Krikščionys garbina Dievą dvasia ir tiesa
Krikščionys garbina Dievą dvasia ir tiesa
„Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (JONO 4:24)
1. Koks garbinimas Dievui patinka?
JEHOVOS viengimis Sūnus Jėzus Kristus aiškiai nurodė, koks garbinimas patinka jo dangiškajam Tėvui. Nuoširdžiai liudydamas samarietei prie šulinio netoli Sicharo Jėzus pasakė: „Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda — jau dabar ji yra, — kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (Jono 4:22-24) Kaip suprasti šiuos žodžius?
2. Kuo rėmėsi samariečių garbinimas?
2 Samariečių tikėjimas buvo klaidingas. Įkvėptomis jie laikė tik pirmąsias penkias Šventojo Rašto knygas. Jų pačių peržiūrėtos ir ištaisytos, jos buvo žinomos kaip Samariečių Penkiaknygė. Samariečiai Dievo gerai nepažinojo, o žydams buvo patikėtos Rašto žinios. (Romiečiams 3:1, 2) Todėl ištikimi žydai ir kiti žmonės galėjo būti Jehovos laiminami. Tačiau ko tai iš jų reikalavo?
3. Ką reiškia garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“?
3 Ką praeityje privalėjo daryti žydai, samariečiai ir kiti žmonės, norėdami įtikti Jehovai? Jie turėjo garbinti jį „dvasia ir tiesa“. Taip ir mes. Nors Dievui tarnautume karštai ir uoliai, iš širdies, trykštančios meile ir tikėjimu, garbinti dvasia reiškia daugiau: reikia turėti jo šventosios dvasios ir leistis jos vadovaujamiems. Tyrinėdami Dievo Žodį ir jį pritaikydami savo dvasią, arba proto nuostatą, turime derinti su Dievo dvasia. (1 Korintiečiams 2:8-12) Garbinti Jehovą priimtinai taip pat reiškia šlovinti jį tiesa, tai yra remiantis tuo, kas apie jį ir jo tikslus atskleidžiama jo Žodyje Biblijoje.
Tiesą rasti galima
4. Kokio esama požiūrio į tiesą?
4 Kai kurie filosofai išsiugdė požiūrį, kad absoliuti tiesa žmonėms nepasiekiama. Švedų rašytojas Alfas Albergas rašė: „Dauguma filosofinių klausimų suformuluoti taip, kad į juos neįmanoma aiškiai atsakyti.“ Kai kurių manymu, tiesa tėra santykinė, tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Pasak Jėzaus Kristaus, ne.
5. Kam Jėzus atėjo į pasaulį?
5 Mintimis nusikelkime į 33 m. e. m. pradžią. Štai Jėzus stovi priešais Romos vietininką Poncijų Pilotą ir jam sako: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą.“ Pilotas klausia: „O kas yra tiesa?!“ Bet jis nelaukia Jėzaus paaiškinimo. (Jono 18:36-38)
6. a) Kaip apibrėžiama „tiesa“? b) Kokį pavedimą Jėzus davė savo sekėjams?
6 „Tiesa“, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, yra tai, „kas atitinka tikrovę“. Tačiau ar Jėzus liudijo tiesą plačiąja prasme? Ne. Jis turėjo omenyje konkrečią tiesą. Jis nurodė savo sekėjams tą tiesą skleisti: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mato 28:19, 20) Prieš šios santvarkos pabaigą Jėzaus tikrieji sekėjai skelbia „tiesą apie gerąją naujieną“ visame pasaulyje. (Galatams 2:14, NW) Taip išsipildo Jėzaus žodžiai: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ (Mato 24:14, Naujasis Testamentas, 1972, vertė Č. Kavaliauskas). Mums svarbu atpažinti tuos, kurie moko tiesos visas tautas skelbdami gerąją naujieną apie Karalystę.
Kaip galime sužinoti tiesą
7. Kaip įrodytum, kad Jehova yra tiesos Šaltinis?
7 Jehova yra dvasinės tiesos Šaltinis. Todėl psalmininkas Dovydas vadino Jehovą „tiesos Dievu“. (Psalmyno 31:5, Brb; 43:4 [43:3, Brb]) Savo Tėvo Žodį Jėzus laikė tiesa ir pasakė: „Pranašų parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Dievo.’ Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.“ (Jono 6:45; 17:17; Izaijo 54:13) Taigi ieškantieji tiesos turi būti mokomi Jehovos, Didžiausiojo Mokytojo. (Izaijo 30:20, 21) Jiems būtina įgyti „[„tikrąjį“, NW] Dievo pažinimą“. (Patarlių 2:5, Brb) Jehova tiesos mokė ar ją perdavė įvairiopai.
