Geri kaimynai — didelė vertybė

„Kaimynas arti geriau, negu brolis toli.“ (Patarlių 27:10, Brb)

VIENAS Įstatymo mokytojas, gyvenęs pirmajame m. e. amžiuje, paklausė Jėzaus: „Kas gi mano artimas?“ Atsakydamas Jėzus kalbėjo, ne kas jo artimas, o koks yra tikras artimas. Turbūt žinote šį Luko Evangelijoje užrašytą Jėzaus pasakojimą apie gailestingąjį samarietį. Štai koks tai buvo įvykis.

„Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė:  ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ (Luko 10:29-36)

Anas Įstatymo mokytojas tikriausiai suprato esmę. Jis nesidrovėdamas pripažino, kas buvo nukentėjusiojo artimas: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Tuomet Jėzus savo pašnekovui pasakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Luko 10:37) Štai ką reiškia būti tikru artimu. Šis Jėzaus pasakojimas gali ir mus paskatinti susimąstyti: koks aš esu kitam? Ar artimu laikau tik savo rasės bei tautybės asmenį ir tik tokiam pakliuvus į bėdą ištiesiu pagalbos ranką? Ar labai stengiuosi būti geru kaimynu?

Nuo ko pradėti?

Jei manome turį būti draugiškesni su aplinkiniais, privalome ugdytis deramą požiūrį: pamąstyti, kaip būti puikiu kaimynu. Sykiu tai padėtų mums įgyti gerų kaimynų. Beveik prieš du tūkstančius metų Jėzus pabrėžė šį svarbų žmonių tarpusavio santykių principą savo garsiajame Kalno pamoksle. Jis pasakė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ (Mato 7:12) Būdami su kitais pagarbūs, kilnūs, malonūs, juos irgi skatiname taip elgtis su mumis.

Žurnale The Nation Since 1865 išspausdintame straipsnyje „Mylėk savo kaimyniją“ žurnalistė ir rašytoja L. Funderburg paminėjo keletą paprastų dalykų, skatinančių kaimynavimąsi. Ji rašė: „Aš norėčiau, ... kad žmones vienytų daugybė smulkių geradarysčių, pavyzdžiui, paduoti atneštus laikraščius, pabūti su vaikais, ką nors nupirkti. Aš norėčiau, kad tokie būtų santykiai vis labiau svetimėjančiame pasaulyje, kur bendruomenės yra silpnos ir nesaugios, nes visur tvyro baimė ir siaučia nusikaltėliai.“ Ji priduria: „Pradėti reikia pačiam. Geriausia — nuo artutinio kaimyno.“

Žurnale Canadian Geographic irgi buvo paminėti naudingi patarimai, padedantys kaimyniškai sugyventi. Žurnalistė M. Džekson rašė: „Kaimynų kaip ir giminių nepasirinksi. Tarpusavio santykiai turi būti grindžiami taktu, mandagumu, pakantumu.“

Geri kaimynai — geri davėjai

Daug kam iš mūsų, aišku, ne taip paprasta suartėti su kaimynais — lengviau, atrodo, ne bendrauti, o laikytis skyrium. Tačiau Biblijoje sakoma, kad „palaimingiau duoti negu imti“. (Apaštalų darbų 20:35) Todėl geras kaimynas stengiasi susipažinti su aplinkiniais. Su jais toks asmuo gal ir nepalaiko artimų santykių, bet nuolat stengiasi persimesti bent keliais žodžiais, negaili malonios šypsenos, draugiško gesto.

Užmegzti ir išsaugoti kaimyniškus santykius padeda, kaip buvo minėta, „daugybė smulkių geradarysčių“. Todėl stenkimės daryti gera savo artimui, nes taip įsivyrauja bendradarbiavimo bei tarpusavio pagarbos dvasia. Be to, tokie poelgiai liudija, kad laikomės Biblijos patarimo: „Neatsakyk geradarystės tam, kuriam dera ją padaryti, kai tavo ranka tai pajėgia.“ (Patarlių 3:27, Brb; Jokūbo 2:14-17)

Geri kaimynai — dėkingi gavėjai

Idealiausia būtų, jei paramą bei dovanas kiekvienas priimtų su dėkingumu. Deja, taip būna ne visada. Nemažai kas už pagalbą ir malonias dovanas yra tokie  nedėkingi, kad nuoširdus davėjas gali sau tarti: „Tai paskutinis kartas!“ Kai kada į jūsų draugišką pasveikinimą ar mostelėjimą gali būti atsakyta tik šaltu linktelėjimu.

