Ar liksi ištikimas?

KIEK vakar žuvo žvirblių? Niekas nežino, ir niekam nerūpi — juk paukščių tiek daug. Tačiau tai rūpi Jehovai. Apie tuos, regis, nereikšmingus paukščius Jėzus pasakė savo mokiniams: „Nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. — Ir pridūrė: — Nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Mato 10:29, 31)

Laikui bėgant mokiniai geriau suprato, kiek jie Jehovai brangūs. Vienas iš jų, apaštalas Jonas, rašė: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.“ (1 Jono 4:9) Jehova ne tik davė išpirką, bet kiekvieną savo tarną patikina: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.“ (Hebrajams 13:5)

Jehova ištikimai myli savo tarnus. O mes? Ar jis mums toks artimas, kad niekada jo nepaliksime?

Šėtonas stengiasi palaužti mūsų ištikimybę

Kai Jehova atkreipė Šėtono dėmesį į Jobo ištikimybę, Šėtonas atšovė: „Argi už nieką Jobas bijo Dievo?“ (Jobo 1:9, Jr) Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmonės lieka Dievui ištikimi tik dėl to, kad turi iš to naudos. Jeigu tai būtų tiesa, bet kurio krikščionies, išgirdusio viliojantį pasiūlymą, ištikimybė susvyruotų.

Šėtonas iš pradžių teigė, kad Jobas nustos tarnauti Dievui praradęs vertingiausią turtą. (Jobo 1:10, 11) Kai ši insinuacija nepasitvirtino, Šėtonas pareiškė: „Žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.“ (Jobo 2:4, Brb) Nors kai kurie taip pasielgia, Jobas liko ištikimas. Tai liudija istorinis aprašymas. (Jobo 27:5; 42:10-17) Ar laikaisi tokios kaip Jobo ištikimybės? O gal leistum Šėtonui ją sulaužyti? Toliau skaitydamas apie kai kurias kiekvienam krikščioniui svarbias tiesas, pamąstyk apie save.

Apaštalas Paulius tikėjo, kad krikščionis gali išlikti ištikimas. Jis rašė: „Esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei dabartis, nei ateitis, ... nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Romiečiams 8:38, 39) Jei mūsų meilė Jehovai stipri, būsime įsitikinę panašiai. Tokia meilė yra nesugriaunamas ryšys, kurio nesuardo net mirtis.

Turėdami tokį ryšį su Dievu niekada nesvarstysime: ar po kelių metų dar būsiu Jehovos tarnas? Tokios abejonės rodytų, kad mūsų ištikimybę Dievui lemia gyvenimo aplinkybės. Tikrosios ištikimybės  išorinės sąlygos neturi veikti. Ji priklauso nuo mūsų asmenybės. (2 Korintiečiams 4:16-18) Jeigu mylime Jehovą visa širdimi, niekada jo neapvilsime. (Mato 22:37; 1 Korintiečiams 13:8)

Tačiau turime atsiminti, kad Šėtonas nuolat siekia palaužti mūsų ištikimybę. Jis gali gundyti mus pasiduoti kūno troškimams, bendraamžių spaudimui ar paskatinti dėl kokių nors sunkumų palikti tiesos kelią. Nuo Dievo nutolęs pasaulis yra pagrindinė Šėtono priemonė, o mūsų netobulybė dar palengvina jo atakas. (Romiečiams 7:19, 20; 1 Jono 2:16) Vis dėlto šioje kovoje turime pranašumų, ir vienas iš jų tas, kad žinome Šėtono kėslus. (2 Korintiečiams 2:11)

Kokie tie Šėtono kėslai? Paulius laiške efeziečiams pavadino juos „klastomis“, arba „suktybėmis“. (Efeziečiams 6:11; Jr) Kad atsisakytume savo ištikimybės, Šėtonas mūsų kelyje spendžia spąstus. Laimei, jo suktybes galime atpažinti, nes Velnio metodai parodyti Dievo Žodyje. Šėtono pastangos sugriauti Jėzaus ir Jobo ištikimybę atskleidžia, kaip jis bando palaužti mus.

Jėzus liko nepalaužiamas

Jėzaus veiklos pradžioje Šėtonas įžūliai gundė Dievo Sūnų paversti akmenį duona. Kokia klasta! Išbadavęs 40 dienų Jėzus iš tiesų buvo labai alkanas. (Luko 4:2, 3) Šėtonas siūlė Jėzui tuoj pat patenkinti šį natūralų troškimą, bet ne pagal Jehovos valią. Taip ir šiandieną: pasaulio propaganda skatina nedelsiant tenkinti savo troškimus negalvojant apie pasekmes. Reklama ragina: ‘Tu to vertas!’ arba ‘Išbandyk tai!’