8. Kaip Dievas perduodavo tiesą?
8 Pavyzdžiui, Įstatymą izraelitams Dievas perdavė per angelus. (Galatams 3:19, Brb) Rodydamasis sapne jis pažadėjo palaiminti patriarchus Abraomą ir Jokūbą. (Pradžios 15:12-16; 28:10-19) Dievas net kalbėjo iš dangaus po Jėzaus krikšto ir žmonės girdėjo jo jaudinančius žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mato 3:17) Galime būti dėkingi, kad Dievas tiesą perdavė įkvėpdamas Biblijos rašytojus. (2 Timotiejui 3:16, 17) Tad studijuodami Dievo Žodį galime turėti „tiesos tikėjimą“. (2 Tesalonikiečiams 2:13)
Tiesa ir Dievo Sūnus
9. Kaip Dievas apreiškė tiesą per savo Sūnų?
9 Tiesą žmonijai Dievas veiksmingiausiai apreiškė per savo Sūnų Jėzų Kristų. (Hebrajams 1:1-3) Jėzus kalbėjo tiesą taip, kaip nebuvo kalbėjęs joks kitas žmogus. (Jono 7:46) Tiesą nuo Tėvo jis skleidė net įžengęs į dangų. Pavyzdžiui, apaštalas Jonas gavo „Jėzaus Kristaus Apreiškimą, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti“. (Apreiškimo 1:1-3)
10, 11. a) Su kuo susijusi tiesa, kurią liudijo Jėzus? b) Kaip per Jėzų tiesa tapo tikrove?
10 Poncijui Pilotui Jėzus pasakė atėjęs į žemę liudyti tiesą. Tarnaudamas žemėje jis nurodė, kad ta tiesa susijusi su Jehovos visavaldystės teisės apgynimu per Dievo Karalystę, vadovaujamą Karaliaus Kristaus. Bet tiesą Jėzus liudijo ne tik ją skelbdamas ir jos mokydamas. Tą tiesą jis įgyvendino ir padarė tikrove. Todėl apaštalas Paulius rašė: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui.“ (Kolosiečiams 2:16, 17)
11 Tiesa pirmiausia tapo tikrenybe, kada, kaip buvo nusakyta, Jėzus gimė Betliejuje. (Michėjo 5:1 [5:2, Brb]; Luko 2:4-11) Tikrove tiesa tapo ir išsipildant Danieliaus pranašystei apie Mesijo pasirodymą pasibaigus 69 ‘metinėms savaitėms’. Tai įvyko, kai tiksliai tuo nusakytu laiku, 29 m. e. m., Jėzus stojo Dievo akivaizdon per savo krikštą ir buvo pateptas šventąja dvasia. (Danieliaus 9:25, Brb; Luko 3:1, 21, 22) Tiesa toliau virto tikrenybe, kai Jėzus mokė žmones apie Karalystę. (Izaijo 9:1, 2, 6, 7 [8:23; 9:1, 5, 6, Brb]; 61:1, 2; Mato 4:13-17; Luko 4:18-21) Tiesa taip pat tapo tikrove per jo mirtį ir prikėlimą. (Psalmyno 16:8-11; Brb; Izaijo 53:5, 8, 11, 12; Mato 20:28; Jono 1:29; Apaštalų darbų 2:25-31)
12. Kodėl Jėzus galėjo pasakyti ‘Aš esu tiesa’?
12 Kadangi Jėzus Kristus buvo tiesos pagrindas, jis galėjo pasakyti: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jono 14:6) Žmonės tampa dvasiškai laisvi, kai ima ‘branginti tiesą’ pripažindami Jėzui Dievo skirtą vaidmenį. (Jono 8:32-36; 18:37) Kadangi romūs lyg avys žmonės priima tiesą ir laikosi Kristaus tikėjimo, jie gaus amžinąjį gyvenimą. (Jono 10:24-28)
13. Su kuo susijusią Biblijos tiesą dabar aptarsime?
13 Tiesa, kurią skelbė Jėzus ir jo įkvėpti mokiniai, yra krikščionių tikėjimo pagrindas. Taigi tie, kas ‘paklūsta tikėjimui’, ‘vaikščioja tiesoje’. (Apaštalų darbų 6:7; 3 Jono 3, 4) Kas gi vaikščioja tiesoje šiandien? Kas moko tiesos visas tautas? Svarstydami šiuos klausimus sutelksime dėmesį į pirmuosius krikščionis ir aptarsime Biblijos tiesą, susijusią su: 1) mūsų įsitikinimais, 2) garbinimo būdu ir 3) elgsena.
