Gyvenimo istorija

„Nekeisčiau nė dienos!“

PAPASAKOJO GLEDIS ALEN

Kai kada manęs klausia: „Jei gyvenimą pradėtum iš naujo, ar ką nors keistum?“ Iš visos širdies sakau: „Nekeisčiau nė dienos!“ Papasakosiu, kodėl.

VIENĄ 1929-ųjų vasaros dieną, kai tebuvau dvejų metų, mano tėvui Metju Alenui atsitiko nuostabus dalykas. Jis gavo Tarptautinių Biblijos tyrinėtojų (tuometinis Jehovos liudytojų pavadinimas) išleistą bukletą „Milijonai dabar gyvenančiųjų niekada nemirs!“ Godžiai perskaitęs vos kelis puslapius, tėtis sušuko: „Iš visų mano skaitytų dalykų tai pats įdomiausias!“

Netrukus tėtis parsinešė daugiau Biblijos tyrinėtojų spaudinių. Jis tuoj pat ėmė dalytis šia informacija su visais kaimynais. Mūsų kaime nebuvo Jehovos liudytojų susirinkimo. Suvokdamas, jog reikia nuolat bendrauti su krikščionimis, 1935 metais tėtis su šeima persikėlė į Orindžvilį (Ontarijo provincija, Kanada), kur buvo susirinkimas.

Tais laikais ne visada vaikus skatindavo lankyti sueigas; jie dažniausiai pasilikdavo prie salės lauke ir žaisdavo, kol baigdavosi sambūris. Tėčiui tai nepatiko. Jis samprotavo taip: „Jei sueigos naudingos man, tai ir mano vaikams.“ Todėl nors tėtis susirinkime buvo naujokas, jis liepdavo mano broliui Bobui, sesutėms Elai, Rubi, taip pat ir man sėdėti sueigose drauge su suaugusiais. Greit ir kitų liudytojų vaikai pasekė  mūsų pavyzdžiu. Tad lankyti sueigas ir atsakinėti jose mums pasidarė būtinybė.

Tėtis brangino Bibliją ir mokėdavo labai gyvai perpasakoti joje aprašytus įvykius. Su malonumu prisimenu, kaip jis tai darydavo diegdamas jaunose širdyse svarbias pamokas. Vieni iš įsimintinų tėvo žodžių buvo tvirtinimas, kad Jehova laimina tuos, kurie jam paklūsta.

Tėtis taip pat mokydavo mus, kaip naudojantis Biblija ginti savo tikėjimą. Tai buvo kaip žaidimas. Tėtis sakydavo: „Tikiu, kad po mirties nueisiu į dangų. Įrodykite man, jog tai netiesa.“ Mudvi su Rubi ieškodavome rodyklėje Rašto eilučių, paneigiančių tokį mokymą. Kai jas perskaitydavome, tėtis sakydavo: „Įdomu, tačiau jūs vis tiek manęs neįtikinote.“ Vėl vartydavome rodyklę. Tai dažnai tęsdavosi ne vieną valandą, kol tėtis likdavo patenkintas mūsų atsakymais. Taip aš ir Rubi išmokome puikiai papasakoti apie savo įsitikinimus ir juos ginti.

Įveikiu žmonių baimę

Nors buvau puikiai išmokyta namuose bei susirinkimo sueigose, kai kada krikščioniškame kelyje man pasitaikydavo sunkumų. Kaip ir dauguma jaunuolių nenorėjau skirtis nuo kitų, ypač nuo bendraklasių. Pirmasis mano tikėjimo išmėginimas buvo eitynės su plakatais.

Grupė brolių bei seserų nešdami plakatus lėtai eidavo gatvėmis. Mūsų mieste, kur gyveno apie 3000 žmonių, visi pažinojo vienas kitą. Sykį aš taip žingsniavau pačiame grupės gale su plakatu „Religija — tai pinklės ir reketas“. Keletas bendraklasių pamatė mane, išsirikiavo už nugaros ir ėmė traukti himną: „Dieve, saugok karalių“. Ką daryti? Iš visos širdies prašiau Dievą sustiprinti mane. Eitynėms pasibaigus nuskubėjau į Karalystės salę, padėjau plakatą ir ruošiausi namo. Tačiau atsakingas brolis pasakė, kad tuoj prasidės kitos eitynės ir trūksta vieno dalyvio plakatui nešti. Dar karščiau pasimeldusi, aš vėl išėjau. Iki to laiko mano bendraklasiai jau buvo pailsę ir išsiskirstę. Dabar nebemaldavau stiprybės, o dėkojau Dievui! (Patarlių 3:5)

Mes visada mielai pasikviesdavome pas save visalaikių tarnų. Tai buvo laimingi, linksmi žmonės. Atsimenu, tėvai dažnai kartodavo, kad visalaikė tarnyba yra pati geriausia karjera.

