Papildykite savo ištvermę atsidavimu Dievui

„Papildykite savo tikėjimą... ištverme, ištvermę — atsidavimu Dievui.“ (2 PETRO 1:5, 6, NW)

1, 2. a) Kokio augimo tikimasi iš vaiko? b) Kiek svarbi yra dvasinė branda?

VAIKUI svarbu augti, ir ne tik fiziškai. Tikimasi, jog jis bręs ir protiškai bei emociškai. Ilgainiui jis išaugs savo vaikiškus bruožus ir taps brandžiu vyru ar moterimi. Apaštalas Paulius apie tai rašė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ (1 Korintiečiams 13:11)

² Pauliaus žodžiai pasako kai ką reikšminga apie dvasinę brandą. Krikščionims nedera likti dvasingumu kūdikiais; jie turi daryti pažangą ir tapti „išmanymu — subrendę žmonės“. (1 Korintiečiams 14:20) Jiems būtina uoliai stengtis pasiekti „Kristaus pilno ūgio matmenį“, nebebūti „mažais vaikais, siūbuojamais ir nešiojamais bet kokio mokymo vėjelio“. (Efeziečiams 4:13, 14; Jr)

3, 4. a) Ką turime daryti, kad dvasiškai subręstume? b) Kokias Dievui patinkančias savybes turime rodyti ir kiek jos svarbios?

³ Kaip galime subręsti dvasiškai? Normaliomis sąlygomis kūnas auga savaime, o štai dvasinės brandos būtina siekti. Tam reikia semtis tikslių žinių iš Dievo Žodžio ir atitinkamai veikti. (Hebrajams 5:14; 2 Petro 1:3) Tada galime rodyti savybes, kurios mielos Dievui. Kaip fiziškai bręstant įvairūs organai vystosi vienu metu, taip ir įvairios savybės ugdomos sykiu. Apaštalas Petras rašė: „Todėl, parodydami visą stropumą, papildykite savo tikėjimą dorybe, dorybę — pažinimu, pažinimą — susivaldymu, susivaldymą — ištverme, ištvermę — atsidavimu Dievui, atsidavimą Dievui — brolišku prieraišumu, brolišką prieraišumą — meile.“ (2 Petro 1:5-7, NW)

⁴ Visos Petro paminėtos savybės yra būtinos, nė vienos negalima ignoruoti. Apaštalas priduria: „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Petro 1:8) Tad panagrinėkime, kaip praturtinti savo ištvermę atsidavimu Dievui.

Būtina ištvermė

5. Kodėl mums reikia ištvermės?

⁵ Ir Petras, ir Paulius atsidavimą Dievui siejo su ištverme. (1 Timotiejui 6:11, NW) Būti ištvermingam reiškia ne vien pakelti sunkumą ar nenustoti ryžto. Tai reiškia būti ir kantriam, drąsiam, tvirtam, neprarandančiam vilties susidūrus su išmėginimais, trukdymais, gundymais ar persekiojimu. Gyvename su „atsidavimu Dievui Kristuje Jėzuje“, tad galime tikėtis persekiojimų. (2 Timotiejui 3:12, NW) Kad įrodytume Jehovai savo meilę ir išsiugdytume savybes, būtinas išgelbėti, turime ištverti. (Romiečiams 5:3-5; 2 Timotiejui 4:7, 8; Jokūbo 1:3, 4, Jr; 1:12). Be ištvermės amžinojo gyvenimo negausime. (Romiečiams 2:6, 7; Hebrajams 10:36)

6. Ką reiškia ištverti iki galo?

 ⁶ Kad ir kokia gera buvo mūsų tarnybos pradžia, galiausiai svarbiausia bus turėti ištvermės. Jėzus pasakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mato 24:13) Turime ištverti iki galo, ar tai būtų šio gyvenimo, ar nedorosios santvarkos galas. Turime likti ištikimi Dievui bet kokiomis aplinkybėmis. Bet jeigu nepapildysime savo ištvermės atsidavimu Jehovai, negalėsime jam įtikti ir negausime amžinojo gyvenimo. Kas tad yra atsidavimas Dievui?

