodžiai: „Nepavydėk smurtą mėgstančiam žmogui, nesek nė vienu jo keliu.“ (Patarlių 3:31) Pirmieji krikščionys galėjo vadovautis šiuo patarimu, kai daugelis aplinkinių žavėjosi Romos gladiatorių kovomis. Turėdami omenyje, kas vykdavo tuose renginiuose, pagalvokime, kokia tai gera pamoka šių laikų krikščionims.

 Romėnų arenoje vienas priešais kitą stovi du ginkluoti gladiatoriai. Pirmieji kalavijo kirčiai į skydą ir iš įsiaudrinusios minios pasigirsta savo numylėtinį skatinantys šūksniai. Kova žūtbūtinė. Netrukus vienas iš gladiatorių sužeidžiamas ir nebegali kautis; jis meta ginklus ir klaupiasi, — tuo kovotojas prisipažįsta pralaimėjęs ir maldauja pasigailėti. Riksmai stiprėja, kol pagaliau pasiekia kulminaciją. Vieni iš minios prašo pasigailėti, kiti reikalauja mirties. Visų akys įsmeigtos į imperatorių. Jis, atsižvelgdamas į minios įgeidžius, nugalėtam kariui gali dovanoti gyvybę arba vienu gestu, nuleisdamas nykštį žemyn, pasmerkti mirčiai.

Romėnai buvo dideli gladiatorių kautynių aistruoliai. Galbūt nustebsite sužinojęs, kad pradžioje tokios kautynės buvo rengiamos per žymių asmenų laidotuves. Manoma, jog šie pasirodymai kilo iš centrinėje Italijoje gyvenusių oskų ar samnitų tautų papročio aukoti žmones. Aukojimais būdavo permaldaujamos mirusiųjų dvasios. Tokia kova buvo vadinama munus, arba „dovana“ (daugiskaitinė forma — munera). Pirmas toks aprašytas pasirodymas Romoje buvo surengtas 264 m. p. m. e.; tuomet jaučių turgavietėje kovėsi trys gladiatorių poros. Per Marko Emilijaus Lepido laidotuves buvo surengtos 22 dvikovos. Publijaus Licinijaus laidotuvėse kovėsi 60 porų. O 65 m. p. m. e. Julijus Cezaris į areną pasiuntė 320 porų.

„Aristokratiškomis laidotuvėmis buvo naudojamasi siekiant politinių tikslų, — sako istorikas Kitas Hopkinsas, — o jų metu rengiamos dvikovos dėl savo populiarumo tarp miestiečių rinkėjų... turėjo politinę potekstę. Žinoma, didėjanti politinė konkurencija tarp ambicingų aristokratų skatino rengti vis prabangesnius gladiatorių pasirodymus.“ Valdant Augustui (27 m. p. m. e.—14 m. e. m.) munera tapo prašmatniomis dovanomis, kurias dėl savo tolesnės politinės karjeros turtingi valstybės pareigūnai skirdavo visuomenės pramogai.

Gladiatoriai ir jų parengimas

Galbūt kyla klausimas, kas buvo gladiatoriais. Na, jais galėjo būti vergai, pasmerkti mirti nusikaltėliai, karo belaisviai arba laisvi žmonės, susivilioję aštriais pojūčiais ar proga išgarsėti ir praturtėti. Jie visi būdavo rengiami griežto režimo mokyklose. Knygoje Giochi e spettacoli (Kautynės ir spektakliai) pasakojama, jog per treniruotes gladiatoriai „visuomet būdavo stebimi sargybinių, verčiami paklusti geležinei drausmei, griežčiausioms taisyklėms ir labai žiauriai baudžiami... Toks elgesys dažnai vesdavo prie savižudybės ar maišto“. Didžiausioje Romos gladiatorių mokykloje buvo vienučių mažiausiai tūkstančiui asmenų. Kiekvienas vyras specializuodavosi kurioje nors kovos srityje. Vieni kovodavo apsišarvavę, su skydu ir kalaviju, kiti — su tinklu ir trišakiu. Dar kiti būdavo rengiami kautis su žvėrimis kitokiame populiariame pasirodyme — medžioklėje. Gal Paulius kalbėjo būtent apie tokį renginį?