Tėvų paskatinta 1945 metais pradėjau tarnauti visalaike skelbėja. Paskui ėmiau skelbti su savo sese Ela, tarnavusia pioniere Londone (Ontarijo provincija). Čia man teko skelbti tokioje aplinkoje, kur, maniau, visai nieko nesugebėsiu. Tai buvo liudijimas baruose: eidavome nuo vieno staliuko prie kito ir siūlydavome žurnalus Sargybos bokštas bei „Paguoda“ (dabar Atsibuskite!).  Laimei, tokie maršrutai būdavo organizuojami šeštadienio popietėmis, tad visą savaitę melsdavau drąsos! Tai buvo nelengvas, bet labai reikalingas gerosios naujienos skelbimas.

Taip išmokau tokiems asmenims kaip įtakingi Kanados verslininkai, stambių korporacijų prezidentai pristatyti specialius žurnalo „Paguoda“ numerius, kuriuose būdavo rašoma apie mūsų brolių persekiojimą nacių koncentracijos stovyklose. Visą tą laiką nestigo įrodymų, kad Jehova nuolat palaiko mus, jei tikrai juo pasitikime. Pasak tėčio, Jehova laimina tuos, kurie jam paklūsta.

Sutinku tarnauti Kvebeke

1940-ųjų liepos 4 dieną Jehovos liudytojų darbas Kanadoje buvo uždraustas. Vėliau draudimas buvo panaikintas, bet katalikiškoje Kvebeko provincijoje mus tebepersekiojo. Rengėmės specialiajai griežtai skambėjusio traktato „Kvebeke liepsnojanti neapykanta Dievui, Kristui ir laisvei — visos Kanados gėda“ platinimo kampanijai, kad atkreiptume dėmesį į išpuolius prieš mūsų brolius. Neitanas Noras, Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys, susitiko su šimtais pionierių Monrealyje ir paaiškino, kokia mūsų užduotis. Jis pasakė, kad kampanijos dalyviai gali būti suimti ir įkalinti. Taip ir atsitikdavo! Tą laikotarpį aš buvau areštuota 15 kartų. Eidami į lauko tarnybą pasiimdavome dantų šepetėlį ir šukas tam atvejui, jei naktį tektų praleisti kalėjime!

Iš pradžių daugiausia darbuodavomės naktimis, kad mažiau patrauktume dėmesį. Rankinę, pilną papildomų traktatų, pasikabindavau ant kaklo po apsiaustu, todėl atrodydavau kaip nėščia. Tai padėdavo perpildytame tramvajuje lengvai nusigauti į teritoriją: ne vienas mandagus vyriškis užleisdavo man savo kėdę.

Laikui bėgant pradėjome platinti traktatus dieną; palikdavome juos prie trijų ar keturių durų, o paskui traukdavome į kitą teritoriją. Tai buvo sėkmingas būdas. Tačiau jei kuris nors katalikų kunigas sužinodavo, kad esame jo parapijoje, būdavo nemalonumų. Sykį vienas iš jų sukurstė apie 50 ar 60 suaugusių bei vaikų, kad apmėtytų mus pomidorais ir kiaušiniais. Prisiglaudėme sesės namuose — nakčiai įsitaisėme ant grindų.

Kvebeke labai stigo pionierių, galinčių skelbti prancūzų kalba, tad 1958-ųjų gruodį drauge su savo sese Rubi pradėjau mokytis šios kalbos. Vėliau tarnavome daugelyje tokių provincijos vietovių, kurių gyventojai kalbėjo prancūziškai; visur patyrėme įdomių atsitikimų. Viename mieste vaikščiojome nuo durų prie durų nesulaukdamos nė menkiausio atsako ištisus dvejus metus! Žmonės prieidavo prie durų ir pažvelgę pro jo langelį tiesiog užtraukdavo žaliuzes. O mes nenuleidome rankų. Dabar tame mieste yra du susirinkimai.

