Vaikščioti Jehovos takais — didelis džiaugsmas

AR KADA teko kopinėti po kalnus? Jei teko, tikriausiai atrodė, kad vaikštai ant pasaulio stogo. Kaip gera kvėpuoti grynu oru, žvalgytis į melsvus tolius ir gėrėtis žavinga gamta! Apačioje likusio pasaulio rūpesčiai virsta tokiais menkučiais!

Dauguma žmonių taip atsigauti gali labai retai, bet jei esi pasiaukojęs Dievui krikščionis, jau kurį laiką tam tikra prasme kopinėji po kalnus. Kaip senovėje gyvenęs psalmininkas, taip ir tu, be abejo, jau meldeisi: „Parodyk man savo kelius, Jehova, pamokyk mane savo takų.“ (Psalmyno 25:4, NW) Ar atsimeni, kaip jauteisi pirmąkart užkopęs į Jehovos namų kalną ir žengęs aukštumomis pirmus žingsnius? (Michėjo 4:2; Habakuko 3:19) Aišku, greitai pamatei, kad vaikščioti šiais aukštais tyro garbinimo keliais saugu ir džiugu. Jauteisi kaip ir psalmininkas: „Palaiminta tauta, kuri pažįsta džiaugsmingą garsą! Viešpatie, Tavo veido šviesoje jie vaikščios.“ (Psalmyno 89:15, Brb)

Bet kartais kalnuotose vietovėse keliautojams tenka įveikti ilgus, stačius šlaitus. Juos ima kamuoti kojų skausmas, nuovargis. Tarnaujant Dievui mus irgi gali užgulti sunkumai. Jei neseniai mūsų žingsniai kiek apsunko, kaip atgauti jėgas ir džiaugsmą? Pirmiausia svarbu pripažinti, kad Jehovos keliai pranašiausi.

Aukšti Jehovos įstatymai

Jehovos keliai ‘aukštesni už žmonių kelius’; jo garbinimas ‘stovi tvirtai iškilęs virš kalvų ir yra aukštesnis už kalnus’. (Izaijo 55:9, Brb; Michėjo 4:1) Jehovos išmintis yra „iš aukštybių kilusi išmintis“. (Jokūbo 3:17) Jo įstatymai aukštesni už visus kitus. Pavyzdžiui, kai žiaurieji kanaaniečiai atnašaudavo vaikus, Jehova izraelitams davė moralės požiūriu aukštus įstatymus, skatinančius būti jautrius. Jis jiems sakė: „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui... Ateivis... bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį.“ (Kunigų 19:15, 34)

Koks ‘didingas Viešpaties įstatymas’, dar aiškiau parodė Jėzus, gimęs po penkiolikos šimtmečių. (Izaijo 42:21) Kalno pamoksle  savo mokiniams jis kalbėjo: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“ (Mato 5:44, 45) „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, — sakė jis, — nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.“ (Mato 7:12)

Šie aukšti įstatymai prasismelkia į palankias žmonių širdis ir skatina sekti savo Dievu. (Efeziečiams 5:1; 1 Tesalonikiečiams 2:13) Prisimink, kaip pasikeitė Paulius. Kur šis žmogus Biblijoje paminėtas pirmą kartą, rašoma, kad jis „pritarė Stepono nužudymui“ ir „siaubingai niokojo susirinkimą“. Vos po kelerių metų Tesalonikos krikščionims jis jau buvo „švelnus tarsi motina, globojanti savo kūdikius“. Dievo mokymas šį persekiotoją pavertė atjaučiu krikščionimi. (Apaštalų darbų 8:1; 8:3, NW; 1 Tesalonikiečiams 2:7) Jis buvo kupinas dėkingumo, kad Kristaus mokymas pakeitė jo asmenybę. (1 Timotiejui 1:12, 13) Kaip mums toks dėkingumas padėtų vaikščioti aukštais Dievo takais?

Vaikščiodami įvertinkime, ką turime

Kurie keliauja po kalnus, džiaugiasi įspūdingais reginiais. Kartu jie išmoksta gėrėtis ir šalia takelio pasitaikančiomis smulkmenomis: neįprastu akmenuku, žavia gėlyte ar pro šalį skuodžiančiu gyvūnėliu. Taip pat ir vaikščiojant Dievo takais svarbu pastebėti tiek didelius, tiek smulkius džiugesį teikiančius dalykus. Jei pastebėsime, keliausime pasišokinėdami. Tada nebereikės vargingai vilktis — žingsniuosime maloniai ir kartosime Dovydo žodžius: „Su aušra atskleisk man savo ištikimąją meilę, nes tavimi pasitikiu. Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti.“ (Psalmyno 143:8)

Jau ilgus metus Jehovos takais vaikščiojanti Mari sako: „Stebėdama Jehovos kūrinius pastebiu ne tik jų sudėtingumą, bet ir Dievo jausmus. Ir žvėrelis, ir paukštelis, ir vabaliukas — kiekvienas jų yra tarsi žavus mažytis pasaulėlis. Taip pat gėriuosi ir laiko tėkmėje vis aiškėjančiomis dvasinėmis tiesomis.“

Kaip mums išmokti būti dėkingiems? Viena, reikia įžvelgti, kiek daug dėl mūsų Jehova stengiasi. „Be paliovos melskitės! — rašė Paulius. — Už viską dėkokite.“ (1 Tesalonikiečiams 5:17, 18, Brb; Psalmyno 119:62, Brb)

Dėkingumą ugdytis padeda ir asmeninės studijos. Paulius ragino Kolosų krikščionis: „Vaikščiokite vienybėje su [Kristumi Jėzumi], ... kupini tikėjimo ir dėkingumo.“ (Kolosiečiams 2:6, 7, NW) Skaitydami ir apmąstydami Bibliją stiprinamės tikėjimą ir suartėjame su jos Autoriumi. Biblijos puslapiuose slypi lobiai, kuriuos atradę tampame ‘kupini dėkingumo’.