Kas yra atsidavimas Dievui

7. Kas yra atsidavimas Dievui ir ką jis skatina daryti?

⁷ Atsidavimas Dievui yra asmens pagarba, garbinimas ir tarnavimas Jehovai, ištikimybės jo valdymui išraiška. Kad galėtume būti atsidavę Jehovai, turime tiksliai jį pažinti ir suprasti jo kelius. Reikia troškimo pažinoti Dievą asmeniškai, artimai. Tai turėtų skatinti ugdytis nuoširdų prieraišumą jam, parodyti jį savo poelgiais ir gyvensena. Turime trokšti būti kuo panašesni į Jehovą — laikytis jo kelių ir atspindėti jo savybes bei asmenybę. (Efeziečiams 5:1) Iš tiesų, atsidavimas Dievui skatina trokšti jam įtikti viskuo, ką darome. (1 Korintiečiams 10:31)

8. Kodėl atsidavimas Dievui turi būti išimtinis?

⁸ Kad galėtume būti iš tiesų atsidavę Dievui, turime garbinti tik Jehovą, neleisti niekam užimti jo vietos savo širdyje. Jis yra mūsų Kūrėjas, tad turi teisę iš mūsų reikalauti išimtinio atsidavimo. (Pakartoto Įstatymo 4:24, NW; Izaijo 42:8) Vis dėlto Jehova neverčia mūsų jo garbinti. Jis trokšta nuoširdaus atsidavimo. Besąlygiškai pasiaukoti Dievui ir gyventi pagal savo pasiaukojimą mus skatina meilė jam, pagrįsta tiksliu pažinimu.

Ugdykis su Dievu santykius

9, 10. Kaip galime ugdytis ir išlaikyti su Dievu artimus santykius?

⁹ Parodę savo atsidavimą Dievui krikštu turime ugdytis su juo dar artimesnius santykius. Tad troškimas daryti tai ir ištikimai tarnauti Jehovai skatina mus toliau tyrinėti ir apmąstyti jo Žodį. Kai leidžiame Dievo dvasiai veikti mūsų protą ir širdį, meilė Jehovai stiprėja. Tada mūsų santykiai su juo lieka pačiu svarbiausiu dalyku gyvenime. Jehova mums yra geriausias Draugas ir trokštame visuomet jam įtikti. (1 Jono 5:3) Vis labiau džiaugiamės maloniais santykiais su Dievu ir esame dėkingi, kad jis iš meilės mus pamoko ir prireikus pataiso. (Pakartoto Įstatymo 8:5)

¹⁰ Nesistengiant nuolatos stiprinti savo brangaus ryšio su Jehova, jis gali susilpnėti. Jeigu taip nutiktų, Dievo negalėtume kaltinti, nes „jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“. (Apaštalų darbų 17:27) Kokie esame laimingi, kad Jehova neapsunkina mums kelio link jo! (1 Jono 5:14, 15) Žinoma, norint su Jehova išlaikyti artimus santykius, reikia pastangų. Tačiau jis pats padeda mums prie jo artintis — suteikia visas reikiamas priemones ugdytis atsidavimą Dievui. (Jokūbo 4:8) Kaip galime gerai jomis pasinaudoti?

Išlaikyk dvasinę tvirtybę

11. Kaip parodome savo atsidavimą Dievui?

¹¹ Skatinami nuoširdžios meilės Dievui parodysime savo atsidavimą, kaip patarė Paulius: „Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį.“ (2 Timotiejui 2:15, Brb) Tam reikia laikytis gero reguliaraus Biblijos tyrinėjimo tvarkaraščio, lankyti sueigas ir dalyvauti skelbimo tarnyboje.  Be to, artimumą su Jehova išlaikome ‘be paliovos melsdamiesi’. (1 Tesalonikiečiams 5:17) Tai prasmingi mūsų atsidavimo Dievui raiškos būdai. Jei bent vieną iš jų apleistume, dvasiškai susirgtume ir nebepajėgtume įveikti Šėtono klastų. (1 Petro 5:8)