Jeigu Jėzus būtų numalšinęs kamuojantį alkį neatsižvelgdamas į pasekmes, Šėtonui būtų pasisekę palaužti jo ištikimybę. Bet Jėzus viską vertino dvasiniu požiūriu, todėl ryžtingai atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona!’“ (Luko 4:4; Mato 4:4)

Tada Šėtonas pakeitė taktiką. Klaidingai taikydamas Jėzaus cituojamo Rašto eilutes, Velnias paragino Jėzų pulti nuo šventyklos bokšto. ‘Angelas sergės tave’, — tvirtino Šėtonas. Tačiau Jėzus nė neketino reikalauti iš savo Tėvo stebuklingos apsaugos vien tam, kad atkreiptų į save dėmesį. „Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ — pasakė jis. (Mato 4:5-7; Luko 4:9-12)

Galiausiai Šėtonas prakalbo be užuolankų. Jis pabandė sudaryti su Jėzumi sandėrį pasiūlydamas jam visą pasaulį ir jo šlovę už vieną pagarbinimo veiksmą. Šėtonas,  galima sakyti, pasiūlė viską. Bet kaip Jėzus būtų galėjęs pagarbinti didžiausią savo Tėvo priešą? Tai neįmanoma! „Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ — atsakė Jėzus. (Mato 4:8-11; Luko 4:5-8)

Po šių trijų nesėkmingų bandymų Šėtonas ‘atstojo nuo Jėzaus iki patogaus laiko’. (Luko 4:13, Jr, kursyvas mūsų) Tai reiškia, kad Šėtonas laukė progos išbandyti Jėzaus ištikimybę. Patogus laikas atėjo maždaug po dvejų ir pusės metų, kai Jėzus pradėjo ruošti mokinius savo artėjančiai mirčiai. Apaštalas Petras pasakė: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mato 16:21, 22)

Ar galėjo šie galbūt geranoriški, bet klaidingi žodžiai būti malonūs Jėzui dėl to, kad juos pasakė jo mokinys? Jėzus tuojau pat suprato, jog tai Šėtono mintis, ne Jehovos. Kristus ryžtingai atkirto: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ (Mato 16:23)

Dėl Jėzaus begalinės meilės Jehovai Šėtonas negalėjo jo palaužti. Joks Velnio pasiūlymas, joks išbandymas, nors ir sunkus, nepajudino Jėzaus ištikimybės dangiškajam Tėvui. O ar mes būsime tokie ryžtingi, kai dėl aplinkybių bus sunku išlaikyti ištikimybę? Jobo pavyzdys padeda geriau suprasti, kokių išbandymų galime laukti.

Ištikimybė užgriuvus nelaimei

Nelaimė gali užklupti bet kada. Tai patyrė Jobas. Jis buvo laimingas sutuoktinis ir dešimties vaikų tėvas, pavyzdingai besirūpinantis dvasiniais šeimos poreikiais. (Jobo 1:5) Bet pačiam Jobui nežinant jo ištikimybė Dievui buvo užginčyta danguje ir Šėtonas nusprendė žūtbūt Jobą sužlugdyti.

Netrukus Jobas prarado visą savo turtą. (Jobo 1:14-17) Vis dėlto tai nepalaužė jo ištikimybės, nes jis niekada nesikliovė pinigais. Prisimindamas laikus, kai buvo turtingas, Jobas pasakė: „Jeigu dėjau viltis į auksą, ... ar didžiavausi, kad mano turtai dideli, ... tai irgi būtų... nusižengimas, ... nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse.“ (Jobo 31:24, 25, 28)

Šiandien irgi galima staiga prarasti viską, ką turime. Pavyzdžiui, iš vieno Jehovos liudytojo verslininko apgaule buvo išviliota didelė suma pinigų ir jis beveik bankrutavo. „Manęs vos neištiko širdies priepuolis, — atvirai prisipažino jis. — Manau, tikrai taip būtų įvykę, jei ne ryšys su Dievu. Vis dėlto šis įvykis privertė mane suvokti, kad dvasinių vertybių nelaikiau svarbiausiomis. Turtėjimo džiaugsmas užtemdė viską.“ Nuo tada šis liudytojas labai sumažino savo verslo apimtį ir reguliariai tarnauja pagalbiniu pionieriumi per mėnesį krikščioniškai tarnybai skirdamas po 50 ar daugiau valandų. Tačiau kiti sunkumai gali priblokšti dar labiau nei turto praradimas.