Organizatoriams reikėdavo vadybininkų pagalbos; šie verbuodavo 17—18 metų vaikinus ir ruošdavo juos gladiatoriais. Prekyba žmonių gyvybėmis buvo pelningas verslas. Vienam išskirtiniam pasirodymui, kuriuo  Trajanas pasiūlė iškilmingai paminėti karo pergalę, prireikė 10000 gladiatorių ir 11000 gyvūnų.

Diena arenoje

Rytais arenoje vykdavo medžioklė. Čia būdavo suvaromi įvairiausi gyvūnai. Žiūrovams ypač patikdavo jaučio ir lokio kova. Dažniausiai jiedu būdavo surišami drauge ir kaudavosi iki vieno iš jų žūties, tada likusį gyvą pribaigdavo medžiotojas. Kitos populiarios rungtys būdavo liūtų kova su tigrais arba dramblių su lokiais. Medžiotojai demonstruodavo savo meistriškumą žudydami egzotiškus, iš visų imperijos kampelių atvežtus brangiai kainavusius gyvūnus: leopardus, raganosius, begemotus, žirafas, hienas, kupranugarius, vilkus, šernus ir antilopes.

Medžioklę neužmirštamą darė įspūdinga scena. Iš uolų, tvenkinukų bei medžių būdavo sukuriama kažkas panašaus į mišką. Kai kuriose arenose, panaudojant požeminius liftus ir slaptas duris, žvėrys atsirasdavo tarsi stebuklingu būdu. Susidomėjimą didindavo nenuspėjamas gyvūnų elgesys, bet, atrodo, labiausiai medžioklę patrauklią darė jos žiaurumas.

Paskui pagal renginio programą būdavo vykdomos mirties bausmės. Jas stengtasi pateikti originaliai: buvo statomos mitologinės dramos, kurių metu aktoriai tikrai mirdavo.

Popietėmis vienas su kitu kaudavosi nevienodai apsiginklavę ir skirtingais metodais kovoti paruošti įvairių grupių gladiatoriai. Tie, kurie išvilkdavo lavonus, kartais būdavo apsirengę kaip požemio karalystės dievai.

Kaip tai veikė žiūrovus

Minia nepasotinamai geisdavo tokių reginių, todėl vengiantieji kautis būdavo raginami rimbais ir įkaitinta geležimi. Žiūrovai šaukdavo: „Kodėl jis taip bijo kalavijo? Kodėl jis taip vangiai smūgiuoja? Kodėl jis nemiršta [noriai]? Priversk jį kautis! Tegul į smūgį atsako smūgiu, atstato kalavijui apnuogintą krūtinę!“ Romėnų valstybininkas Seneka rašo, jog per vieną pertrauką buvo paskelbta: „Žudynės tęsis ir per pertrauką, taigi nuobodžiauti neteks!“

Nenuostabu, kad Seneka pripažįsta, jog namo grįžo „jausdamas mažesnį gailestį ir žiauresnis“. Apie tokią atvirą žiūrovo pastabą verta rimtai pamąstyti. Gal žiūrovai ir per kai kuriuos šių dienų sporto renginius būna paveikti panašiai, todėl jaučia „mažesnį gailestį ir [tampa] žiauresni“?

Kai kurie galbūt jausdavosi laimingi, kad sugrįžo namo. Štai kartą, kai vienas žiūrovas paleido sąmojingą repliką apie imperatorių Domicianą, šis ištempė jį iš kėdės ir nusviedė šunims. Mirties bausme nuteistų nusikaltėlių  stygius paskatino Kaligulą suimti dalį žiūrovų ir numesti juos žvėrims. O kai pakylos mechanizmas neveikė taip, kaip pageidavo Klaudijus, jis už tai atsakingiems mechanikams liepė kautis arenoje.

