„Be palyginimų jis jiems nekalbėjo“

„Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo.“ (MATO 13:34)

1, 2. a) Kodėl veiksmingus pavyzdžius sunku pamiršti? b) Kokius pavyzdžius vartojo Jėzus ir kokie klausimai iškyla? (Žiūrėk išnašą.)

AR GALĖTUM atsiminti pavyzdį, galbūt prieš daug metų girdėtą viešojoje kalboje? Veiksmingų pavyzdžių taip greit nepamirštame. Vienas autorius pažymėjo, kad pavyzdžiai „mintyse tampa vaizdiniais ir klausytojai lengvai juos atkuria“. Kadangi mąstydami pasitelkiame vaizdinius, pavyzdžiai padeda greičiau pagauti mintį. Jie gali įkvėpti žodžiams gyvybės, dėl to gautus pamokymus ilgai atsimename.

² Joks mokytojas žemėje nemokėjo taip sumaniai taikyti pavyzdžių kaip Jėzus Kristus. Jėzaus taikyti pavyzdžiai nesunkiai įsimenami praėjus ir beveik dviem tūkstančiams metų. * Kodėl Jėzus taip dažnai naudojo šį mokymo metodą? Kodėl jo pavyzdžiai tokie veiksmingi?

Kodėl Jėzus mokė pavyzdžiais

3. a) Remiantis Mato 13:34, 35, dėl kokios priežasties Jėzus vartojo pavyzdžius? b) Kas rodo, kad Jehova vertina šį mokymo metodą?

³ Biblija nurodo dvi svarias priežastis, kodėl Jėzus vartojo pavyzdžius. Pirma, taip jis išpildė pranašystę. Apaštalas Matas rašė: „Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems  nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: ‘Aš atversiu savo burną palyginimais.’“ (Mato 13:34, 35) Mato paminėtasis pranašas buvo Psalmyno 78:2 autorius. Tas psalmininkas Dievo dvasios įkvėptas rašė prieš daug šimtmečių iki Jėzaus gimimo. Argi ne nuostabu: Jehova jau labai seniai buvo nusprendęs, kad jo Sūnus mokys pavyzdžiais. Taigi Jehova vertina šį mokymo metodą!

4. Kodėl Jėzus vartojo pavyzdžius?

⁴ Antra, Jėzus pats paaiškino, kad pavyzdžius vartojo atskirti tiems, kurių širdis neimli. Kai jis papasakojo „didžiulei miniai“ pavyzdį apie sėjėją, mokiniai jį paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota. Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko [„pasidarė bejausmė“, Jr].’“ (Mato 13:2, 10, 11, 13-15; Izaijo 6:9, 10)

5. Kaip Jėzaus pavyzdžiai nuolankius klausytojus padėdavo atskirti nuo išdidžių?

⁵ Kaip Jėzaus pavyzdžiai padėdavo atskirti žmones? Kartais klausytojai norėdami suprasti jo žodžių prasmę turėdavo gerai pamąstyti. Nuolankūs asmenys būdavo paskatinti klausti. (Mato 13:36; Morkaus 4:34) Jėzaus pavyzdžiai atskleidė tiesą tiems, kurių širdys jos troško; o išdidžios širdies žmonėms ji liko paslėpta. Koks gi nuostabus mokytojas buvo Jėzus! Dabar aptarkime, kodėl jo pavyzdžiai buvo tokie veiksmingi.

Tinkamai parinktos detalės

6—8. a) Kokios galimybės neturėjo pirmojo amžiaus Jėzaus klausytojai? b) Iš kokių pavyzdžių matyti, kad Jėzus tinkamai parinkdavo detales?

⁶ Ar kada nors svarstei, ką reiškė pirmojo amžiaus mokiniams būti mokomiems paties Jėzaus? Nors jie turėjo galimybę girdėti Jėzaus balsą, rašytinių šaltinių, kuriuose galėtų pasitikrinti, ką jis kalbėjo, dar nebuvo. Jėzaus žodžius reikėjo laikyti prote ir širdyje. Sumaniai taikydamas pavyzdžius Jėzus padėjo mokiniams įsiminti tai, ko mokė. Kaip?

