„Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“
„Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“
„Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų.“ (LUKO 4:22)
1, 2. a) Kodėl sargybiniai, išsiųsti suimti Jėzaus, grįžo tuščiomis? b) Kas liudija, kad Jėzaus mokymai darė įspūdį ne vien sargybiniams?
SARGYBINIAI neįvykdė užduoties. Jie buvo išsiųsti suimti Jėzaus Kristaus, tačiau grįžo tuščiomis. Aukštieji kunigai ir fariziejai pareikalavo pasiaiškinti: „Kodėl neatvedėte?“ Tikrai, kodėl sargybiniai nesuėmė vyro, kuris nė nebūtų mėginęs priešintis? Sargybiniai paaiškino: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ Didžiai nustebinti Jėzaus mokymo, jie neišdrįso suimti šio taikingo vyro. * (Jono 7:32, 45, 46)
2 Tačiau ne vien minėtiems sargybiniams Jėzaus mokymai darė įspūdį. Biblijoje pasakojama, kad Jėzaus pasiklausyti būrėsi minios žmonių. Miestelio, kuriame jis užaugo, gyventojai „stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“. (Luko 4:22) Jėzus ne kartą kalbėjo iš valties Galilėjos ežero pakrantėje susirinkusiems žmonėms. (Morkaus 3:9; 4:1; Luko 5:1-3) O sykį „gausi minia“ pasiliko su juo keletą dienų, nesitraukdama net pavalgyti. (Morkaus 8:1, 2)
3. Dėl kokios pagrindinės priežasties Jėzus buvo puikus mokytojas?
3 Kodėl Jėzus buvo toks puikus mokytojas? Pirmiausia dėl meilės. * Jis mylėjo tiesas, kurias skelbė, ir žmones, kuriuos mokė. Taip pat Jėzus sumaniai taikė mokymo metodus. Šio žurnalo numerio studijų straipsniuose panagrinėsime keletą veiksmingų Jėzaus taikytų metodų ir kaip juos taikyti galime mes.
Paprastumas ir aiškumas
4, 5. a) Kodėl Jėzus mokė aiškia kalba, ir kodėl tai kelia nuostabą? b) Kodėl Kalno pamokslą galima laikyti Jėzaus mokymo paprastumo pavyzdžiu?
4 Nemažai išsilavinusių žmonių šneka kalba, kurią jų klausytojai sunkiai supranta. Bet jeigu žmonės mūsų nesuprastų, ar galėtume padėti jiems savo žiniomis? Jėzus mokydamas niekada nekalbėjo nesuprantamai. Tik pabandyk įsivaizduoti, koks platus galėjo būti jo žodynas! Vis dėlto Jėzus galvojo ne apie save, o apie savo klausytojus. Jis žinojo, kad daugelis jų — „paprasti, nemokyti“. (Apaštalų darbų 4:13) Mokydamas tuos žmones Jėzus kalbėjo jiems suprantama kalba. Nors ir paprastais žodžiais, Jėzus išreiškė didžias tiesas.
5 Štai Kalno pamokslas, užrašytas Mato 5:3—7:27. Jėzui turbūt pakako 20 minučių pasakyti jį. Bet tie pamokymai labai prasmingi, atskleidžia giliausias svetimavimo, skyrybų ir materializmo šaknis. (Mato 5:27-32; 6:19-34) Tačiau Jėzus nepasakė nė vienos painios, pompastiškos frazės. Vargu ar rasi kokį žodį, kurio ir mažas vaikas nesuprastų! Nenuostabu, kad Jėzui baigus kalbėti minia, kurioje tikriausiai buvo žemdirbių, piemenų ir žvejų, „stebėjosi jo mokslu“. (Mato 7:28)
6. Kaip Jėzus paprastomis frazėmis išreikšdavo prasmingas mintis?
6 Aiškiomis, trumpomis frazėmis Jėzus išreikšdavo paprastas, tačiau itin reikšmingas mintis. Tad jau tuo metu, kai dar nebuvo spaudos, Jėzus neišdildomai „įspaudė“ savo pamokymus į klausytojų protus ir širdis. Štai keli pavyzdžiai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams... Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ „Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.“ „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui.“ „Palaimingiau duoti negu imti.“ * (Mato 6:24; 7:1, 20; 9:12; 26:52; Morkaus 12:17; Apaštalų darbų 20:35) Praėjo beveik 2000 metų nuo tada, kai Jėzus ištarė šiuos žodžius, tačiau ir šiandien juos nesunku prisiminti.
