Mus skatina „didingi Dievo darbai“

„Girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus.“ (APAŠTALŲ DARBŲ 2:11, Brb)

1, 2. Kas nuostabaus vyko Jeruzalėje per 33 m. e. m. Sekmines?

NUOSTABUS dalykas atsitiko būriui Jėzaus Kristaus mokinių, susirinkusių 33-iųjų m. e. m. vėlyvo pavasario rytmetį į vienus namus Jeruzalėje. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai... Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis.“ (Apaštalų darbų 2:2-4, 15)

² Prie namo sugužėjo didžiulė minia. Joje buvo iš svetur kilusių žydų, „pamaldžių žmonių“, atkeliavusių į Jeruzalę švęsti Sekminių. Atvykėliai stebėjosi girdėdami, kaip jų gimtosiomis kalbomis Kristaus mokiniai skelbia „didingus Dievo darbus“. Kaip šie, būdami galilėjiečiai,  gebėjo kalbėti svetimomis kalbomis? (Apaštalų darbų 2:5-8; 2:11, Brb)

3. Kokią žinią apaštalas Petras savo kalboje pranešė klausytojų miniai per Sekmines?

³ Vienas iš tų galilėjiečių buvo apaštalas Petras. Jis papasakojo, kad prieš keletą savaičių nedorėliai nužudė Jėzų Kristų. Bet Dievas savo Sūnų prikėlė; jis pasirodė daugeliui savo mokinių, tarp jų Petrui bei kitiems čia esantiems sekėjams. Neseniai, prieš dešimt dienų, Jėzus pakilo į dangų. Jis išliejo šventąją dvasią ant savo mokinių. Ar tai turėjo kokią nors reikšmę šiems Sekminių šventės dalyviams? Be abejo. Per Jėzaus mirtį jie galėjo gauti nuodėmių atleidimą ir „Šventosios Dvasios dovaną“, jei įrodys juo tikį. (Apaštalų darbų 2:22-24, 32, 33, 38) Kaipgi reagavo klausytojai išgirdę apie „didingus Dievo darbus“? Kaip šis atsitikimas padeda mums įvertinti savo pačių tarnystę Jehovai?

Paskatinti veikti!

4. Kokia Joelio pranašystė išsipildė per 33 m. e. m. Sekmines?

⁴ Gavę šventąją dvasią Jėzaus mokiniai tą patį rytą pradėjo dalytis gerąja išgelbėjimo žinia — pirmiausia su minia, kuri susibūrė aplinkui. Šitaip išsipildė nuostabi pranašystė, prieš aštuonis šimtmečius užrašyta Petuelio sūnaus Joelio: „Išliesiu savo dvasios ant kiekvieno [„visokio“, NW] kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus. Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savos dvasios... prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties [„Jehovos“, NW] dienai.“ (Joelio 1:1; 2:28, 29, 31, Brb; Apaštalų darbų 2:17, 18, 20)

5. Kokia prasme pirmojo amžiaus krikščionys pranašavo? (Žiūrėk išnašą.)

⁵ Ar Dievas norėjo, kad visa pranašų karta — vyrai bei moterys — kaip kadaise Dovydas, Joelis, Debora nusakytų ateities įvykius? Ne. Krikščioniškieji ‘sūnūs, dukterys ir vergai’ turėjo pranašauti kita prasme: Jehovos dvasios paakintiems jiems reikėjo pasakoti „didingus darbus“, kuriuos Jehova jau padarė ir dar buvo numatęs daryti. Jie turėjo būti Aukščiausiojo atstovai. * Kaipgi reagavo jų klausytojai? (Hebrajams 1:1, 2)

6. Ką klausytojus paskatino daryti Petro kalba?

⁶ Petro kalba sujaudino daugelį klausytojų. Jie „mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo... apie tris tūkstančius sielų“. (Apaštalų darbų 2:41, Brb) Ši žydų bei prozelitų minia jau žinojo Rašto pagrindus. Tokios žinios drauge  su tikėjimu tuo, apie ką kalbėjo Petras, atvėrė jiems kelią krikštytis „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. (Mato 28:19) Po krikšto jie „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo“. Tuo pat metu šie krikščionys skleidė savo naują tikėjimą. Jie „kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje... garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“. Dėl tokios skelbimo veiklos „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“. (Apaštalų darbų 2:42, 46, 47) Vienas po kito dygo susirinkimai visur, kur tik gyveno anie naujatikiai. Jų, be abejo, gausėjo iš dalies dėl to, kad pirmieji krikščionys grįžę į savo kraštą uoliai skelbė „gerąją naujieną“. (Kolosiečiams 1:23, NW)

