Kur dingo pragaro ugnis?

KOKIŲ minčių jums sukelia žodis „pragaras“? Ar tai tiesioginė ugnies ir sieros, amžino skausmo ir kančių vieta? O gal tik simbolis, tam tikra padėtis ar būsena?

Siaubingas kančias ugnies pragare religiniai krikščionijos vadai šimtmečiais vaizdavo kaip nusidėjėliams skirtą lemtį. Panašiai šiandien teigia ir daugelis kitų religijų. „Nors pragarą įprastiniu žodžiu padarė krikščionybė, šios doktrinos laikosi ne ji viena, — sakoma žurnale U.S.News & World Report. — Šį rūstų pomirtinį atpildą skelbia beveik visos pagrindinės ir kai kurios mažesnės pasaulio religijos.“ Vienokiu ar kitokiu pragaru tiki hinduistai, budistai, musulmonai, džainistai ir daosistai.

Šiaip ar taip, šiuolaikiškai mąstantiems žmonėms reikėjo kitokio pragaro įvaizdžio. Minėtame žurnale sakoma: „Nors dalis tikinčiųjų palaiko tradicinio pragaro sampratą, atsiranda nuomonių, kad amžinasis pasmerkimas pragare veikiau primena baisų įkalinimą vienutėje, o ne ugnį.“

Jėzuitų žurnalas La Civiltà Cattolica pažymėjo: „Neteisinga... galvoti, kad Dievas, pasitelkęs demonus, kankintų pasmerktuosius ugnies liepsnomis.“ Žurnale priduriama: „Pragaras — ne vieta, o būsena, kai žmogus kenčia praradęs Dievą.“ Popiežius Jonas Paulius II 1999 metais pasakė: „Pragaras reiškia ne vietą, o padėtį tų, kurie savo noru visiškai atsiskyrė nuo Dievo — gyvybės ir džiaugsmo šaltinio.“ Popiežiaus teigimu, ugninis pragaras yra „visiška neviltis ir beprasmis gyvenimas be Dievo“. Jeigu kalbėdamas apie pragarą popiežius minėtų „liepsnas ir raudonšvarkį velnią su šakėmis, žmonės juo netikėtų“, — sako bažnyčios istorikas Martinas Martis.

Požiūrį keičia ir kitos religijos. Anglikonų bažnyčios doktrininė komisija pasakė: „Pragaras nėra amžinos kančios. Tai galutinai pasirinkta gyvensena — visiškai nepataisoma ir absoliučiai priešiška Dievui, galinti baigtis tik nebūtimi.“

Jungtinių Valstijų Episkopalinės bažnyčios katekizmas pragarą apibūdina kaip „amžiną mirtį atmetus Dievą“. Žurnale U.S.News & World Report pranešama, jog vis daugiau žmonių sako, kad „bedievių galas bus sunaikinimas, o ne amžinos kančios... [Jie] tvirtina, kad atmetusieji Dievą ‘ryjančioje [pragaro] ugnyje’ tiesiog išnyks“.

 Nors pragaro kaip ugnies ir sieros buveinės įvaizdžio dabar linkstama atsisakyti, daugelis pragarą tebelaiko tiesiogine kankinimų vieta. „Šventajame Rašte aiškiai kalbama apie pragarą kaip apie fizinę kančių vietą“, — sako Albertas Moleris iš Luisvilio Pietų baptistų teologijos seminarijos (Kentukio valstija, JAV). Pranešime „Apie pragaro esmę“, parengtame Evangelikų aljanso komisijos, teigiama: „Pragaras yra suvokimas, kad esi atmestas ir kankinamas, — ir priduriama: — Bausmės ir kankinimai pragare priklauso nuo žemėje padarytų nuodėmių sunkumo.“

Bet ar pragaras yra amžinų kančių ugnyje, ar sunaikinimo vieta? O gal tai tik atskirtis nuo Dievo? Kas pragaras yra iš tikrųjų?

[Rėmelis/iliustracijos 4 puslapyje]

Trumpa pragaro ugnies istorija

KADA vadinamieji krikščionys pradėjo tikėti pragaro ugnimi? Praėjus nemažai laiko po Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų mirties. „Apreiškimas Petrui (II m. e. šimtmetis) buvo pirmasis [apokrifinis] krikščionių kūrinys, kuriame aprašomas nusidėjėlių baudimas ir kankinimas pragare“, — teigiama prancūzų enciklopedijoje Encyclopædia Universalis.

Bažnyčios tėvai pragarą įsivaizdavo skirtingai. Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis, Tertulianas ir Kiprijonas tikėjo pragarą esant ugnies vietą. Origenas ir teologas Grigalius Nysietis mokė, kad pragaras — tai atskirtis nuo Dievo, dvasinės kančios. O Augustinas iš Hipono laikė pragaro kančias ir dvasinėmis, ir fizinėmis; jo požiūris ir buvo priimtas. „Griežtas mokymas, kad nusidėjėliams po šio gyvenimo nebus antros galimybės ir kad jų laukia neužgesinama ugnis, penktajame amžiuje visur jau buvo įsigalėjęs“, — rašė profesorius Dž. Kelis.

Šešioliktojo amžiaus protestantų reformatoriai Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas ugnies kančias pragare suvokė ne kaip fizines, o kaip amžiną atskirtį nuo Dievo. Vis dėlto pragaro kaip kančių vietos idėja po dviejų šimtmečių vėl atgijo. XVIII amžiuje protestantų pamokslininkas Džonatanas Edvardsas baugindavo kolonizuotos Amerikos gyventojus rodydamas pragaro piešinius.

Netrukus pragaro liepsnos pradėjo silpti. „XX amžiuje pragaras beveik užgeso“, — sakoma žurnale U.S.News & World Report.

[Iliustracijos]

Justinas Kankinys laikė pragarą ugnies vieta

Augustinas iš Hipono mokė, kad pragaro kančios yra ir dvasinės, ir fizinės