Kas iš tikrųjų yra pragaras?

PRAGARĄ žmonės įsivaizduoja įvairiai, bet apskritai jis laikomas bausmės už nuodėmes vieta. Apie nuodėmę ir jos pasekmes Biblijoje sakoma: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Romiečiams 5:12) Rašte dar teigiama: „Atpildas už nuodėmę — mirtis.“ (Romiečiams 6:23) Kadangi už nuodėmę baudžiama mirtimi, nustatant tikrąją pragaro esmę svarbiausia išsiaiškinti, kas atsitinka su mumis, kai mirštame.

Ar kokia nors gyvybė kokia nors forma lieka egzistuoti po mirties? Kas per vieta yra pragaras ir kokie žmonės ten eina? Ar esantiems pragare yra viltis? Į tuos klausimus Biblija duoda teisingus ir patenkinančius atsakymus.

Gyvenimas po mirties?

Ar yra kas nors žmogaus viduje, pavyzdžiui, siela ar dvasia, kuri lieka gyventi po kūno mirties? Pagalvokime, kaip gavo gyvybę pirmasis žmogus Adomas? Biblijoje sakoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą.“ (Pradžios 2:7, Brb) Nors kvėpavimas palaikė gyvybę, įpūsti į žmogaus šnerves „gyvybės kvapą“ reiškė daug daugiau negu tik pūstelėti į jo plaučius oro. Tai reiškė, kad Dievas negyvame Adomo kūne įžiebė gyvybės kibirkštį — „gyvybės jėgą“, veikiančią kiekvienoje žemiškoje būtybėje. (Pradžios 6:17; NW; 7:22; NW) Ši gyvybę įkvepianti jėga Biblijoje vadinama „dvasia“. (Jokūbo 2:26) Ją galima palyginti su elektros srove, priverčiančia mašiną ar prietaisą veikti ir atlikti tam tikrą darbą. Bet kaip srovė niekada neįgyja sužadinamo prietaiso savybių, taip gyvybės jėga neįgyja būtybės, kurią atgaivina, bruožų. Ji nėra asmuo ir negali mąstyti.

Kas atsitinka su dvasia, kai žmogus miršta? Psalmyno 146:4 sakoma: „Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės.“ Po mirties beasmenė žmogaus dvasia nekeliauja į jokią kitą sritį, kad gyvuotų ten kaip dvasinė būtybė. Ji ‘sugrįžta pas Dievą, kuris ją davė’. (Mokytojo 12:7, Brb) Tai reiškia, kad to asmens ateities gyvenimo perspektyva dabar priklauso tik nuo Dievo.

Senovės graikų filosofai Sokratas ir Platonas tikėjo, kad žmogus turi sielą, kuri pergyvena mirtį ir išlieka amžinai. Ko apie  ją mokoma Biblijoje? Adomas „tapo gyva siela“, — sakoma Pradžios 2:7 (Brb). Jis negavo sielos; jis — visas asmuo — buvo siela. Šventajame Rašte kalbama, jog siela darbuojasi, geidžia valgyti, būna pagrobiama, kenčia nemigą ir panašiai. (Kunigų 23:30, NW; Pakartoto Įstatymo 12:20, Vl; 24:7, Vl; Psalmyno 119:28, Brb) Taigi siela yra pats žmogus. Miršta žmogus, miršta siela. (Ezechielio 18:4, Brb)

Tad kokia yra mirusiųjų būklė? Paskelbdamas nuosprendį Adomui Jehova pasakė: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19) Kur buvo Adomas prieš Dievui suformuojant jį iš žemės dulkių ir suteikiant gyvybę? Jis tiesiog neegzistavo! O kai mirė, vėl sugrįžo į visišką nebūtį. Mirusiųjų būklė gerai apibūdinama Mokytojo 9:5, 10 (Brb): „Mirusieji nieko nebežino... Kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties.“ Pagal Bibliją, mirtis yra nebūtis. Mirusieji neturi sąmonės, nieko nejaučia ir nemąsto.

Nesibaigiančios kančios ar bendras kapas?

Kadangi mirusieji yra be sąmonės, pragaras negali būti ugninė kankinimo vieta, kur nedorėliai kenčia po mirties. Tad kas gi pragaras yra? Atsakymą rasime patyrinėję, kas po mirties atsitiko su Jėzumi? Biblijos rašytojas Lukas nurodo, kad ‘[Jėzus] nelikęs hade [„pragare“, Brb] ir kad jo kūnas nesupuvęs’. * (Apaštalų darbų 2:31, A. Jurėno vertimas, 1972 (Jr72), išnaša) Kur buvo tas pragaras, į kurį nuėjo net Jėzus? Apaštalas Paulius rašė: „Aš jums perdaviau... būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai.“ (1 Korintiečiams 15:3, 4) Taigi Jėzus nuėjo į pragarą, tai yra kapą, bet jis nebuvo ten paliktas, nes buvo pažadintas, arba prikeltas.

