Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kada Jehova palaimina tuos, kurie uoliai stengiasi?

Kada Jehova palaimina tuos, kurie uoliai stengiasi?

Kada Jehova palaimina tuos, kurie uoliai stengiasi?

„PALEISK mane, nes jau aušta.“

„Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.“

„Kuo tu vardu?“

„Jokūbas.“

„Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai.“ (Pradžios 32:27-29 [32:26-28, Brb])

Šis pokalbis įvyko per nepaprastas 97 metus turinčio Jokūbo grumtynes. Nors Biblijoje nerašoma, kad šis vyras būtų buvęs ypač atletiškas, jis visą naktį rungėsi su angelu. Kodėl? Jokūbas labai rūpinosi Jehovos pažadu jo protėviui, — savo paveldu.

Prieš daugelį metų Jokūbo brolis Ezavas už dubenį viralo jam perleido pirmagimystę. Dabar Jokūbą pasiekia žinia, kad Ezavas eina link jo su 400 vyrų. Jokūbas, žinoma, sunerimsta ir prašo Jehovos patvirtinti pažadą, kad jo šeima klestės kitapus Jordano. Jokūbas pagal maldą imasi ryžtingų veiksmų. Jis išsiunčia dosnių dovanų besiartinančiam Ezavui, taip pat imasi atsargumo priemonių: stovyklą padalija perpus ir perveda žmonas bei vaikus per Jaboko brastą. Tada jis įtempęs jėgas pernakt grumiasi su angelu, atkakliai stengiasi, net lieja ašaras, kad tik „išmelstų sau palankumą“. (Ozėjo 12:4, NW; Pradžios 32:2-33 [32:1-32, Brb])

Pamąstykime ir kokį pavyzdį kiek anksčiau parodė Jokūbo antroji žmona ir pirmoji meilė Rachelė. Rachelė puikiai žino Jehovos pažadą palaiminti Jokūbą. Jos sesuo Lėja, pirmoji Jokūbo žmona, palaiminta keturiais sūnumis, o ji pati yra bevaisė. (Pradžios 29:31-35) Bet Rachelė ne ima savęs gailėtis, o be perstojo meldžiasi Jehovai ir pagal maldas veikia. Kaip Sara davė savo vyrui Hagarą, taip Rachelė Jokūbui duoda Bilhą antrine žmona, sakydama: „Idant... per ją turėčiau vaikų.“ * Bilha Jokūbui pagimdo Daną ir Naftalį. Gimus pastarajam Rachelė pareiškia, kiek jai reikėjo emocinių pastangų: „Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau.“ Vėliau pati Rachelė palaiminama dviem sūnumis: Juozapu ir Benjaminu. (Pradžios 30:1-8; Brb; 35:24)

Kodėl Jehova palaimino fizines ir emocines Jokūbo bei Rachelės pastangas? Jų dėmesio centre buvo Jehovos valia, taip pat abu brangino savo paveldą. Jie atsidėję jį meldė palaiminti jų gyvenimą ir ėmėsi veiksmų, derančių su Dievo valia ir pačių prašymais.

Šiandien daug kas kaip Jokūbas ir Rachelė patiria, kad norint Jehovos palaiminimo reikia uolių pastangų. Stengiantis jiems irgi tenka paverkti, apima neryžtas, neviltis. Krikščionė Elizabet prisimena, kaip atsidėjusi stengėsi po ilgos pertraukos vėl pradėti reguliariai lankyti krikščionių sueigas. Tai nebuvo lengva, nes ji turėjo penkis mažus sūnelius, netikintį vyrą, o iki artimiausios Karalystės salės reikėdavo važiuoti 30 kilometrų. „Kad reguliariai dalyvaučiau sueigose, reikėjo daug savidrausmės; žinojau, kad ji naudinga ir man, ir sūnums. Jie pamatė, kad dėl tokių dalykų verta stengtis.“ Už pastangas Jehova ją palaimino. Dabar trys jos sūnūs yra aktyvūs krikščionių susirinkimo nariai, o du iš jų — visalaikiai tarnai. Džiaugdamasi jų dvasine pažanga mama sako: „Dvasiškai jie mane praaugo.“ Kokia palaima už tai, kad uoliai stengėsi!