Dievo Žodis — veiksmingas

7. a) Kas mūsų laikais traukia visų tautų žmones į Jehovos organizaciją? b) Kokias tolesnes plėtros galimybes įžvelgi pasaulyje ir savo šalyje? (Žiūrėk išnašą.)

⁷ O kaip yra su tais, kurie trokšta būti Dievo tarnais mūsų dienomis? Tokiems žmonėms irgi būtina kruopščiai studijuoti Dievo Žodį. Taip jie suvokia, kad Jehova Dievas yra „gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos“. (Išėjimo 34:6, Brb; Apaštalų darbų 13:48) Šie susidomėjusieji sužino ir apie maloningą Jehovos dovaną — paaukotą Jėzų Kristų, kuris savo pralietu krauju gali apvalyti juos nuo visų nuodėmių. (1 Jono 1:7) O kokie dėkingi jie būna išgirdę apie Dievo numatytą „teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimą iš numirusių“. (Apaštalų darbų 24:15) Širdyse gimsta meilė visų tų „didingų darbų“ Darytojui ir skatina skelbti šias brangias tiesas. Paskui žmogus pasiaukoja Dievui, pasikrikštija ir toliau ‘auga Dievo pažinimu’. * (Kolosiečiams 1:10b; 2 Korintiečiams 5:14)

8—10. a) Kaip atsitikimas su viena krikščione liudija, kad Dievo Žodis yra veiksmingas? b) Ką ši patirtis byloja apie Jehovą ir jo elgesį su savo tarnais? (Išėjimo 4:12)

⁸ Žinios, kurias Dievo tarnai įgyja studijuodami Bibliją, nėra paviršutiniškos. Jos paliečia širdį, pakeičia mąstyseną, tampa žmogaus nuosavybe. (Hebrajams 4:12) Tai liudija atsitikimas su Kamile. Ji prižiūrėdavo senelius. Viena jos globotinių buvo Jehovos liudytoja, vardu Marta. Dėl sunkios senatvinės demencijos ja nuolat reikėdavo rūpintis: priminti, kad būtina valgyti, nuryti maistą. Tačiau vieną dalyką Marta gerai atsiminė. Ką gi?

⁹ Sykį Marta pamatė Kamilę verkiančią dėl savo bėdų. Ji apkabino slaugytoją ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Ar ši liudytoja buvo pajėgi vesti studijas? O taip! Nors mūsų sesės atmintis stipriai šlubavo, ji nepamiršo savo šlovingojo Dievo, nei tų neįkainojamų tiesų, kurias sužinojo iš Biblijos. Per studijas Marta paprašydavo Kamilę perskaityti pastraipą, nurodytas Rašto eilutes, taip pat klausimą ir atsakyti. Taip jos ir mokėsi, todėl nepaisant Martos ligos Kamilė vis daugiau sėmėsi žinių iš Biblijos. Liudytoja suvokė, kad studijuotoja turi bendrauti su kitais Dievo tarnais. Ji davė Kamilei suknelę ir batus, kad ši deramai atrodytų nuėjusi į savo pirmąją sueigą Karalystės salėje.

¹⁰ Kamilę sujaudino meilingas Martos dėmesys, pavyzdys ir tikėjimas. Ji suprato,  kad Rašto žinios, kurių, skirtingai nuo kitų dalykų, Marta neužmiršo ir stengėsi išmokyti ją, matyt, yra nepaprastai svarbios. Vėliau Kamilė, jau perkelta dirbti į kitą įstaigą, neabejojo, jog atėjo metas jai pačiai žengti būtinus žingsnius. Ji nedelsdama apsilankė Karalystės salėje — su Martos dovanota suknele ir bateliais — ir paprašė, kad kas nors studijuotų su ja Bibliją. Kamilė lavėjo dvasiškai ir pasikrikštijo.