Taip pat pagalvokime apie daug kentėjusį teisųjį Jobą. Trokšdamas išsivaduoti iš baisios padėties jis meldė: „O kad Tu mane pragare [šeole] paslėptumei apdengęs tol, kol Tavo kerštas praeis.“ * (Jobo 14:13, Vl) Kaip būtų neprotinga galvoti, kad Jobas troško apsaugos ugnies liepsnose! Jobui „pragaras“ tiesiog buvo kapas, kur būtų pasibaigusios jo kančios. Taigi Biblijos pragaras yra bendras žmonijos kapas, kur eina ir gerieji, ir blogieji.

Pragaro ugnis viską suryja?

O gal pragaro ugnis simbolizuoja visišką, arba galutinį, sunaikinimą? Šventajame  Rašte ugnis skiriama nuo hado, arba pragaro; ten sakoma: „Tuomet Mirtis ir Hadas buvo įmesti į ugnies ežerą.“ Čia paminėtas „ežeras“ yra simbolis, nes mirtis ir pragaras (hadas), įmesti į jį, negali būti tiesiogiai sudeginami. „Tai [ugnies ežeras] yra antroji mirtis“ — tokia mirtis, iš kurios nebėra sugrįžimo į gyvenimą. (Apreiškimo 20:14, Jr72, išnaša)

Ugnies ežeras reiškia tą patį, ką ir „ugnies gehena [„pragaro ugnis“, BD]“, apie kurią kalbėjo Jėzus. (Mato 5:22, Jr72, išnaša; Morkaus 9:47, 48, Jr72, išnaša) Gehena autentiškuose Krikščionių graikiškuosiuose raštuose paminėta 12 kartų ir nurodo Hinomo slėnį, buvusį už Jeruzalės sienų. Jėzui esant žemėje šis slėnis buvo sąvartynas, „kur būdavo metami nusikaltėlių ir gyvulių lavonai bei įvairios kitos atmatos“ (Smith’s Dictionary of the Bible). Kad liepsna neužgestų ir šiukšlės sudegtų, į ugnį mesdavo sieros. Jėzus tą slėnį tinkamai minėjo kaip amžino sunaikinimo simbolį.

Ugnies ežeras, kaip ir gehena, reiškia amžiną sunaikinimą. Mirtis ir hadas ‘įmetami’ į tą ežerą ta prasme, kad visiškai išnyks, kai žmonija bus išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties pasmerkimo. Be to, tas ežeras bus užsispyrusių, neatgailaujančių nusidėjėlių „dalis“. (Apreiškimo 21:8) Jie irgi bus sunaikinti amžiams. O Dievo atmintyje esantieji, kurie yra pragare — bendrajame žmonijos kape, turi nuostabią ateitį.

Pragaras ištuštės!

Apreiškimo 20:13 (Jr72, išnaša) sakoma: „Jūra atidavė savo mirusiuosius, ir Mirtis bei Hadas atidavė savo mirusiuosius.“ Taip, biblinis pragaras ištuštės. Kaip pažadėjo Jėzus, „ateina valanda, kai visi gulintieji [„atminimo“, NW] kapuose išgirs [Jėzaus] balsą ir išeis“. (Jono 5:28, 29, Jr) Nors dabar mirusieji nebeegzistuoja jokia forma, milijonai jų, esančių Jehovos Dievo atmintyje, bus prikelti, tai yra sugrąžinti gyventi, rojumi paverstoje žemėje. (Luko 23:43, NW; Apaštalų darbų 24:15)

Prikeltieji į naująjį Dievo pasaulį, jeigu laikysis teisingų įstatymų, niekada nebemirs. (Izaijo 25:8) Jehova „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“. Išties, ‘kas buvo pirmiau, tas bus praėję’. (Apreiškimo 21:4) Kokios palaimos laukia esančiųjų pragare — „atminimo kapuose“! Tos palaimos yra svari priežastis semtis daugiau žinių apie Jehovą Dievą ir jo Sūnų, Jėzų Kristų. (Jono 17:3)

[Išnašos]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Jobas prašė apsaugos pragare

[Iliustracija 6 puslapyje]

Ugnies gehena — amžino sunaikinimo simbolis

[Iliustracija 7 puslapyje]

‘Gulintieji atminimo kapuose išeis’