Kada Jehova palaimina besistengiantį žmogų

Stengtis atsidėjus, uoliai dirbti tikrai verta. Kuo labiau tai darome, tuo didesnį pasitenkinimą jaučiame. Tokius Jehova mus sukūrė. „Kiekvienas žmogus turi valgyti, gerti ir gėrėtis savo triūsu. Tai Dievo dovana“, — rašė karalius Saliamonas. (Mokytojo 3:13, NW; 5:17, 18) Bet jei norime Dievo palaiminimo, turime žiūrėti, ar mūsų pastangos nukreiptos ten, kur reikia. Pavyzdžiui, negi išmintinga laukti Jehovos palaiminimo žmogui, kuriam dvasiniai dalykai ne svarbiausi? Negi pasiaukojęs Dievui krikščionis gali tikėtis Jehovos pritarimo, jeigu imasi naujo darbo ar aukštesnių pareigų, dėl kurių nuolat praleidinės krikščionių sueigas? Juk jose bendraujant ir mokantis ugdomas tikėjimas. (Hebrajams 10:23-25)

Ne kiekvienas, kad ir visą gyvenimą plušęs siekdamas prasimušti pasaulietiniame darbe ar klestėti turtu, ‘gėrėsis savo triūsu’, jei taip jis apleidžia dvasinius dalykus. Jėzus nurodė, kokios pasekmės laukia tų, kurie pastangas nukreipia, kur nereikia. Pavyzdyje apie sėjėją jis paaiškino, kad „pasėlys tarp erškėčių — tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“. (Mato 13:22) Apie tokias pačias pinkles rašė Paulius. Jis sakė, kad tie, kurie siekia materialinių vertybių, „pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo“. Kaip išvengti tokios dvasiškai žudančios gyvensenos? Paulius tęsė: ‘Bėk nuo tų dalykų ir nesudėk vilčių į nepatikimus turtus, bet vilkis Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui.’ (1 Timotiejui 6:9, 11, 17)

Nesvarbu, kiek mums metų, kiek jau tarnaujame Jehovai, visiems, norintiems uoliai stengtis, verta imti pavyzdį iš Jokūbo ir Rachelės. Siekdami Dievo pritarimo jie net ir sunkiausiomis aplinkybėmis niekada nepamiršo savo paveldo. Mus patiriami sunkumai irgi dažnai baugina, gniuždo, prislegia. Kovoje esame gundomi pasiduoti ir taip tapti jau ne pirma Šėtono auka. Vykdydamas savo piktus kėslus jis gali pasinaudoti pramogomis, sportu, mūsų pomėgiais, darbu, turtu ar dar kuo nors. Paprastai žadama, kad pasieksi, ko trokšti, bet retai kada taip atsitinka. Dažnas, kuris apsigauna ir susivilioja stengtis tokiose srityse, stipriai nusivilia. Verčiau kaip Rachelė ir Jokūbas atsidėję priešinkimės Šėtonui ir griaukime jo užmačias.

Šėtonui būtų pats didžiausias smagumas regėti, kad kuris iš mūsų pasiduodame, imame manyti: „Padėtis beviltiška. Nieko nepadarysi. Stengtis neverta.“ Taigi kaip svarbu saugotis įsileisti pralaimėjimo nuotaiką, vengti galvoti: „Niekas manęs nemyli“ arba „Jehova mane pamiršo“! Pasiduoti tokioms mintims pražūtinga. Jei jos užėjo, gal siekdami palaiminimo nuleidome rankas? Neužmiršk: Jehova palaimina tuos, kurie uoliai stengiasi.

Nuolat siek Jehovos palaiminimo

Mūsų dvasinė gerovė daug priklauso nuo to, ar suvokiame dvi pagrindines Jehovos tarnų gyvenimo tiesas: 1) niekam nepavyks suvaldyti visų gyvenimo sunkumų ar ligų; 2) Jehova išklauso tuos, kurie atsidėję šaukiasi jo pagalbos ir palaiminimo. (Išėjimo 3:7-10; Jokūbo 4:8, 10; 1 Petro 5:8, 9)

Kad ir kokioje sunkioje padėtyje atsidurtum, kad ir kokių ribotumų turėtum, nenusileisk „lengvai apraizgančiai nuodėmei“ — tikėjimo stokai. (Hebrajams 12:1) Siek palaiminimo tol, kol gausi. Rodyk kantrybę prisimindamas senyvąjį Jokūbą, kuris norėdamas būti palaimintas grūmėsi visą naktį. Kantriai tarsi ūkininkas, nuo pat pavasario sėjos laukiantis derliaus, stenkis, kad Jehova laimintų tavo dvasinę veiklą, nors tau pačiam ji galbūt atrodytų menka. (Jokūbo 5:7, 8) Niekada neišleisk iš galvos psalmininko žodžių: „Kas sėja ašarodamas, tas nuiminės derlių džiūgaudamas.“ (Psalmyno 126:5; Galatams 6:9) Laikykis. Būk laimėtojas!

[Išnaša]

^ pstr. 9 Iki Įstatymo sandoros vyrams buvo įprasta turėti ir antrines žmonas. Vėliau Įstatymas tokį dalyką leido ir reguliavo. Kol neatėjo Jėzus Kristus, Dievas nematė reikalo sugrąžinti vienpatystės, buvusios Edeno sode (antrines žmonas jis apsaugojo įstatymais). Taip Izraelio tauta augo daug sparčiau.