„Ar žinote, kodėl grąžinu jums pinigus?“

„KAIP man reikia pinigų!“ — mąstė Nana, vieniša trijų sūnų motina iš Gruzijos Respublikos Kaspio rajono. Vieną rytą jos troškimas gauti pinigų išsipildė. Prie policijos nuovados ji rado 300 larių (beveik 600 litų). Aplink nieko nesimatė. Tai buvo gan didelė suma. Nana nebuvo mačiusi 100 larių banknoto penkerius metus, nuo pat lario paskelbimo nacionaline valiuta. Vietiniai prekeiviai tiek net per keletą metų neuždirbdavo.

„Kam man reikia tų pinigų, jei prarasiu tikėjimą, Dievo baimę ir dvasingumą?“ — galvojo Nana. Ji buvo išsiugdžiusi šias krikščioniškas savybes, nors dėl savo įsitikinimų kentė žiaurų persekiojimą ir smurtą.

Eidama link policijos nuovados Nana pamatė penkis policininkus kažko karštligiškai ieškant. Supratusi, kad jie ieško pinigų, ji priėjo ir paklausė:

— Ar ką nors pametėte?

— Pinigus, — atsakė jie.

— Kiek?

— Tris šimtus larių!

— Radau jūsų pinigus, — pasakė Nana. Paskui paklausė: — Ar žinote, kodėl jums juos grąžinu?

Jie nenumanė.

— Todėl, kad esu Jehovos liudytoja, — tęsė ji. — Kitaip pinigų nebūčiau grąžinusi.

Policijos viršininkas, pametęs pinigus, iš dėkingumo už sąžiningą poelgį davė Nanai 20 larių.

Žinia apie tai greit apskriejo Kaspio rajoną. Kitą dieną valytoja, išėjusi iš policijos būstinės, tarė Nanai: „[Viršininkas] visada turi savo kabinete jūsų literatūros. Turbūt dabar jis ją vertins dar labiau.“ O vienas policijos pareigūnas net pasakė: „Jeigu visi žmonės būtų Jehovos liudytojai, kas darytų nusikaltimus?“