12. Kaip galime sėkmingai atlaikyti išmėginimus?

¹² Be to, jeigu esame dvasiškai stiprūs ir veiklūs, galime drąsiai sutikti užgriūvančius išmėginimus. Jie gali būti labai skaudūs. Abejingumą, priešiškumą, persekiojimus galbūt netgi sunkiau pakelti, jeigu tokio išmėginimo šaltinis yra šeimos nariai, giminaičiai ar kaimynai. Klastingas spaudimas pažeisti krikščioniškus principus gali kilti darbe ar mokykloje. Nusivylimas, liga ar depresija gali susilpninti mūsų jėgas ir apsunkinti kovą su tikėjimo išbandymais. Tačiau galime sėkmingai atlaikyti visus išmėginimus, jeigu pasižymime ‘šventu gyvenimu ir maldingumu [„atsidavimo Dievui darbais“, NW], laukdami Dievo dienos, skubindami jos atėjimą’. (2 Petro 3:11, 12) Ir būdami tikri Dievo palaima, galime daryti tai su džiaugsmu. (Patarlių 10:22, Brb)

13. Ką turime daryti, jeigu norime likti atsidavę Dievui?

¹³ Nors Šėtonas taikosi į Dievui atsidavusius asmenis, neturime bijoti. Kodėl? Todėl, kad „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo“. (2 Petro 2:9) Kad ištvertume bandymus ir būtume išgelbėti, svarbu, jog „atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje“. (Titui 2:12) Būdami krikščionys, turime saugotis, kad mūsų atsidavimo Dievui nesusilpnintų ir nesužlugdytų jokia kūniška silpnybė ar elgesys. Apsvarstykime, kas galėtų kelti grėsmę.

Saugokis visko, kas silpnina atsidavimą Dievui

14. Ką turime atminti, jeigu mus gundo materializmo pinklės?

¹⁴ Daugeliui spąstai — materializmas. Galbūt apgaudinėjame save manydami, kad „maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis“. Taip drįstume nederamai naudotis bendratikių pasitikėjimu. (1 Timotiejui 6:5) O gal samprotaujame, jog nieko bloga iškaulyti iš pasiturinčio krikščionies paskolą, kurią vargu ar pajėgsime grąžinti? (Psalmyno 37:21) Tačiau ne nuo turto, o nuo atsidavimo Dievui priklauso „esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas“. (1 Timotiejui 4:8) „Nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“, tad dar ryžtingiau siekime „atsidavimo Dievui pasitenkindami tuo, ką turime“, ir, „turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti“. (1 Timotiejui 6:6-11; NW)

15. Ką turime daryti, jeigu per malonumus gali susilpnėti mūsų atsidavimas Dievui?

 ¹⁵ Atsidavimą Dievui gali užgožti malonumų vaikymasis. Ar galėtų taip būti, kad mums reikia nedelsiant pasitaisyti šiuo atžvilgiu? Tiesa, kūno lavinimas ir pramogos yra naudingos. Tačiau menkai, palyginus su amžinuoju gyvenimu. (1 Jono 2:25) Šiandien daugelis „labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“, ir tokių žmonių turime šalintis. (2 Timotiejui 3:4, 5) Tie, kuriems svarbiausia atsidavimas Dievui, „susikraus lobį — gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“. (1 Timotiejui 6:19)

16. Kokie nuodėmingi troškimai kai kuriems neduoda gyventi pagal teisingus Dievo reikalavimus ir kaip juos nugalėti?

¹⁶ Atsidavimą Dievui gali sužlugdyti piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikai, amoralumas ir nuodėmingi potroškiai. Jeigu atsiduodame šiems dalykams, negalėsime gyventi pagal teisingus Dievo reikalavimus. (1 Korintiečiams 6:9, 10; 2 Korintiečiams 7:1) Net Paulius turėjo nuolatos kovoti su nuodėmingu kūnu. (Romiečiams 7:21-25) Kad išrautume nederamus troškimus, reikia imtis griežtų priemonių. Pirma, privalome būti pasiryžę likti morališkai tyri. Paulius sako: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.“ (Kolosiečiams 3:5) Norint numarinti kas mūsų kūne nuodėminga, reikia ryžto tai pašalinti, išrauti. Karšta malda Dievui padės atmesti netinkamus troškimus ir siekti teisumo bei atsidavimo Dievui šioje blogoje santvarkoje.