Klausimai
7. Kodėl Jėzus užduodavo klausimus?
7 Jėzus puikiai mokė užduodamas klausimus. Jis klausdavo net tada, kai esminę mintį pasakydamas tiesiai būtų sugaišęs mažiau laiko. Kodėl Jėzus mokė tokiu būdu? Kartais tiriamais klausimais jis atskleisdavo priešininkų motyvus ir taip priversdavo juos nutilti. (Mato 12:24-30; 21:23-27; 22:41-46) Tačiau Jėzaus klausimų tikslas dažniausiai būdavo perteikti tiesas, leisti klausytojams išsisakyti ir žadinti bei lavinti savo mokinių mąstymą. Apsvarstykime du pavyzdžius, kaip Jėzus pamokė apaštalą Petrą.
8, 9. Kaip užduodamas klausimus Jėzus padėjo Petrui padaryti teisingą išvadą dėl šventyklos mokesčio?
8 Prisiminkime atvejį, kai mokesčių rinkėjai paklausė Petrą, ar Jėzus moka šventyklos mokestį. * Petras, dažnai veikiantis impulsyviai, atsakė: „Taip!“ Vis dėlto netrukus Jėzus paskatino jį pamąstyti: „‘Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?’ Jis atsakė: ‘Iš svetimųjų.’ Jėzus jam tarė: ‘Taigi vaikai laisvi.’“ (Mato 17:24-27) Petras turėjo suprasti, ką Jėzus turi omenyje. Kodėl?
9 Jėzaus dienomis valdovų šeimos nariams mokesčių mokėti nereikėdavo. Taigi kaip dangiškojo Karaliaus, garbinamo šventykloje, viengimis Sūnus, Jėzus mokesčio mokėti neprivalėjo. Bet užuot pasakęs teisingą atsakymą, Jėzus ramiai veiksmingais klausimais padėjo Petrui prieiti prie reikiamos išvados ir galbūt suprasti, kaip svarbu prieš kalbant pagalvoti.
10, 11. Kaip Jėzus reagavo, kai Petras 33 m. e. m. Paschos naktį nukirto vienam vyrui ausį, ir kaip tai liudija, kad Jėzus vertino klausimus?
10 Antrasis pavyzdys: atsitikimas Paschos naktį 33 m. e. m. būriui žmonių atėjus suimti Jėzaus. Mokiniai Jėzų paklausė, ar jie turėtų gindami jį kautis. (Luko 22:49) Nelaukdamas atsakymo Petras kalaviju nukirto vienam vyrui ausį (galbūt ketino sužaloti ir dar smarkiau). Petras elgėsi prieš savo mokytojo valią, nes Jėzus buvo pasiruošęs pasiduoti. Kaip reagavo Jėzus? Būdamas kantrus, jis uždavė Petrui tris klausimus: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ (Jono 18:11; Mato 26:52-54)
11 Sustok akimirką ir pagalvok: Jėzus, apsuptas įtūžusių žmonių. Jis žino, kad artėja mirtis ir kad jo Tėvo vardo išteisinimas ir žmonijos išgelbėjimas gula ant jo pečių. Tačiau tą momentą jis išnaudoja klausimais įdiegti į Petro protą svarbias tiesas. Akivaizdu, Jėzus suprato klausimų vertę.
Vaizdingos hiperbolės
12, 13. a) Kas yra hiperbolė? b) Kaip hiperbole Jėzus pabrėžė, kad kritikuoti brolius už mažus trūkumus kvaila?
12 Tarnyboje Jėzus dažnai taikydavo kitą veiksmingą priemonę — hiperbolę. Tai tikslingas perdėjimas siekiant pabrėžti. Hiperbolėmis Jėzus klausytojų mintyse sukurdavo gyvus įsimintinus vaizdinius. Apsvarstykime kelias jų.