Nespėjęs atsitokėti nuo pranešimo, kad prarado turtą, Jobas gavo žinią apie savo dešimties vaikų žūtį. Vis dėlto jis pasakė: „Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Jobo 1:18-21) Ar liktume ištikimi Dievui, jeigu staiga prarastume keletą šeimos narių? Franciskas, krikščionių prižiūrėtojas iš Ispanijos, per autobuso avariją neteko dviejų vaikų. Jis rado paguodą glausdamasis arčiau Jehovos ir daugiau dalyvaudamas krikščioniškoje tarnyboje.

Po baisios vaikų netekties Jobo išbandymai nesibaigė. Šėtonas ištiko jį bjauria  skausminga liga. Tuo metu žmona Jobui davė netinkamą patarimą: „Keik Dievą ir mirk!“ Jobas atsisakė ir „nenusidėjo savo lūpomis“. (Jobo 2:9, 10; Brb) Jobo ištikimybė nepriklausė nuo to, ar jį palaikė šeima, bet nuo jo paties ryšio su Jehova.

Flora, kurios vyras ir vyriausias sūnus paliko tiesos kelią prieš daugiau kaip dešimt metų, supranta Jobo jausmus. „Kai staiga nebetenki šeimos paramos, būna labai skaudu, — sako ji. — Tačiau žinojau, kad už Jehovos organizacijos ribų laimės nerasiu. Likau tvirta ir Jehovą laikiau svarbiausiu, taip pat stengiausi toliau būti gera žmona ir motina. Nuolat meldžiausi ir Jehova sustiprino mane. Esu laiminga, nes nepaisydama vyro nusistatymo išmokau visiškai pasikliauti Jehova.“

Jobui palaužti Šėtonas pasinaudojo ir trimis jo draugais. (Jobo 2:11-13) Jų kritika tikriausiai labai prislėgė Jobą. Patikėdamas jų žodžiais jis būtų praradęs pasitikėjimą Jehova Dievu. Neviltį keliantys draugų patarimai būtų susilpninę jo nusistatymą bei ištikimybę ir Šėtono užmojis būtų pasisekęs.

Bet Jobas atkakliai tvirtino: „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo [„ištikimybės“, NW].“ (Jobo 27:5) Jis nesakė: ‘Aš neleisiu jums, žmonės, palaužti mano ištikimybės!’ Jobas žinojo, kad jo ištikimybė priklausė nuo jo paties ir jo meilės Jehovai.

Sena gudrybė pagauti naują auką

Draugų ir bendratikių netinkami patarimai bei neapgalvotos pastabos — sena Šėtono priemonė. Nuoskauda, patirta susirinkime, gali sugniuždyti mūsų dvasią daug lengviau nei persekiojimas iš išorės. Vienas vyresnysis, kuriam tarnaujant armijoje teko kariauti, kančią, patirtą dėl neapgalvotų kai kurių bendratikių žodžių ir veiksmų, palygino su kova. Jis pasakė: „Tai buvo sunkiausias mano patirtas išgyvenimas.“

Kita vertus, mūsų brolių trūkumai gali mus taip priblokšti, kad su kai kuriais broliais nustosime kalbėtis ar net pradėsime praleidinėti krikščionių sueigas. Svarbiausia atrodys nuraminti įžeistus jausmus. Bet kaip apgailėtina turėti tokį trumparegišką požiūrį ir leisti, kad mūsų brangiausias turtas — mūsų santykiai su Jehova — sunyktų dėl kitų žodžių ar veiksmų. Jei leidžiame tam įvykti, tampame senų Šėtono gudrybių aukomis.

Iš susirinkimo narių pagrįstai tikimės aukštų moralės normų. Bet jeigu iš netobulų bendratikių reikalaujame per daug, nusivilsime. Jehova realiai žiūri į savo tarnus. Sekdami jo pavyzdžiu būsime pasiruošę pakęsti jų trūkumus. (Efeziečiams 4:2, 32) Apaštalas Paulius davė tokį patarimą: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui.“ (Efeziečiams 4:26, 27)

Kaip aiškiai rodo Biblija, Šėtonas naudoja įvairias gudrybes, kad kaip galėdamas rastų būdą palaužti krikščionies ištikimybę. Kai kurios jo suktybės patenkina nuodėmingus kūno troškimus, kitos sukelia skausmą. Iš to, ką apsvarstėme, aišku, kodėl visada turime būti budrūs. Širdyje puoselėdami nuoširdžią meilę Dievui pasiryžkime įrodyti Velnią esant melagį ir tuo pradžiuginkime Jehovos širdį. (Patarlių 27:11; Jono 8:44) Atminkime: kad ir kokie būtų išbandymai, tikroji krikščionies ištikimybė niekada neturi susvyruoti.