Vis dėlto dažniausiai gavėjas yra dėkingas, nors to ir neparodo. Galbūt dėl savo kultūros įtakos toks asmuo drovisi išreikšti jausmus arba yra sutrikęs ir iš šalies atrodo tarsi jis būtų abejingas, nelinkęs draugauti. Kita vertus, šiame nedėkingame pasaulyje kai kurie žmonės gali sudvejoti jūsų draugiškumu, laikyti jus keistuoliu. Jie turi įsitikinti, jog tai tikra. Todėl draugiškiems santykiams užmegzti reikia laiko ir kantrybės. Vis dėlto gretimai gyvenantys žmonės, kurie moka būti gerais davėjais ir gerais gavėjais, stengsis palaikyti taikią, džiugią, kaimynišką dvasią.

Kai ištinka nelaimė

Geras kaimynas — tikra vertybė užgriuvus nelaimei, nes tada išties vyrauja atjauta. Daug pavyzdžių rodo, kaip tokiu metu į pagalbą atskuba kaimynai. Bendra nelaimė spontaniškai suburia žmones ir skatina pasirūpinti vienas kitu. Tada ir nedraugai dažnai veikia išvien.

Laikraštis The New York Times rašė, kad 1999 metais žemės drebėjimui nuniokojus Turkiją net buvę priešininkai parodė kaimynišką solidarumą. „Metų metais mus mokė nekęsti turkų, — rašė viename Atėnų laikraštyje graikė apžvalgininkė A. Sterju. — Tačiau didžiulis jų skausmas mūsų nedžiugino. Liūdėjome ir verkėme; sena neapykanta išgaravo žvelgiant į žuvusius kūdikius.“ Kai gelbėjimo darbai buvo oficialiai nutraukti, graikai gelbėtojai triūsė toliau.

Darbuotis gelbėtoju po stichinės nelaimės yra išties kilni, didvyriška paslauga artimui. O perspėti jį prieš nelaimę ir taip gelbėti jo gyvybę yra dar didesnė geradarystė. Deja, patirtis rodo, kad tie, kas praneša savo kaimynams apie artėjančią bėdą, paprastai nėra maloniai priimami, nes tuo metu būsimą nelaimę dar ne taip lengva įžvelgti. Dažniausiai niekas netiki tokios žinios nešėjais. Tad trokšdami padėti pavojaus nenujaučiantiems kaimynams, jie turi būti labai atkaklūs bei pasiaukojantys.

Didžiausia kaimyniška paslauga

Dabar žmonijos laukia daug didesnis įvykis negu stichinė nelaimė. Tai išpranašautas Visagalio Dievo darbas, pašalinsiąs nuo žemės nusikalstamumą bei kitokį blogį, sukeliantį visokius vargus. (Apreiškimo 16:16; 21:3, 4) Tai — ne abejotinos spėlionės, o tikrenybė. Jehovos liudytojai trokšta kuo didesniam skaičiui žmonių  pranešti žinią, kaip pergyventi šį artėjantį įvykį, kuris sudrebins žemę. Todėl jie visame pasaulyje nepaliaujamai triūsia gerai žinomame skelbimo darbe. (Mato 24:14) Jie darbuojasi savanoriškai, iš meilės Dievui bei artimui.

Nepasiduokite išankstiniam neigiamam nusistatymui bei irzuliui, nes tai trukdo išklausyti liudytojus, atėjusius prie jūsų durų ar užkalbinusius kitur. Jie stengiasi būti gerais kaimynais. Priimkite pasiūlymą studijuoti su jais Bibliją. Sužinosite, kad Dievo Žodis garantuoja, jog artėja laikas, kai kaimynai džiugiai sutars. Tada nei rasinė, nei religinė, nei klasinė diskriminacija nebežalos draugiškų santykių, kurių dauguma mūsų taip trokštame.

[Iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Stenkimės daryti gera savo kaimynams

[Šaltinio nuoroda]

Žemės rutulys: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.