Gyvenimo istorija

Sena ir pasisotinusi metais

PAPASAKOJO MIURIEL SMIT

Kažkas garsiai pabeldė į duris. Po darbingo ryto, praleisto skelbiant gerąją naujieną, buvau ką tik grįžusi papietauti. Kaip įpratusi, užsikaičiau arbatos ir jau ruošiausi pusvalandžiui ištiesti kojas. Beldėsi labai smarkiai. Eidama prie durų mąsčiau, kas tokiu metu galėtų ateiti. Netrukus sužinojau. Prie durų stovėjo du vyrai. Jie prisistatė policininkais. Pareigūnai paaiškino, kad atėjo mano namuose daryti kratos ir išsiveš visą rastą Jehovos liudytojų, uždraustos organizacijos, literatūrą.

Kodėl Australijoje Jehovos liudytojai buvo uždrausti? Kaip aš atėjau į šią organizaciją? Viskas prasidėjo nuo mano mamos dovanos 1910-aisiais, kai turėjau tik dešimt metų.

MŪSŲ šeima gyveno mediniame name Šiaurės Sidnėjaus priemiestyje Krouz Neste. Vieną dieną grįždama iš mokyklos pamačiau, kad mama prie durų kalbasi su kažkokiu vyru. Buvo smalsu sužinoti, kas tas kostiumuotas nepažįstamasis su knygų pilnu krepšiu. Vis dėlto droviai atsiprašiau ir įėjau į vidų. Bet po kelių minučių mama mane pasišaukė ir pasakė: „Tas vyras turi įdomių knygų apie Bibliją. Kadangi artėja tavo gimtadienis, pasirink, ko nori: naujos suknelės ar tų knygų.“

 „Oi, mamyte, labai norėčiau knygų“, — atsakiau.

Taip suėjusi dešimt metų gavau pirmuosius tris Čarlso Teizo Raselo parašytų Šventraščio studijavimų tomus. Anas vyras mamai paaiškino, kad man knygos tikriausiai bus per sunkios, todėl prireiks jos pagalbos. Mama atsakė, kad ji man mielai padės. Deja, neilgai trukus mama mirė. Mano broliuku, sesute ir manimi tėtis labai rūpinosi, bet dabar mano pečius sunkiai užgulė naujos pareigos. Be to, greitai įvyko kita nelaimė.

1914-aisiais įsiplieskė Pirmasis pasaulinis karas. Kitais metais buvo nužudytas mūsų tėtis. Likome našlaičiai. Brolį ir sesę išsiuntė gyventi pas gimines, o mane — į katalikų pensioną. Ten kartais labai slėgdavo vienatvė. Vis dėlto džiaugiuosi, kad ten galėjau toliau puoselėti jau turėtą meilę muzikai; ypač mėgau fortepijoną. Bėgo metai. Baigiau mokytis pensione. 1919-aisiais ištekėjau už muzikos instrumentų prekiautojo Rojaus Smito. 1920-aisiais mūsų šeima pagausėjo, taigi ir vėl pasinėriau į kasdienybę. Bet kas atsitiko su knygomis?

Dvasinę tiesą atskleidžia kaimynė

Visą laiką tos biblinės knygos keliavo, kur ir aš. Nors nebuvau jų skaičiusi, giliai širdyje žinojau, kad jų informacija svarbi. Vieną dieną trečiojo dešimtmečio pabaigoje į svečius atėjo kaimynė Lil Bimson. Susėdusios svetainėje gurkšnojome arbatą.

„O, kokių tu turi knygų!“ — staiga sušuko ji.

„Kokių?“ — nesupratau.

Ji parodė lentynoje stovinčius Šventraščio studijavimus. Lil juos pasiskolino ir tuoj pat perskaitė. Kad knygos jai patiko, buvo akivaizdu. Paskui iš Biblijos tyrinėtojų (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) Lil gavo daugiau literatūros. Ji negalėdavo nustygti nepapasakojusi visko, ką sužinodavo. Viena jos gautų knygų — Dievo arfa. Netrukus ji atsidūrė mūsų namuose. Ėmusi skaityti šį biblinį leidinį žengiau pirmą žingsnį link tarnavimo Jehovai. Pagaliau radau atsakymus į esminius gyvenimo klausimus, kurių niekas nepaaiškino mano bažnyčioje.