Tiesa ir įsitikinimai
14, 15. Ką galime pasakyti apie pirmųjų krikščionių ir Jehovos liudytojų požiūrį į Raštą?
14 Pirmieji krikščionys Jehovos rašytinį Žodį labai gerbė. (Jono 17:17) Jie grindė juo savo įsitikinimus ir gyvenseną. Klemensas Aleksandrietis, gyvenęs antrajame ir trečiajame šimtmetyje, pasakė: „Tie, kurie siekia tobulumo, nenustos ieškoti tiesos tol, kol jų įsitikinimai nebus pagrįsti pačiu Raštu.“
15 Jehovos liudytojai, kaip ir pirmieji krikščionys, Bibliją labai vertina. Jie tiki, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti“. (2 Timotiejui 3:16) Apsvarstykime keletą pirmųjų krikščionių įsitikinimų ir palyginkime su tuo, ko moko šiuolaikiniai Jehovos tarnai remdamiesi Biblija, savo pagrindiniu vadovėliu.
Tiesa apie sielą
16. Kokia yra tiesa apie sielą?
16 Pirmieji krikščionys tikėjo tuo, kas parašyta Raštuose, tad apie sielą mokė teisingai. Jie žinojo, jog Dievo sukurtas žmogus „tapo gyva siela“. (Pradžios 2:7, Brb) Be to, jie pripažino, kad siela miršta. (Ezechielio 18:4, Brb; Jokūbo 5:20) Tie krikščionys taip pat suprato, kad „mirusieji nebežino nieko“. (Mokytojo 9:5, 10)
17. Kokia yra viltis dėl mirusiųjų?
17 Tačiau pirmieji Jėzaus mokiniai turėjo tvirtą viltį, kad mirusieji, esantys Dievo atmintyje, bus prikelti, arba sugrąžinti gyventi. Tą įsitikinimą aiškiai išreiškė Paulius: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.“ (Apaštalų darbų 24:15) Netgi tariamasis krikščionis Minukijus Feliksas vėlesniais laikais rašė: „Tik bukagalvis ir neprotingas gali sakyti, kad Dievas, padaręs žmogų, negali jo atkurti.“ Jehovos liudytojai, kaip ir pirmieji krikščionys, mokydami apie žmogaus sielą, mirtį ir prikėlimą tvirtai laikosi Rašto tiesos. Dabar aptarkime, ar Dievas ir Kristus yra tapatūs.
Tiesa ir Trejybė
18, 19. Kodėl galima teigti, kad Trejybė nėra Rašto mokymas?
18 Pirmieji krikščionys Dievo, Kristaus ir šventosios dvasios nelaikė Trejybe. Leidinyje The Encyclopædia Britannica sakoma: „Nei žodžio ‘Trejybė’, nei aiškaus šios doktrinos išdėstymo Naujajame Testamente nėra; Jėzus ir jo sekėjai niekada nebandė paneigti Senojo Testamento šemos [hebrajų maldos]: ‘Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats!’ (Įst 6:4)“ Krikščionys negarbino romėnų triados ar kokių kitų dievų. Jie pripažino Jėzaus nurodymą garbinti tiktai Jehovą. (Mato 4:10, NW) Jie tikėjo Kristaus žodžiais: „Tėvas už mane aukštesnis.“ (Jono 14:28) Jehovos liudytojų požiūris šiandien toks pat.
19 Jėzaus pirmieji sekėjai Dievo, Kristaus ir šventosios dvasios netapatino. Mokinius jie krikštijo vardan: 1) Tėvo, 2) Sūnaus ir 3) šventosios dvasios, bet ne vardan Trejybės. Jehovos liudytojai moko Rašto tiesos, todėl Dievo, jo Sūnaus ir šventosios dvasios irgi netapatina. (Mato 28:19)
Tiesa ir krikštas
20. Kokių žinių turi turėti norintieji krikštytis?
20 Jėzus liepė savo sekėjams ruošti mokinius diegiant jiems tiesą. Kad galėtų krikštytis, mokiniai privalo įgyti elementarų Biblijos pažinimą. Pavyzdžiui, jie turi pripažinti Tėvo ir jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, padėtį ir valdžią. (Jono 3:16) Norintieji krikštytis taip pat turi suprasti, kad šventoji dvasia nėra asmuo, o Dievo veiklioji jėga. (Pradžios 1:2, išnaša)
21, 22. Kodėl krikštytis turi tik įtikėjusieji?