Mus visaip rėmė Jehova

1965 metais pradėjome tarnauti specialiosiomis pionierėmis. Tada dar geriau suvokėme, ką reiškia Pauliaus žodžiai, užrašyti 1 Timotiejui 6:8: „Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.“ Teko gyventi labai taupiai, kad nepritrūktume susimokėti už šilumą, nuomą, elektrą ir maistą. Po visų šių išlaidų mėnesiui belikdavo 25 Kanados centai, kuriuos galėjome išleisti savo nuožiūra.

Dėl lėšų stokos butą šildydavome tik keletą nakties valandų, todėl miegamajame  visada būdavo ne daugiau kaip 15 laipsnių, o dažniausiai dar šalčiau. Kartą pas mus užėjo vienos Rubi studijuotojos sūnus. Paskui jis tikriausiai pasakė savo motinai, jog mes mirtinai šąlame, nes ji ėmė kas mėnesį siuntinėti po 10 dolerių (Kanados) kurui, kad šildytumės nepertraukiamai. Nors buvome neturtingos, nesijautėme vargetomis, nes būtiniausių dalykų nepritrūkdavome. Jautėme, kad mus lydi palaimos, ir įsitikinome žodžių iš Psalmyno 37:25 tikrumu: „Nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.“

Nors patyrėme priešiškumą, buvome labai laimingos, kad daug mūsų Biblijos studijuotojų pažino tiesą. Kai kurie jų tapo visalaikiais tarnais ir tai mane ypač džiugino.

Sėkmingai atlaikau naujus mėginimus

1970 metais mus paskyrė į naują vietą — Kornvalį (Ontarijo provincija). Po metų pasiligojo mama. Tėtis mirė dar 1957-aisiais, tad mes, trys seserys, paeiliui prižiūrėjome mamą iki pat jos mirties 1972-aisiais. Tą laikotarpį mus guodė ir meilingai rėmė tarnybos partnerės, specialiosios pionierės Ela Lisica ir Ana Kovalenko. Kai išvykdavome, jos rūpindavosi mūsų studijuotojais bei kitais reikalais. Kokie teisingi žodžiai iš Patarlių 18:24 (Brb): „Būna draugų, artimesnių už brolį.“

Žinia, gyvenime netrūko sunkumų, bet Jehovos meilingos rankos padedama juos įveikiau. Vis dar tebetarnauju visalaike skelbėja. Bobas mirė 1993-aisiais; 20 metų jis ištarnavo pionieriumi, iš jų 10 laimingų metų drauge su savo žmona Dol. Mano sesutė Ela mirė 1998-ųjų spalį; ji darbavosi visalaike skelbėja daugiau nei 30 metų niekada neprarasdama pionieriškos dvasios. Rubi, kitai mano sesutei, 1991 metais buvo diagnozuotas vėžys. Kiek leido sveikata, ji skelbė gerąją naujieną. Sesuo neprarado humoro jausmo iki pat mirties,  pasiglemžusios ją 1999 metų rugsėjo 26-osios rytmetį. Nors netekau artimųjų, turiu dvasinių brolių bei seserų, padedančių išsaugoti gerą ūpą.

Jei galėčiau, ar kurią nors iš savo nugyventų dienų pakeisčiau? Likau netekėjusi, tačiau turėjau mylinčius tėvus, brolį ir sesutes — jie brangino tiesą labiau už viską. Juos tikiuosi pamatyti per būsimą prikėlimą: įsivaizduoju, kaip tėtis apkabins mane, o mamos skruostais riedės ašaros, kai apglėbsime viena kitą. Tuomet Ela, Rubi ir Bobas šokinės iš džiaugsmo.

Ir dabar stengiuosi likusią sveikatą bei jėgas skirti Jehovos gyriui bei garbei. Visalaikė pionieriška tarnyba yra nuostabus prasmingas gyvenimas. Žmogui, žengiančiam Jehovos keliais, tinka psalmininko žodžiai: „Būsi laimingas, ir tau seksis.“ (Psalmyno 128:1, 2)

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Tėtis brangino Bibliją. Jis išmokė, kaip ja naudojantis apginti savo tikėjimą

[Iliustracija 28 puslapyje]

Iš kairės į dešinę: Rubi, aš, Bobas, Ela, mama ir tėtis 1947 metais

[Iliustracija 28 puslapyje]

Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: aš, Rubi ir Ela per srities kongresą 1998 metais