⁷ Jėzus tinkamai parinkdavo detales. Jeigu jos būdavo susijusios su pasakojimu ar reikalingos pabrėžti, jis jas būtinai įtraukdavo. Pavyzdžiui, Jėzus tiksliai pasakė, kiek avių savininkas paliko išėjęs ieškoti vienos paklydusios, kiek valandų darbininkai triūsė vynuogyne ir kiek talentų buvo patikėta tarnams. (Mato 18:12-14; 20:1-16; 25:14-30)

⁸ O neesminius dalykus, kliudančius suprasti pavyzdžio mintį, Jėzus praleisdavo. Štai parabolėje apie negailestingą vergą jis nepaaiškino, kaip tas vergas galėjo įsiskolinti 60000000 denarų. Jėzus pabrėžė būtinumą atleisti. Svarbiausia buvo, ne kaip tas vergas įklimpo į skolą, bet kaip skola jam buvo dovanota ir kaip jis pasielgė su savo draugu, skolingu jam palyginti menką sumą. (Mato 18:23-35; Jr, išnaša) Taip pat pasakojime apie sūnų palaidūną Jėzus nenurodė, kodėl jaunesnysis sūnus nelauktai pareikalavo savo palikimo ir kodėl jį iššvaistė. Bet Jėzus išsamiai apibūdino, kaip tėvas jautėsi ir kaip reagavo, kai sūnus pasikeitė ir grįžo namo. Išsamiai nupasakodamas tėvo reakciją Jėzus pabrėžė mintį, kad Jehova  „labai atlaidus“. (Izaijo 55:7; Luko 15:11-32)

9, 10. a) Į kokius veikėjų bruožus parabolėse Jėzus sutelkdavo dėmesį? b) Dėl ko Jėzaus klausytojai ir kiti galėjo nesunkiai įsiminti jo pavyzdžius?

⁹ Parabolių veikėjus Jėzus piešdavo gerai apgalvodamas. Jis išsamiai neapibūdindavo veikėjų išvaizdos, bet pabrėždavo jų veiksmus ir reakciją į įvykius. Taigi užuot aiškinęs, kaip gailestingasis samarietis atrodė, Jėzus sutelkė dėmesį į kai ką daug reikšmingesnio: kaip samarietis gailestingai padėjo ant kelio gulinčiam sužalotam žydui. Jėzaus paminėtos detalės leido pabrėžti, kad artimo meilę turime rodyti ne tik savo rasės ir tautybės žmonėms, bet visiems. (Luko 10:29, 33-37)

¹⁰ Jėzaus pavyzdžiai glausti ir be nereikalingų smulkmenų. Dėl to juos ir juose esančius vertingus pamokymus Jėzaus klausytojai bei vėlesnių kartų žmonės, skaitantys įkvėptas Evangelijas, galėjo nesunkiai įsiminti.

Paimti iš kasdienio gyvenimo

11. Kaip Jėzaus pavyzdžiuose atsispindėjo tai, ką jis stebėjo augdamas Galilėjoje?

¹¹ Jėzus puikiai mokėjo imti pavyzdžiu tai, kas susiję su žmonių kasdienybe. Daugelyje jo pavyzdžių atsispindi dalykai, kuriuos jis stebėjo augdamas Galilėjoje. Vaikystėje Jėzus dažnai matydavo, kaip iš raugo — tešlos gabalėlio, palikto nuo paskutinio kepimo, motina išraugindavo duoną. (Mato 13:33) Daug kartų matė žvejus, leidžiančius savo tinklus į žydrus Galilėjos ežero vandenis. (Mato 13:47) Turgaus aikštėje ne sykį akimis lydėjo būrelius žaidžiančių vaikų. (Mato 11:16) Jėzus, matyt, įsidėmėdavo ir kitus įprastus dalykus, kuriuos paminėjo savo pavyzdžiuose: beriamą į dirvą sėklą, džiaugsmingas vestuves, saulėje nokstančius javų laukus. (Mato 13:3-8; 25:1-12; Morkaus 4:26-29)

12, 13. Kaip parabolė apie kviečius ir rauges rodo, kad Jėzus žinojo vietos gyventojų aplinkybes?

¹² Kasdienio gyvenimo situacijų gausu daugelyje Jėzaus pavyzdžių. Ir tai nenuostabu. Bet kad geriau suprastume, kaip puikiai jis taikė šį mokymo metodą, pravartu aptarti, ką jo žodžiai reiškė jo klausytojams žydams. Štai du pavyzdžiai.

 ¹³ Pirma, parabolėje apie kviečius ir rauges Jėzus kalbėjo apie vyrą, kuris pasėjo lauke gerus kviečius, bet atėjęs priešas prisėjo raugių. Kodėl Jėzus paminėjo tokį ypač nedraugišką poelgį? Pagalvok: jis pasakojo tą parabolę būdamas netoli Galilėjos ežero, o pagrindinis galilėjiečių verslas, matyt, buvo žemdirbystė. Ar galėtų kas labiau pakenkti ūkininkui negu priešas, slapta atsėlinęs į lauką ir prisėjęs jame kenksmingų raugių? Pasaulietiniai to meto įstatymai rodo, jog taip atsitikdavo. Dėl to aišku, kad Jėzaus paminėta situacija jo klausytojams buvo gerai suprantama. (Mato 13:1, 2, 24-30)

14. Kodėl reikšminga, kad norėdamas pabrėžti mintį parabolėje apie gailestingąjį samarietį Jėzus minėjo kelią, vedantį „iš Jeruzalės į Jerichą“?