Prie nelaimių bei riaušių prisidėdavo ir žiūrovų fanatizmas. Vietovėje į šiaurę nuo Romos griuvus amfiteatrui, pagal turimas žinias, žuvo tūkstančiai žmonių. Pompėjoje 59 m. e. m. per spektaklį įvyko riaušės. Tacitas praneša, jog susidūrimas tarp vietinių žiūrovų ir varžovų iš gretimo miesto prasidėjo užgauliojimais, paskui svaidymusi akmenimis, o baigėsi susirėmimu kalavijais. Keletas žmonių buvo suluošinta ar sužeista ir daugybė užmušta.

Aiški pamoka

Neseniai Romos Koliziejuje vykusi paroda (Sangue e arena, „Kraujas ir smėlis“) priminė senovės munera. Pažymėtina tai, kad joje buvo rodomi bulių kautynių, profesionalaus bokso, siaubingų avarijų automobilių bei motociklų lenktynėse siužetai, įnirtingų sportinių kovų ir nevaldomo žiūrovų siautėjimo vaizdai. Pristatymas baigėsi Koliziejaus vaizdu iš oro. Kokią išvadą, jūsų nuomone, padarė žiūrovai? Kiek iš jų ko nors pasimokė?

Šiais laikais kai kuriose šalyse šunų pjautynės, gaidžių peštynės, bulių kovos ir žiaurus sportas yra įprastas. Sukelti daugybės žiūrovų jauduliui gyvybėmis rizikuojama automobilių ir motociklų lenktynėse. Tik pagalvokite, kas kasdien rodoma per televiziją. Vienoje Vakarų šalyje atlikti tyrimai atskleidė, jog televiziją žiūrintis vaikas iki jam sukanka dešimt metų gali pamatyti vidutiniškai 10000 žmogžudysčių ir 100000 agresyvaus elgesio scenų.

Anot trečiojo amžiaus rašytojo Tertuliano, tų reginių teikiamas malonumas „su teisingu tikėjimu ir nuoširdžiu klusnumu tikrajam Dievui nesuderinamas“. Tuos, kurie stebi tokius renginius, jis prilygino žudikų bendrininkams. O kaip mūsų laikais? Galime pasvarstyti: „Ar man patinka kraujo, mirties arba smurto reginiai per televiziją ar internetą?“ Verta prisiminti Psalmyno 11:5 žodžius: „Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį. Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.“

[Rėmelis 28 puslapyje]

Kovos „permaldauti mirusiesiems“

Trečiojo amžiaus rašytojas Tertulianas apie gladiatorių dvikovų atsiradimą sako: „Anksčiau žmonės manė, jog tokiais renginiais jie daro paslaugą mirusiesiems juos nuramindami ‘civilizuotesnio’ žiaurumo reginiu. Senovėje tikėdami, jog mirusiųjų sielos permaldaujamos žmogaus krauju, žmonės per laidotuves aukodavo belaisvius arba savo pačių pirktus paliegusius vergus. Vėliau pasirodė tinkama savo bedieviškumą užmaskuoti šį įprotį paverčiant malonumu. Taigi įsigytieji žmonės buvo mokomi valdyti savo laikų ginklus — rengiami žūčiai — ir laidotuvių dieną prie kapų nužudomi. Žudydami tų laikų žmonės rasdavo paguodą. Taip atsirado munus. Laikui bėgant, spektakliai, kaip ir pats žiaurumas, darėsi įmantresni, nes jei žmonių kūnų į gabalus nedraskydavo laukiniai žvėrys, šventės džiaugsmui kažko trūkdavo. Aukojimas permaldauti mirusiesiems buvo laikomas laidotuvių apeigomis.“

[Iliustracija 27 puslapyje]

Senovės gladiatoriaus šalmas ir antblauzdis

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Pirmieji krikščionys žiaurų elgesį laikė nepriimtinu. O tu?

[Šaltinių nuorodos]

Boksas: Dave Kingdon/Index Stock Photography; automobilio avarija: AP Photo/Martin Seppala

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Phoenix Art Museum, Arizona/Bridgeman Art Library