Laikykimės Jehovos normų

11. Sykiu su uoliu skelbimu, ką dar daryti mus skatina Karalystės žinia?

¹¹ Dabar visame pasaulyje daugiau negu šeši milijonai tokių Jehovos liudytojų kaip Marta ir Kamilė skelbia „gerąją naujieną apie karalystę“. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972; 28:19, 20) Tai daryti liudytojus, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionis, iš širdies gelmių skatina „didingi Dievo darbai“. Jie yra dėkingi už garbę vadintis Jehovos vardu ir už jo siunčiamą šventąją dvasią. Liudytojai kiek galėdami stengiasi ‘elgtis, kaip verta Viešpaties [„Jehovos“, NW], ir jam tobulai patikti’ — taiko jo normas visose gyvenimo srityse. Be kita ko, jie stengiasi laikytis Dievo nuostatų dėl aprangos ir išvaizdos. (Kolosiečiams 1:10a; Titui 2:10)

12. Koks patarimas dėl rūbų ir išvaizdos duotas 1 Timotiejui 2:9, 10?

¹² Jehova primena, kaip mums derėtų atrodyti. Apie kai kuriuos tokius reikalavimus apaštalas Paulius rašė: „[Trokštu], kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais  drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, bet, — kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu, — gerais darbais.“ * Ko galime pasimokyti iš šio patarimo? (1 Timotiejui 2:9, 10, Brb)

13. a) Ką reiškia patarimas puoštis „padoriais drabužiais“? b) Kodėl galima tvirtinti, kad Jehovos normos nėra pernelyg sunkios?

¹³ Paulius pataria krikščionims ‘puoštis padoriais drabužiais’. Turime būti švarūs, tvarkingi. Taip atrodyti gali kiekvienas krikščionis, net ir nepasiturintis. Štai vieno Pietų Amerikos kaimo liudytojai kasmet keliauja į srities kongresą per džiungles, paskui daug valandų plaukia kanoja. Kai kas net pliukšteli į vandenį ir sušlampa arba džiunglėse suplėšo drabužius. Atvykę į kongreso vietą keliauninkai susitvarko: įsisiuva sagas, pataiso užtrauktukus, išsiskalbia ir išsilygina savo išeiginius rūbus. Jie brangina kvietimą sotintis prie Jehovos stalo, todėl deramai apsirengia.

14. a) Ką reiškia puoštis „droviai ir santūriai“? b) Ką reiškia atrodyti ‘kaip dera asmenims, pasižymintiems dievobaimingumu’?

¹⁴ Toliau Paulius pataria rengtis „droviai ir santūriai“. Vadinasi, mūsų išvaizda neturėtų rėžti akies, būti įmantri, seksuali — nedera apnuoginti tas kūno vietas, kurios paprastai būna pridengtos. Turime vilkėti taip, kaip tinka dievobaimingiems žmonėms. Argi tai neverčia susimąstyti? Nemanykime, jog pakanka vien per sueigas atrodyti tvarkingai, o paskui — kaip šauna į galvą. Išvaizda turi byloti apie mūsų pagarbią nuostatą visada — ištisą parą privalome būti krikščionys, Dievo tarnai. Žinoma, darbe arba mokykloje vilkėsime patogius drabužius, tačiau visuomet stengsimės atrodyti santūriai, oriai. Nuolat rengiantis kaip dera tikintiesiems, neteks gėdytis dėl netinkamos išvaizdos ir sykiu nebus praleistos pasitaikiusios progos liudyti neformaliai. (1 Petro 3:15)

„Nemylėkite pasaulio“

15, 16. a) Kodėl savo apranga bei išvaizda svarbu nesekti pasauliu? (1 Jono 5:19) b) Kodėl rūpinantis apranga bei išvaizda vaikytis madų neverta?