Mano laimei, Biblija labai susidomėjo ir Rojus, todėl ėmėme uoliai ją tyrinėti kartu. Anksčiau Rojus priklausė masonų organizacijai. Dabar mūsų šeima susivienijo garbinti Dievą teisingai. Dukart per savaitę vienas brolis visai šeimai vesdavo Biblijos studijas. Daugiau ryžto įgavome ėmę lankyti Biblijos tyrinėtojų sueigas. Sidnėjuje jos vykdavo mažoje nuomojamoje salėje Niutauno priemiestyje. Tuo metu visoje šalyje nebuvo nė 400 Biblijos tyrinėtojų, taigi daugumai brolių iki sueigų vietos reikėdavo sukarti nemažą atstumą.

 Važiuojant į sueigą mums reikėdavo perkirsti Sidnėjaus įlanką. Iki 1932-ųjų Sidnėjaus įlankos tilto dar nebuvo, todėl kaskart reikėdavo keltis autotransporto keltu. Nors kelionei reikėdavo ir laiko, ir pinigų, stengėmės nepraleisti nė vienų Jehovos ruošiamų dvasinių pietų. Buvo pats laikas sutvirtėti tiesoje, nes brendo Antrasis pasaulinis karas. Jis sukrėtė neutraliai besilaikančią mūsų šeimą.

Išmėginimai ir džiaugsmai

Ketvirto dešimtmečio pradžia mums buvo ypatinga. Pasikrikštijusi 1930-aisiais kitąmet dalyvavau istoriniame kongrese, per kurį visi atsistoję priėmėme nuostabųjį Jehovos liudytojų vardą. Abu su Rojumi stengėmės pagal tą vardą ir gyventi: išbandydavome visus organizacijos siūlomus liudijimo metodus, dalyvaudavome visose jos rengiamose kampanijose. Viena tokių kampanijų vyko 1932-aisiais. Tada stengėmės, kad tam tyčia išleista knygelė pasiektų kuo daugiau žmonių, atvykusių į Sidnėjaus įlankos tilto atidarymą. Įdomiausia buvo naudotis automobiliais su garsiakalbiais. Garso aparatūra buvo įtaisyta ir mūsų automobilyje. Sidnėjaus gatvės aidėjo nuo brolio Rezerfordo sakomų biblinių kalbų.

Vis dėlto laikai vėl pasikeitė. Gyventi darėsi vis sunkiau. Iki 1932-ųjų Australiją labai nualino Didžioji ekonominė krizė, todėl su Rojumi nutarėme supaprastinti gyvenimą. Pavyzdžiui, persikėlėme arčiau susirinkimo, todėl daug mažiau išleisdavome kelionei. Vis dėlto ekonominiai sunkumai nublanko, kai visą žemės rutulį apėmė Antrasis pasaulinis karas.

Kadangi Jehovos liudytojai paklūsta Jėzaus įsakymui nesidėti prie pasaulio, daugelyje šalių pradėta juos persekioti. Australija — ne išimtis. Apimti karo isterijos kai kurie mus vadino komunistais. Jie skleidė propagandą, kad Jehovos liudytojai per Australijoje turimas keturias radijo stotis siunčia žinias Japonijos kariuomenei.

Jaunus šaukiamojo amžiaus brolius labai spaudė atsisakyti savo įsitikinimų. Džiaugiuosi, kad visi trys mūsų sūnūs išliko neutralūs. Vyriausiasis sūnus Ričardas už tai buvo nuteistas 18 mėnesių kalėti. Viduriniajam Kevinui pavyko gauti oficialų asmens, dėl įsitikinimų atsisakančio karo tarnybos, statusą. Liūdna, kad trečiasis sūnus Stiuartas žuvo važiuodamas motociklu į paskutinį teismą dėl savo neutralumo. Ši nelaimė mus labai sukrėtė. Bet sutelkę dėmesį į Karalystę ir Jehovos pažadą prikelti mirusiuosius ją ištvėrėme.

