Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ikonos ir jų kilmė

Ikonos ir jų kilmė

Ikonos ir jų kilmė

„Ikonos suvienija mus su geruoju ir šventuoju Dievu bei Jo šventaisiais“ (AUSTRALIJOS GRAIKŲ STAČIATIKIŲ ARKIVYSKUPIJA).

TVANKI rugpjūčio diena. Cementiniai laiptai, vedantys į „Švenčiausiosios Dievo Motinos“ vienuolyną Tino saloje Egėjo jūroje, įkaitę nuo svilinančios saulės. Nors karštis nepakeliamas, daugiau kaip 25000 pamaldžių graikų stačiatikių piligrimų kantriai stumiasi pirmyn mėgindami pasiekti puošniai dekoruotą Jėzaus motinos ikoną.

Kančios ir nevilties iškreiptu veidu, kruvinais kẽliais lėtai šliaužia luoša mergina. Netoli jos sukaupusi paskutines jėgas vos eina senyva išsekusi moteris, atkeliavusi iš kito šalies krašto. Nekantrus pusamžis vyras visas suprakaitavęs braunasi pro besistumdančią minią. Visi jie geidžia pabučiuoti Marijos ikoną ir prieš ją kniūbsti išsitiesti.

Šie itin religingi žmonės, be abejonės, nuoširdžiai trokšta garbinti Dievą. Tačiau kuris iš jų suvokia, kad paprotys lenktis paveikslams kilo prieš daug šimtmečių iki atsirandant krikščionybei?

Kiek ikonos paplitusios

Stačiatikių kraštuose ikonų rasi visur. Cerkvėse Jėzaus, Marijos ir „šventųjų“ ikonos kabo matomiausioje vietoje. Tikintieji jas bučiuoja, reiškia pagarbą smilkydami ir degindami žvakes. Be to, bemaž kiekviena stačiatikių šeima namuose kur nors kampe turi ikoną, prieš kurią meldžiasi. Stačiatikiai paprastai mano, kad per ikoną bendrauja su Dievu. Daugelio nuomone, ikonoms suteiktos dieviškos ypatybės ir stebuklingos galios.

Tokiems tikintiesiems tikriausiai bus naujiena, kad pirmojo amžiaus krikščionys paveikslų garbinimui nepritarė. Knygoje Byzantium sakoma: „Pirmieji krikščionys, paveldėję iš judaizmo nepakantą stabmeldystei, niekinamai žiūrėjo į šventųjų atvaizdų garbinimą.“ Knygoje pažymima: „Nuo penktojo šimtmečio garbinant Dievą bendrai ir pavieniui... vis labiau imta naudotis ikonomis ar paveikslais.“ Jeigu pirmojo amžiaus krikščionys paveikslų negarbino, iš kur šis paprotys kilo?

Kada viskas prasidėjo

Religijotyrininkas Vitalijus Ivanovičius Petrenka rašė: „Paprotys garbinti paveikslus atsirado gerokai iki krikščionių eros ir ‘kilo iš pagonybės’.“ Daugelis istorikų sutinka, kad šio papročio šaknys glūdi Babilono, Egipto ir Graikijos religijose. Pavyzdžiui, senovės graikai darė savo dievybių statulas. Joms buvo priskiriama dieviška galia. Žmonės manė, kad kai kurios iš jų buvo ne rankomis padarytos, o nukrito iš dangaus. Per tam tikras šventes tas statulas nešdavo procesijoje aplink miestą ir joms aukodavo aukas. „Nors tarp dievybės ir jos atvaizdo stengtasi... daryti skirtumą, pamaldūs žmonės statulą laikė pačia dievybe“, — sako Petrenka.

Kaip tokios idėjos ir tradicijos prasiskverbė į krikščionybę? Tas pats religijotyrininkas pažymėjo, jog per šimtmečius po Kristaus apaštalų mirties „šalia krikščionių mokymų [ypač Egipte] vyravo visa ‘mišrainė pagoniškų idėjų’, kilusių iš egiptiečių, graikų, žydų, rytiečių, romėnų tradicijų bei įsitikinimų“. Dėl to „krikščionių amatininkai, laikydamiesi [tarpkonfesinės] strategijos, iš pagoniškų simbolių darė krikščioniškus, neatsiribodami nuo jų pagoniškos įtakos“.

Greitai tiek privačiame, tiek viešame religiniame gyvenime paveikslai tapo labai reikšmingi. Knygoje The Age of Faith istorikas Vilis Durantas aprašo, kaip tai atsitiko: „Skelbiant vis daugiau garbintinų šventųjų, reikėjo juos atpažinti ir atsiminti; dėl to atsirado gausybė jų bei Marijos paveikslų; o Kristaus ne tik atvaizdas, bet ir kryžius tapo pagarbos objektais — netgi magiškais talismanais patikliesiems. Įgimta žmonių vaizduotė garbinamais dalykais pavertė šventas relikvijas, paveikslus ir statulėles; žmonės prieš jas puldavo kniūbsti, bučiuodavo, degindavo žvakes bei smilkalus, puošdavo jas gėlėmis ir tikėjosi stebuklo iš jų paslaptingos galios... Bažnyčios tėvai bei susirinkimai nuolat aiškindavo, kad paveikslai nėra dievybės, o tik jas primena, bet žmonės to skirtumo nepaisė.“

Šiandien naudojantieji religinius paveikslus panašiai įrodinėja, kad jų negarbina, tiktai gerbia. Jie gali teigti, jog atvaizdai yra tinkama ir netgi būtina Dievo garbinimo priemonė. Galbūt ir jums taip atrodo. Vis dėlto kyla klausimas, ką apie tai mano pats Dievas? Ar tam tikro paveikslo gerbimas nėra iš tikrųjų garbinimas? Ar čia neslypi koks nors pavojus?

[Rėmelis/iliustracija 4 puslapyje]

Kas yra ikona?

Skirtingai nuo statulų, plačiai garbinamų Romos katalikų, ikonos yra dvimačiai atvaizdai. Jose vaizduojamas Kristus, Marija, „šventieji“, angelai, žymūs Biblijos personažai ir įvykiai iš Biblijos ar Stačiatikių bažnyčios istorijos. Paprastai jos piešiamos ant medžio plokščių.

Stačiatikių bažnyčios teigimu, „ikonose šventieji vaizduojami kitaip nei paprasti žmonės“. Be to, ikonoje atvaizdas neturi rakurso — tolstantys objektai jame nesumažėja. Paprastai ikonose „nebūna šešėlių ir nėra aiškus paros laikas — diena ar naktis“. Tikima, kad ikonos medinis pagrindas ir dažai gali „prisipildyti Dievo artumo“.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Paveikslų naudojimas kilęs iš pagoniškų tradicijų

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

© AFP/CORBIS