Jie džiaugėsi, kad išmoko skaityti!

KAI KURIOSE Saliamono Salų vietovėse beveik 80 procentų Jehovos liudytojų reikėjo išmokti skaityti bei rašyti. Neraštingumas jiems ne tik trukdė aktyviai dalyvauti kassavaitinėse susirinkimo sueigose, bet ir sudarė nemažai keblumų mokant Biblijos tiesų kitus. Ar suaugusiam žmogui, kuris niekada nėra laikęs rankoje pieštuko, įmanoma tapti raštingu?

Tam tikslui visose Saliamono Salose kone kiekviename Jehovos liudytojų susirinkime surengtuose raštingumo kursuose buvo naudojama Jehovos liudytojų išleista brošiūra „Atsidėkite skaitymui ir rašymui“. Keli čia papasakoti patirties atvejai parodo, kaip ši programa daugybei žmonių padėjo įvairiapusiškai pagerinti savo sugebėjimus. Dar svarbiau, išmokę skaityti jie gali geriau liudyti apie savo tikėjimą. (1 Petro 3:15)

Viena misionierė, paskirta į susirinkimą, kuriame yra daugiau kaip šimtas Karalystės skelbėjų, pastebėjo, jog per kassavaitines Biblijos studijas iš Sargybos bokšto tik nedaugelis atsineša savo žurnalą, o dar mažiau kas komentuoja. Kodėl taip yra? Todėl, kad žmonės nemoka skaityti. Kai susirinkime buvo paskelbta, jog rengiami kursai, kuriuose bus mokoma skaityti ir rašyti, ši misionierė mielai pasisiūlė būti mokytoja. Iš pradžių atėjo tik keli klausytojai, bet netrukus mokyklą jau lankė per 40 įvairaus amžiaus žmonių.

Ko buvo pasiekta? Misionierė pasakoja: „Kartą, praėjus nedaug laiko nuo kursų pradžios, šeštą valandą ryto nuėjau į turgų nupirkti misionieriams maisto. Čia pamačiau kai kuriuos kursų lankytojus, net ir labai jaunus, pardavinėjančius kokoso riešutus  bei daržoves. Kodėl jie tai darė? Todėl, kad norėjo užsidirbti pinigų, kad galėtų įsigyti rašiklį ir sąsiuvinį. Be to, kursai lankytojams tapo akstinu turėti savo Sargybos bokšto žurnalą.“ Ji priduria: „Dabar per Sargybos bokšto studijas komentuoja tiek jaunimas, tiek pagyvenusieji ir mes gyvai aptarinėjame medžiagą.“ Misionierė buvo labai laiminga, kai keturi iš lankančiųjų kursus pasiteiravo, ar galėtų dalyvauti skelbimo tarnyboje, nes, anot jų, jiems nebebaisu.

Mokiniams kursai padėjo ne tik išmokti skaityti ir rašyti. Pavyzdžiui, daug metų susirinkimui rūpesčių kėlė vieno liudytojo netikinti žmona. Susierzinusi ji apmėtydavo žmones akmenimis ir net paėmusi pagalį puldinėdavo kitas moteris. Retkarčiais su vyru ateidavusi į krikščionių sueigas, ji taip jam pavyduliaudavo, jog šis užsidėdavo tamsius akinius, kad žmona negalėtų jo apkaltinti žvilgčiojant į kitas moteris.

Tačiau vos prasidėjus raštingumo kursams ta moteris nuolankiai paklausė: „Ar galėčiau lankyti kursus?“ Atsakymas buvo teigiamas. Nuo to laiko ji nė karto nepraleido nei pamokų, nei susirinkimo sueigų. Moteris labai stengėsi išmokti skaityti ir darė stulbinančią pažangą, dėl kurios labai džiaugėsi. Kitas prašymas buvo toks: „Ar galėčiau studijuoti Bibliją?“ Jos vyras mielai pradėjo su ja studijuoti. Moteris vis geriau skaito ir rašo bei įgyja geresnį Biblijos pažinimą.

Penkiasdešimties metų žmogui, niekada neturėjusiam rankose pieštuko, vien jį paimti ir rašyti raides gali atrodyti neįmanoma. Kai kas vos pradėjęs mokytis rašyti pieštuką taip spaudė, kad prisitrynė ant pirštų pūsles. Po kelių savaičių didžiulių pastangų išmokti jį laikyti ir vedžioti popieriumi kai kurie kursų lankytojai plačiai šypsodamiesi sušunka: „Jau išeina!“ Mokinių pažanga džiugina ir mokytojus. Viena mokytoja sakė: „Mokyti tuos žmones labai malonu, baigiantis pamokai savo nuoširdų dėkingumą už šią Jehovos priemonę jie dažniausiai išreiškia plojimais.“

Kartu su misionieriais džiaugiasi ir tie jau raštingi liudytojai. Kodėl? Todėl, kad dabar savo gebėjimą skaityti ir rašyti jie gali naudoti Jehovos šlovei.

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Raštingumo kursus vertina ir jaunimas, ir pagyvenusieji