Geriausias laimikis jiems išsprūdo

1941-ųjų sausį Australijoje uždrausta Jehovos liudytojų veikla. Bet, kaip ir Jėzaus apaštalai, abu su Rojumi klausėme Dievo, o ne žmonių, ir pustrečių metų veikėme pogrindyje. Būtent tada tie du policininkai civiliniais drabužiais beldėsi į mano duris. Kas dėjosi toliau?

Aš juos pasikviečiau. Viduje paklausiau: „Ar nieko, jeigu prieš jums pradedant baigčiau puodelį arbatos?“ Keista, jie sutiko. Nuėjau į virtuvę pasimelsti Jehovai ir nurimti. Kai grįžau, vienas policininkas surinko viską, ką rado su Sargybos bokšto ženklu, iš mūsų studijų kampo. Jis paėmė ir visą literatūrą, buvusią tarnyboje naudojamoje rankinėje, taip pat mano Bibliją.

„Gal kur nors slepiate literatūrą dėžėmis? — tada paklausė jis. — Mūsų žiniomis, jūs kas savaitę einate į salę šitos gatvės gale ir ten nunešate daug literatūros.“

 „Tiesa, — atsakiau, — bet literatūros dabar ten nėra.“

„Taip taip, žinom, ponia Smit, — kalbėjo jis. — Puikiai žinom ir kad literatūra laikoma privačiuose namuose visoje apylinkėje.“

Sūnaus miegamajame jie surado penkias dėžes knygelių „Laisvė ar katalikybė“.

„O kaip su garažu?“

„Ten nieko nėra“, — patikinau.

Tada jis atidarė spintelę valgomajame. Joje rado tuščių susirinkimo ataskaitų blankų. Juos pasiėmęs policininkas vis tiek reikalavo nueiti į garažą.

„Tada prašom čia“, — pasakiau.

Jie nusekė paskui mane į garažą ir jį apžiūrėję išvažiavo.

Policininkai manė, kad tos penkios dėžės — puikus laimikis. Bet geriausias laimikis jiems iš rankų išsprūdo. Tuo laiku susirinkime tarnavau sekretore, todėl mano namuose buvo visų susirinkimo skelbėjų sąrašai ir kita svarbi informacija. Gerai, kad broliai buvo perspėję pasiruošti tokioms kratoms. Dokumentus buvau gerai paslėpusi. Įdėjusi juos į vokus laikiau arbatos, cukraus ir miltų dėžutėse ant dugno. Kai kuriuos buvau nunešusi į paukštidę greta garažo. Taigi policininkai buvo visai šalia jų taip geidžiamos informacijos.

Imamės visalaikės tarnybos

Iki 1947-ųjų mūsų vaikai jau turėjo savo šeimas. Tada su Rojumi nutarėme, kad galime imtis visalaikės tarnybos. Daug darbo buvo pietų Australijoje, todėl pardavėme namą ir nusipirkome gyvenamą automobilio priekabą. Pavadinome ją Micpa, išvertus — „Sargybos bokštas“. Su ja galėjome nukeliauti į pačias atkampiausias vietoves. Dažnai darbuodavomės dar neliestuose kaimuose. Iš tų metų išliko daug šiltų prisiminimų. Vedžiau studijas vienai moteriai, vardu Beverli. Dar nepasikrikštijusi ji išsikėlė kitur. Kaip džiaugiausi, kai po daugelio metų viename kongrese prie manęs priėjo sesuo ir prisistatė ta pačia Beverli! Tikrai gera žinoti, kad ji tarnauja Jehovai su savo vyru ir vaikais.

1979-aisiais man teko laimė lankyti Pionierių tarnybos mokyklą. Be kita ko, joje buvo pabrėžiama, kad norint išsilaikyti pionieriaus tarnyboje svarbu įprasti studijuoti asmeniškai. Mačiau, kad tai tikra tiesa. Visas mano gyvenimas ir yra studijos, sueigos bei tarnyba. Turiu kuo pasidžiaugti: reguliariąja pioniere ištarnavau per 50 metų.

