Kur pasidėjo geri kaimynai?

„Dabartinė visuomenė kaimynavimo nebepripažįsta“ (Bendžaminas Dizraelis, XIX šimtmečio Anglijos valstybinis veikėjas).

PAGYVENĘ kubiečiai neįprastai rūpinasi savo gerove — susiburia į senimo kaimynijas. Pasak 1997 metų pranešimo, tokiai grupei priklauso vienas iš penkių senyvų kubiečių; ten jie bendrauja tarpusavyje, palaiko vieni kitus ir puoselėja sveiką gyvenseną. „Kai tik šeimos gydytojai nori organizuoti gyventojų skiepijimą, — rašoma žurnale World-Health, — tokia kaimynija tuoj mielai talkina, remia lėšomis.“

Deja, daugelyje pasaulio šalių žmonės nebesikaimynauja. Apie tai byloja tokie liūdni faktai, kaip, pavyzdžiui, atsitikimas su Volfgangu Dirksu, gyvenusiu vienoje Vakarų Europos šalyje, daugiabučiame name. Prieš keletą metų laikraštyje The Canberra Times buvo rašoma, kad visi kaimynai — 17 šeimų — pastebėjo, jog Volfgangas nebesirodo, tačiau „niekam nekilo mintis paskambinti į jo duris“. Kai galop namo savininkas pateko į tą butą, „jis rado priešais televizorių sėdintį skeletą“. Ant kelių gulėjo 1993-ųjų gruodžio 5 dienos televizijos programa. Volfgangas buvo miręs prieš penkerius metus. Koks liūdnas kaimyniškų santykių bei rūpestingumo žlugimo faktas. Tad nenuostabu, kad žurnalo The New York Times Magazine apžvalgininkas rašė, jog Volfgango kaimynai kaip ir daugelis kitų kaimynijų pasidarė „nepažįstamųjų bendruomene“. Ar taip yra ir tavo kaimynystėje?

Tiesa, kaimo vietovėse žmonės dažniausiai palaiko šiltus santykius, taip pat ir nemažai miestiečių stengiasi pasirūpinti aplinkiniais. Tačiau daugelis miesto gyventojų jaučiasi vieniši, nesaugūs net greta savo pačių kaimynų ir su jais nebendrauja. Kodėl?

 Siena, skirianti kaimynus

Žinia, dauguma iš mūsų turime kaimynus. Blykčiojantis televizoriaus ekranas, lange judantys šešėliai, įjungiama ir išjungiama šviesa, automobilio gausmas parvykstant ir išvykstant, žingsniai koridoriuje, atrakinamos ir užrakinamos durys rodo, kad kaimynai yra „gyvi“. Tačiau šalia gyvenantys žmonės nesijaučia tikrais kaimynais, jei juos skiria anonimiškumo siena arba jei dėl greito gyvenimo tempo jiems nelieka laiko pasidomėti vienam kitu. Kai kieno manymu, nebūtina bendrauti su kaimynais arba kaip nors jiems įsipareigoti. Australijos laikraštyje Herald Sun buvo rašoma: „Žmonės yra linkę gyventi kuo anonimiškiau nuo savo kaimynų ir kuo mažiau būti susaistyti visuomeninių įsipareigojimų. Taip lengviau yra ignoruoti jokio svorio bendruomenėje neturinčius žmones.“

Toks požiūris nestebina. Pasaulyje, kur žmonės yra savimylos, kaimyniški santykiai nukenčia dėl to, kad daugelis gyvena užsidarę savame kiaute. (2 Timotiejui 3:2) Todėl daug kas jaučiasi vienišas. Visuomenė yra susvetimėjusi, o tai kelia nepasitikėjimą vienas kitu, ypač jei čia pat, kaimynystėje, siaučia smurtas, daromi nusikaltimai. Mažėjant pasitikėjimui nebelieka ir užuojautos.

Kad ir kokia būtų padėtis ten, kur gyvenate, tikriausiai pritarsite, jog gera kaimynystė — didelė vertybė. Daug ką galima nuveikti visiems siekiant bendro tikslo. Malonūs kaimynai yra tikra palaima. Apie tai skaitykite toliau.