¹⁴ Antra, prisiminkime parabolę apie gailestingąjį samarietį. Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.“ (Luko 10:30) Įdomu, kad norėdamas pabrėžti mintį Jėzus minėjo kelią, vedantį „iš Jeruzalės į Jerichą“. Jėzus pasakojo tą istoriją būdamas Judėjoje, netoli nuo Jeruzalės; tad jo klausytojai tą kelią, matyt, žinojo. Niekam nebuvo naujiena, kad keliauti juo gana pavojinga, ypač vienam. Kelias vingiavo nuošalia vietove ir jo užuolankose galėjo tykoti plėšikai.

15. Kodėl pasakojime apie gailestingąjį samarietį negalima pateisinti kunigo ir levito abejingumo?

¹⁵ Kalbant apie Jėzaus paminėtąjį kelią, kuris leidosi „žemyn iš Jeruzalės į Jerichą“, pažymėtina dar kai kas. Remiantis pasakojimu, tuo keliu praėjo kunigas, o paskui levitas, nors nė vienas iš jų nesuteikė pagalbos nukentėjėliui. (Luko 10:31, 32) Kunigai tarnavo Jeruzalės šventykloje, o levitai jiems padėdavo. Daug kunigų ir levitų laisvu nuo tarnybos laiku gyveno Jeriche, nes Jerichas buvo už 23 kilometrų nuo Jeruzalės. Taigi jiems tikrai tekdavo keliauti tuo keliu. Įsidėmėk taip pat, kad kunigas ir levitas keliavo „iš Jeruzalės“, taigi ėjo tolyn nuo šventyklos. * Tad niekas negalėjo pateisinti tų vyrų abejingumo sakydamas, kad jiedu vengė sužalotojo, nes šis atrodė negyvas, ir kad palietę  lavoną jie laikinai nebebūtų galėję eiti pareigų šventykloje. (Kunigų 21:1; Skaičių 19:11, 16) Argi ne akivaizdu, kad Jėzus pavyzdžiu ėmė tai, kas buvo žinoma jo klausytojams?

Paimti iš kūrinijos

16. Kodėl nenuostabu, kad Jėzus puikiai nusimanė apie kūriniją?

¹⁶ Daug Jėzaus pavyzdžių rodo, kad jis gerai išmanė apie augalus, gyvūnus ir atmosferos reiškinius. (Mato 6:26, 28-30; 16:2, 3) Kur jis įgijo tokių žinių? Augdamas Galilėjoje jis tikrai turėdavo progų stebėti Jehovos kūrinius. Be to, būdamas „visos Kūrinijos pirmagimis“ Jėzus ‘talkino’ Jehovai kuriant visus dalykus. (Kolosiečiams 1:15, 16; Patarlių 8:30, 31) Tad ar verta stebėtis, kad Jėzus puikiai pažinojo kūriniją? Apsvarstykime, kaip meistriškai šiuo pažinimu jis naudojosi mokydamas.

17, 18. a) Kaip Jėzaus žodžiai iš Jono 10 skyriaus parodo, kad jis gerai žinojo avių elgseną? b) Kokį ryšį besilankantieji Biblijos šalyse pastebėjo tarp piemenų ir jų avių?

¹⁷ Vienas įtaigiausių Jėzaus pavyzdžių yra užrašytas Jono 10 skyriuje. Jame artimą ryšį tarp savęs ir savo sekėjų Jėzus prilygina ryšiui tarp piemens ir jo avių. Jėzaus žodžiai atskleidžia, kad avių elgsena jam buvo gerai pažįstama. Jis nurodė, kad avys leidžiasi vedamos ir ištikimai seka paskui piemenį. (Jono 10:2-4) Savitą ryšį tarp piemens ir avių stebėjo besilankantieji bibliniuose kraštuose. XIX amžiuje gamtininkas H. B. Tristramas pažymėjo: „Kartą stebėjau piemenį, žaidžiantį su savo banda. Jis dėdavosi, kad bėga šalin, o avys leisdavosi įkandin ir sukinėdavosi aplinkui... Galiausiai visa kaimenė linksmai straksėdama apsupo jį ratu.“