Kelią lengvina ir tarnavimas Jehovai greta savų brolių. Psalmininkas pats sakė: „Esu pagarbiai tavęs bijančiųjų bičiulis.“ (Psalmyno 119:63) Juk nemažai džiugių akimirkų patiriame būtent būdami su broliais — teokratiniuose sambūriuose ar  kitomis progomis. Puikiai suvokiame, kad mūsų brangioji pasaulinė krikščionių šeima gyvuoja tik dėl Jehovos ir jo aukštų kelių. (Psalmyno 144:15b)

Kad Jehovos keliais nuolat judėtume į priekį, reikia ne tik vertinti, ką turime, bet ir suvokti savo laisvės ribas.

Vaikščiokime suvokdami ribas

Ribas jaučiantys keliautojai vaikšto atidžiai, kad nepasiklystų, saugosi, kad per daug nepriartėtų prie uolos krašto. Taip pat yra ir su mumis: Jehova leidžia tinkamai naudotis savo valios laisve, bet turime ją kiek apriboti, nes privalome vykdyti krikščioniškus įsipareigojimus.

Jehova tikisi, jog patys viską atliksime kaip reikiant. Jis juk nenustato, kiek jėgų ir laiko privalome atiduoti krikščioniškai veiklai ar kiek turėtume remti ją finansiškai bei dar kaip nors kitaip. Priešingai. Visiems mums taikytina tai, ką Paulius rašė korintiečiams: „Tegul kiekvienas daro, kaip nutaręs širdyje.“ (2 Korintiečiams 9:7, NW; Hebrajams 13:15, 16)

Krikščionys apriboja savo laisvę ir mielai duoda, — pavyzdžiui, dalija gerąją naujieną, taip pat remia pasaulinį Karalystės darbą. Vyresniuoju tarnaujantis Gerhardas papasakojo, kad pabuvę viename kongrese Rytų Europoje abu su žmona nutarė aukoti daug daugiau. „Pamatėm, kad ten mūsų broliai gyvena gana vargingai, — sako jis; — vis dėlto jie labai brangina biblinę literatūrą, todėl nusprendėm padėti tokiems broliams kitose šalyse kiek tik sugebame.“

Ugdykimės ištvermę

Vaikščioti aukštikalnėse reikia ištvermės. Kad pasiruoštų ilgam žygiui, geri žygeiviai kiek galėdami treniruojasi, daug kas išeina į kelias trumpesnes keliones. Paulius panašiai patarė nuolat dalyvauti teokratinėje veikloje, kad palaikytume dvasinę formą. Pasak jo, kas trokšta ‘vaikščioti, kaip verta Jehovos’, ir ‘būti sustiprinti’, turi ‘nešti visokių gerų darbų vaisių’. (Kolosiečiams 1:10, 11; NW)

Keliautojo ištvermę labai palaiko regimas tikslas. Kaip? Jeigu jis eina turėdamas tikslą pasiekti konkretų matomą objektą, pavyzdžiui, tolimą kalną, būna daug lengviau. Matydamas, kaip keičiasi aplinka, keliautojas nustato, kiek priartėjo prie tikslo. Kai atsisuka ir pažvelgia į nueitą kelią, jis patenkintas nusišypso.

O mus palaiko ir skatina veikti amžinojo gyvenimo viltis. (Romiečiams 12:12) Kai vaikštome Jehovos keliais, jaučiamės laimingi, jei pasiekiame nusistatytą teokratinį tikslą. Koks džiaugsmas pasižiūrėti, kiek jau daug metų ištikimai tarnaujame, arba pastebėti, kaip stipriai pasikeitėme! (Psalmyno 16:11)

Tausodami jėgas ir norėdami nukeliauti labai toli, ėjikai turi išlaikyti vienodą tempą. Taip pat ir mums judėti link savo tikslo padeda geri įpratimai — sueigų lankymas, ėjimas į skelbimo tarnybą bei kita. Paulius bendratikius ragino: „Ir toliau vaikščiokime tvarkingai tuo pačiu įpročiu.“ (Filipiečiams 3:16, NW)

Žinoma, Jehovos takais nevaikštome vieni. „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“, — rašo Paulius. (Hebrajams 10:24) Gera, dvasinga bendratikių draugija padės išlaikyti vieną tempą. (Patarlių 13:20, Brb)

Ir svarbiausia, — nevalia užmiršti, kad Jehova nepaliauja duoti jėgų. Tie, kurių stiprybė bus Jehovoje, „eis iš stiprybės į stiprybę“. (Psalmyno 84:5, 7, Jr) Taigi kad ir kokie kalnai mums pastotų kelią, juos įveiksime.