¹⁵ Rūpinantis savo apranga bei išvaizda, reikia įsidėmėti ir patarimą, užrašytą 1 Jono 2:15, 16. Čia sakoma: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių  geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.“

¹⁶ Koks geras įspėjimas, tinkantis mūsų laikams! Kaip niekad anksčiau esame spaudžiami aplinkinių, tad neleiskime pasauliui diktuoti, kokia turi būti mūsų išvaizda. Paskutiniu metu rūbų ir išvaizdos stilius darosi nepriimtinas krikščionims; net verslininkai bei kiti dalykiški žmonės atrodo taip, kad krikščionys nebegali į juos orientuotis. Dėl to turime visada stebėti save, kad ‘nemėgdžiotume šio pasaulio’, o laikytumėmės Dievo normų ir taip ‘puoštume mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą’. (Romiečiams 12:2; Titui 2:10)

17. a) Apie ką derėtų pagalvoti perkant drabužį arba renkantis savo stilių? b) Kodėl šeimos galva turi žiūrėti, kaip atrodo namiškiai?

¹⁷ Prieš perkant ką nors iš aprangos ne pro šalį būtų pagalvoti: kodėl man patinka toks stilius? Ar tik ne todėl, kad taip puošiasi garsenybė, kuria aš žaviuosi? Ar tokių dalykų nenešioja gatvės gaujų nariai arba tie, kas propaguoja neklusnią, maištingą dvasią? Atidžiai apžiūrėkime drabužį: koks yra suknelės arba sijono ilgis? Koks fasonas? Kaip atrodau: kukliai, tinkamai, santūriai, o gal rūbai labai aptempia ir atrodau provokuojančiai, netvarkingai? Pagalvok, ar dėvėdamas tokį drabužį neskatini ko nors suklupti? (2 Korintiečiams 6:3, 4) Kodėl tai turėtų rūpėti? Todėl, kad Biblijoje sakoma: „Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui.“ (Romiečiams 15:3) Krikščionių šeimos galva privalo žiūrėti, kaip atrodo namiškiai, ir prireikus iš pagarbos savo garbinamam šlovingajam Dievui turi nesidrovėti meilingai, bet tvirtai jiems patarti. (Jokūbo 3:13)

18. Kas tave skatina atidžiai įvertinti savo aprangą bei išvaizdą?

¹⁸ Mūsų skelbiama žinia yra nuo Jehovos — aukščiausio kilnumo ir šventumo pavyzdžio. (Izaijo 6:3) Biblija skatina mus kaip „mylimus vaikus“ būti jo sekėjais. (Efeziečiams 5:1) Apranga bei išvaizda galime liudyti apie savo dangiškąjį Tėvą — gerai arba blogai. Argi netrokštame džiuginti jo širdį? (Patarlių 27:11)

19. Kuo palaiminga yra skelbti kitiems „didingus Dievo darbus“?

¹⁹ Ką tu manai apie tuos „didingus Dievo darbus“, kuriuos sužinojai? Juk esame dėkingi už tiesą. Kadangi rodome tikėjimą Jėzaus Kristaus pralietu krauju, mums atleidžiamos nuodėmės. (Apaštalų darbų 2:38) Tad galime laisvai artintis prie Dievo. Mūsų nebaugina mirtis kaip tų, kurie neturi vilties, nes tikime Jėzaus pažadu, kad ateis diena, kai „visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą ir išeis“. (Jono 5:28, 29, Jr) Visa tai Jehova maloningai mums padėjo sužinoti. Be to, jis duoda mums savo šventosios dvasios. Dėkingumas už šias dovanas turi skatinti mus gerbti jo aukštas normas ir uoliai jį šlovinti — skelbti kitiems jo ‘didingus darbus’.

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Apie kokius ‘didingus darbus’ išgirdo žmonės per 33 m. e. m. Sekmines ir kaip jie reagavo?

• Kaip žmogus gali tapti Jėzaus Kristaus mokiniu ir ką reiškia mokinystė?

• Kodėl svarbu, kaip rengiamės ir kaip atrodome?

• Į ką turime atsižvelgti rinkdamiesi aprangą, stilių?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Petras paskelbė, kad Jėzus yra prikeltas iš numirusių

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Ar savo išvaizda deramai liudiji apie Dievą, kurį garbini?

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Krikščionys tėvai privalo žiūrėti, kaip atrodo namiškiai