¹⁸ Kodėl avys seka paskui piemenį? „Nes pažįsta jo balsą“, — pasakė Jėzus. (Jono 10:4) Ar avys tikrai žino savo piemens balsą? Džordžas A. Smitas knygoje The Historical Geography of the Holy Land aprašo, ką jam pačiam teko matyti: „Kartais vidudienį ilsėdavomės šalia vieno žydų šulinio, kur trys ar keturi piemenys atsigindavo savo bandas. Bandos susimaišydavo, ir mes galvodavome, kaip kiekvienas piemuo atskirs savąsias avis.  Bet kai avys atsigerdavo ir prisižaisdavo, piemenys vienas po kito pasukdavo į skirtingas slėnio puses kiekvienas savaip šaukdamas savąsias; ir kiekvieno avys atsiskyrusios nuo kaimenės patraukdavo paskui savo piemenį; bandos dingdavo tvarkingai kaip ir pasirodžiusios.“ Taigi Jėzus rado geriausią būdą pailiustruoti savo mintį. Jei pripažįstame jo mokymus, laikomės jų ir leidžiamės jo vadovaujami, galime džiaugtis švelnia ir meilinga „gerojo ganytojo“ globa. (Jono 10:11)

Paimti iš klausytojams žinomų įvykių

19. Kaip nurodydamas vietinę nelaimę Jėzus veiksmingai paneigė klaidingą nuomonę?

¹⁹ Veiksmingai pailiustruoti galima pasakojant pamokomus atsitikimus. Kartą norėdamas paneigti klaidingą nuomonę, kad žūtis ištinka tuos, kurie to nusipelno, Jėzus paminėjo vieną tuomet įvykusią nelaimę. Jis pasakė: „Anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?!“ (Luko 13:4) Jėzus tuo iškalbingai užginčijo tikėjimą lemtimi. Tos 18 sielų žuvo ne dėl kokios nors nuodėmės, tariamai sukėlusios Dievo nemalonę. Ne, jų tragiška mirtis buvo laiko ir atsitiktinumo pasekmė. (Mokytojo 9:11, Brb) Taip nurodydamas klausytojams gerai žinomą atsitikimą Jėzus sugriovė klaidingą mokymą.

20, 21. a) Kodėl fariziejai pasmerkė Jėzaus mokinius? b) Kokiu Rašto pavyzdžiu Jėzus parodė, kad Jehova niekada nenorėjo griežtai taikyti šabo įstatymą? c) Ką apsvarstysime kitame straipsnyje?

²⁰ Mokydamas Jėzus rėmėsi ir Rašto pavyzdžiais. Prisiminkime momentą, kai fariziejai pasmerkė Jėzaus mokinius už varpų skynimą ir valgymą šabo dieną. Iš tikrųjų mokiniai pažeidė ne Dievo įstatymą, o fariziejų griežtą taisyklę, koks darbas turi būti laikomas neleistinu per šabą. Norėdamas parodyti, kad Dievas niekada nenorėjo taip griežtai taikyti šabo įstatymą, Jėzus nurodė atvejį, aprašytą 1 Samuelio 21:3-6 (Brb). Būdamas alkanas Dovydas su savo vyrais sustojo prie padangtės ir valgė padėtinės duonos. Ši sena duona, jau pakeista kita, buvo atidėta valgyti kunigams. Tačiau dėl susidariusių aplinkybių Dovydas ir jo vyrai nebuvo pasmerkti, kad valgė jos. Įsidėmėtina, jog šis atsitikimas yra vienintelis Biblijoje aprašytas pavyzdys, kad atidėtą duoną valgė ne kunigai. Jėzus pritaikė kaip tik tinkamą pranešimą ir jo klausytojai žydai, be abejonės, jį žinojo. (Mato 12:1-8)

²¹ Jėzus tikrai buvo Didysis Mokytojas! Mes žavimės jo neprilygstamu sugebėjimu svarbias tiesas perduoti suprantamai. Kaip tad galime mokyti taip kaip jis? Apie tai kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar prisimeni?

• Kodėl Jėzus mokė pavyzdžiais?

• Kas rodo, kad Jėzaus pavyzdžiai jo klausytojams buvo suprantami?

• Kaip pateikdamas pavyzdžius Jėzus sumaniai pritaikė žinias apie kūriniją?

• Kaip Jėzus remdavosi įvykiais, žinomais jo klausytojams?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Jėzus pasakojo apie vergą, atsisakiusį dovanoti palyginti nežymią skolą, ir apie tėvą, atleidusį sūnui palaidūnui, iššvaisčiusiam savo palikimą

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ką Jėzus norėjo pabrėžti parabole apie gailestingąjį samarietį?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Ar avys tikrai pažįsta šeimininko balsą?