17. Kaip turėtume žiūrėti į sudrausminimą?

¹⁷ Pakirsti atsidavimą Dievui ir susilpninti mūsų ištvermę gali nusivylimas. Daugelis Jehovos tarnų kartais nusimena. (Skaičių 11:11-15; Ezros 4:4; Jonos 4:3) Nusivylimas gali ypač slėgti, jeigu dar ir apmaudaujame jausdamiesi esą įžeisti arba jeigu buvome griežtai sudrausminti. Tačiau pataisymas ir sudrausminimas yra Dievo domėjimosi ir meilingo rūpestingumo įrodymas. (Hebrajams 12:5-7, 10, 11) Drausminimą dera laikyti ne vien bausme, o priemone mokyti mus teisumo kelio. Jeigu esame nuolankūs, vertinsime ir priimsime patarimus suprasdami, kad „drausmės pamokymai —  gyvenimo kelias“. (Patarlių 6:23) Tai gali padėti mums daryti dvasinę pažangą ugdantis atsidavimą Dievui.

18. Ką turime daryti būdami įžeisti ar įžeidę kitus?

¹⁸ Mūsų atsidavimą Dievui išbando nesusipratimai ir įžeidimai. Jie gali sukelti nerimą arba netgi paskatinti atsiskirti nuo tikėjimo brolių bei sesių. (Patarlių 18:1, Brb) Verta atminti, kad apmaudaudami, grieždami dantį ant kitų, galime pakenkti savo santykiams su Jehova. (Kunigų 19:18) Juk „kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“. (1 Jono 4:20) Kalno pamoksle Jėzus pabrėžė, kaip svarbu stengtis nedelsiant išspręsti nesutarimus. Jis savo klausytojams pasakė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ (Mato 5:23, 24) Atsiprašymas gali padėti išgydyti žaizdą, padarytą nemaloniu žodžiu ar poelgiu. Jei prašome atleidimo ir pripažįstame netinkamai pasielgę, žalą atitaisysime ir susitaikysime. Jėzus davė ir kitą patarimą, kaip ištaisyti padėtį. (Mato 18:15-17) Kaip džiaugiamės, kai nesutarimus išspręsti pavyksta! (Romiečiams 12:18; Efeziečiams 4:26, 27)

Sek Jėzaus pavyzdžiu

19. Kodėl taip svarbu sekti Jėzaus pavyzdžiu?

¹⁹ Išbandymai prislegia, bet neturi išmušti iš lenktynių už amžinąjį gyvenimą. Atsimink: Jehova gali išvaduoti iš mėginimų. Tad ‘nusimetę visas naštas’ ir ‘ištvermingai bėgdami mums paskirtose lenktynėse, žiūrėkime į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų’. (Hebrajams 12:1-3) Kruopščiai tyrinėdami, ką Jėzus kalbėjo bei darė, ir stengdamiesi sekti jo pavyzdžiu, ugdysimės ir rodysime didesnį atsidavimą Dievui.

20. Kokios palaimos laukia puoselėjant ištvermę ir atsidavimą Dievui?

²⁰ Ištvermė ir atsidavimas Dievui laiduoja išgelbėjimą. Šios brangios savybės padeda mums ištikimai tęsti šventą Dievo tarnybą. Netgi išbandomi esame džiugūs, nes ištverdami ir būdami Jehovai atsidavę jaučiame švelnų jo prieraišumą ir palaimą. (Jokūbo 5:11) Ir Jėzus pats patikina mus: „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.“ (Luko 21:19)

Kaip atsakytum?

• Kodėl svarbi ištvermė?

• Kas yra atsidavimas Dievui ir kaip jis parodomas?

• Kaip galime ugdytis ir išlaikyti artimą ryšį su Dievu?

• Kas gali silpninti mūsų atsidavimą Dievui ir kaip to išvengti?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Atsidavimą Dievui galima rodyti įvairiopai

[Iliustracijos 14 puslapyje]

Venk to, kas susilpnintų tavo atsidavimą Dievui