Pablogėja sveikata

Per kelis paskutinius dešimtmečius mane užgulė nemaži sunkumai. 1962-aisiais man diagnozavo glaukomą. Tais laikais jos gydyti nelabai mokėjo. Mano regėjimas nuolat silpo. Pašlijo ir Rojaus sveikata. Po 1983-iaisiais patirto baisaus insulto jis liko  pusiau paralyžiuotas, neteko gebėjimo kalbėti. 1986-aisiais Rojus užmerkė akis. Jis mane šauniai palaikydavo visalaikėje tarnyboje, todėl dabar jo labai trūksta.

Nieko nepaisydama stengiausi išlikti dvasiškai veikli. Nusipirkau tvirtą automobilį, kuris tiktų važinėti užmiesčio keliais, ir padedama dukros Džois tęsiau pionierės tarnybą. Regėjimas nuolat blogo. Atėjo diena, kai apakau viena akimi. Vietoje jos gydytojai įstatė dirbtinę. Vis dėlto kita akimi dar kiek mačiau, todėl naudodamasi didinamuoju stiklu tebestudijuodavau literatūrą stambiu šriftu po tris penkias valandas kasdien.

Tą laiką visada labai brangindavau. Todėl turbūt nesunku įsivaizduoti, kokia didelė trauma buvo vieną popietę studijuojant staiga nieko nebematyti. Tarsi kas nors būtų išjungęs šviesą. Apakau visiškai. Kaip studijuoju? Dabar, nors jau truputį sutrikusi ir mano klausa, dvasiškai palaiko garso kasetės ir mylinti šeima.

Laikausi iki galo

Šiuo metu esu šimtametė močiutė, todėl atsirado ir kitų sveikatos sutrikimų. Teko daug ko atsisakyti. Kartais jaučiuosi „pasimetusi“. Tiesą sakant, kadangi nieko nematau, būna, kad pasimetu tiesiogine to žodžio prasme. Norėčiau ir dabar kam nors vesti Biblijos studijas, bet su tokia sveikata nebegaliu susirasti jokių studijuotojų. Pradžioje tai mane labai slėgė. Bet teko išmokti priimti savo ribotumus ir daryti, ką galiu. Lengva nebuvo. Vis dėlto džiaugiuosi, kad kiekvieną mėnesį turiu ką įrašyti į ataskaitą apie laiką, praleistą kalbant apie mūsų didį Dievą Jehovą. Stengiuosi nepraleisti nė vienos progos papasakoti apie Bibliją, pavyzdžiui, atėjus slaugei, kokiam prekybininkui ar kam kitam. Žinoma, elgiuosi taktiškai.

Vienas didžiausių džiaugsmų, — kad keturios mano šeimos kartos ištikimai garbina Jehovą. Kai kurie jų ėmė tarnauti pionieriais ten, kur didesnis poreikis, kai kas tarnauja vyresniaisiais, tarnybiniais padėjėjais, beteliečiais. Žinoma, kaip ir nemažai mano bendraamžių, maniau, kad pabaiga ateis daug greičiau. Tačiau kokį augimą stebėjau per septynis savo tarnybos dešimtmečius! Kadangi pati dalyvauju šitame didingame darbe, jaučiu didelį pasigėrėjimą.

Mane lankančios slaugės sako, kad laikausi tikriausiai tik dėl tikėjimo. Visai sutinku. Nėra geresnio gyvenimo kaip be paliovos tarnauti Jehovai. Galiu tvirtai teigti, kad, kaip ir karalius Dovydas, esu sena ir pasisotinusi metais. (1 Metraščių 29:28, NW)

(Sesuo Miuriel Smit mirė 2002-ųjų balandžio 1-ąją, kai šis straipsnis buvo baigiamas. Iki 102 metų jai trūko vieno mėnesio. Miuriel buvo tikras ištikimybės ir ištvermės pavyzdys.)

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Kai buvau maždaug penkerių ir kai 19-metė sutikau būsimą vyrą Rojų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mūsų automobilis ir gyvenama priekaba Micpa

[Iliustracija 27 puslapyje]

Su savo vyru Rojumi 1971-aisiais