21 Pirmieji krikščionys krikštydavo tik išmokytus ir atgailavusius asmenis, visiškai pasiaukojusius vykdyti Dievo valią. Žydai ir prozelitai, susirinkę į Jeruzalę per 33 m. e. m. Sekmines, jau turėjo tam tikrą Hebrajiškųjų raštų pažinimą. Girdėdami apaštalą Petrą kalbant apie Jėzų Mesiją, maždaug 3000 „mielai priėmė jo žodį“ ir „buvo pakrikštyti“. (Apaštalų darbų 2:41, Brb; 3:19—4:4; 10:34-38)
22 Krikščionių krikštas skirtas įtikėjusiesiems. Samarijos gyventojai priėmė tiesą ir „patikėję Pilypu, skelbiančiu Dievo karalystės gerąją naujieną ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys“. (Apaštalų darbų 8:12) Etiopas eunuchas, pamaldus prozelitas, jau turėjo žinių apie Jehovą. Patikėjęs Pilypo paaiškinimu, kaip išsipildė pranašystė apie Mesiją, jis buvo pakrikštytas. (Apaštalų darbų 8:34-36) Vėliau Kornelijui ir kitiems nežydams Petras pasakė, jog „[Dievas] priima tą, kuris jo bijosi ir teisingai elgiasi“, ir kad kiekvienas tikintis Jėzų Kristų gauna nuodėmių atleidimą. (Apaštalų darbų 10:35, 43; Jr; 11:18) Visa tai derinasi su Jėzaus paliepimu ‘daryti mokinius ir mokyti juos laikytis visko, ką tik jis yra įsakęs’. (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbų 1:8) Jehovos liudytojai laikosi tos pačios tvarkos: leidžia krikštytis tik tiems, kurie turi elementarų Biblijos pažinimą ir yra pasiaukoję Dievui.
23, 24. Kaip krikščionis turi būti krikštijamas?
23 Tikintysis pakrikštijamas tinkamai, jei yra visiškai panardinamas vandenyje. Jėzus, pakrikštytas Jordano upėje, ‘išbrido iš vandens’. (Morkaus 1:10) Vandenyje buvo pakrikštytas ir etiopas eunuchas. Jis su Pilypu „įbrido į vandenį“ ir paskui ‘išėjo’ iš jo. (Apaštalų darbų 8:36-40) Rašte krikštas siejamas su simboliniu palaidojimu, o tai irgi rodo, jog krikštijamąjį reikia panardinti. (Romiečiams 6:4-6; Kolosiečiams 2:12)
24 Leidinyje The Oxford Companion to the Bible sakoma: „Iš Naujajame Testamente aprašytų krikšto atvejų akivaizdu, kad krikštijamas asmuo būdavo panardinamas.“ Prancūzų veikale Larousse du XXe Siècle (Paryžius, 1928) rašoma, jog „pirmieji krikščionys krikštydavosi visur, kur galėdavo būti panardinti vandenyje“. O knygoje After Jesus—The Triumph of Christianity pažymima: „[Krikštytis pageidaujantis] asmuo privalėdavo išpažinti tikėjimą, o paskui Jėzaus vardu būdavo panardinamas į vandenį.“
25. Ką aptarsime kitame straipsnyje?
25 Čia paminėjome tik keletą Biblija pagrįstų pirmųjų krikščionių įsitikinimų ir veiklos pavyzdžių. Galima pateikti daugiau sugretinimų, kuo tikėjo pirmieji krikščionys ir kuo tiki Jehovos liudytojai. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip dar atpažįstami tie, kurie moko žmones tiesos.
Kaip atsakytum?
• Kokio garbinimo Dievas reikalauja?
• Kaip per Jėzų Kristų tiesa tapo tikrove?
• Kokia yra tiesa apie sielą ir mirtį?
• Kaip krikščionys krikštijami ir ko reikalaujama iš norinčiųjų pasikrikštyti?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 16 puslapyje]
Jėzus pasakė Pilotui: ‘Aš atėjau liudyti tiesą’
[Iliustracija 17 puslapyje]
Ar paaiškintum Jėzaus žodžius ‘Aš esu tiesa’?
[Iliustracija 18 puslapyje]
Kokia yra tiesa apie krikščionių krikštą?