13 Kalno pamoksle perspėdamas neteisti kitų Jėzus pasakė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mato 7:1-3) Įsivaizduok: tas, kuris linkęs kritikuoti kitus, siūlosi ištraukti krislą iš brolio „akies“. Toks kritikas teigia, kad jo brolis nesuvokdamas dalykų esmės gali priimti netinkamus sprendimus. Bet paties kritiko gebėjimą spręsti apsunkina „rąstas“ — strypas, tinkantis stogui paremti. Koks nuostabus būdas pabrėžti, kaip neišmintinga kritikuoti brolius už mažas klaidas, nes patys turime didelių trūkumų!
14. Kodėl Jėzaus hiperbolė apie uodo iškošimą ir kupranugario prarijimą buvo ypač veiksminga?
14 Kitą sykį Jėzus pavadino fariziejus ‘aklais vadais, kurie iškošia uodą, o praryja kupranugarį’. (Mato 23:24) Ši hiperbolė ypač tiko. Kodėl? Todėl, kad tarp kupranugario, vieno iš didžiausių gyvūnų, žinomų Jėzaus klausytojams, ir mažyčio uodo buvo įspūdingas skirtumas. Paskaičiuota, kad vidutiniam kupranugariui atsverti reikėtų iki 70 milijonų uodų! Jėzus taip pat žinojo, kad fariziejai košia vyną per drobę. Šie taisyklių gynėjai taip darė bijodami praryti uodą ir tapti formaliai nešvarūs. Tačiau jie simboliškai prarydavo kupranugarį, irgi nešvarų gyvūną. (Kunigų 11:4, 21-24) Jėzaus mintis buvo aiški. Fariziejai skrupulingai laikėsi menkiausių Įstatymo reikalavimų, bet nepaisė svarbesnių dalykų — „teisingumo, gailestingumo ir ištikimybės“. (Mato 23:23) Jėzus puikiai parodė, kas jie iš tikrųjų yra!
15. Ko svarbaus Jėzus pamokė kai kuriomis hiperbolėmis?
15 Tarnyboje Jėzus hiperboles vartodavo dažnai. Štai keletas pavyzdžių. „Tikėjimas kaip [mažas] garstyčios grūdelis“ gali perkelti kalną: čia Jėzus puikiai pabrėžė, kad net mažas tikėjimas gali daug padaryti. (Mato 17:20) Didžiulis kupranugaris, mėginantis prasisprausti pro adatos skylutę: tai vaizdžiai iliustruoja sunkumus turtuolio, kuris labiausiai už viską vertindamas materialinę gerovę bando tarnauti Dievui. (Mato 19:24) Jėzaus taikytos gyvos stiliaus priemonės ir gebėjimas keliais žodžiais pasiekti didžiausią poveikį mus iš tiesų žavi!
Nesugriaunama logika
16. Kaip Jėzus visada naudojosi savo protiniais gabumais?
16 Turėdamas tobulą protą Jėzus sugebėdavo logiškai argumentuoti. Vis dėlto šiuo gebėjimu jis niekada nepiktnaudžiavo. Savo aštriu protu jis naudojosi, tik kad paliudytų tiesą. Kartais svaria logika Jėzus sugriaudavo melagingus religinių priešininkų kaltinimus. Logiškai argumentuodamas jis dažnai pamokydavo savo mokinius svarbių dalykų. Apsvarstykime, kaip meistriškai Jėzus taikė savo loginius sugebėjimus.
17, 18. Kokia tvirta logika Jėzus sugriovė melagingą fariziejų kaltinimą?
17 Štai kartą Jėzus išgydė demono apsėstą aklą ir kurčią vyrą. Išgirdę apie tai fariziejai sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo [Šėtono] galia.“ Įsidėmėk: fariziejai pripažino, kad demonams išvaryti reikėjo antžmogiškos galios. Bet, kad žmonės netikėtų Jėzumi, jie tą galią priskyrė Šėtonui. Parodydamas, jog jų argumentai nėra logiški, Jėzus atsakė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys. Tad jeigu šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tuomet galėtų išsilaikyti jo karalystė?“ (Mato 12:22-26) Jėzaus žodžiai reiškė: „Jeigu aš, kaip jūs sakote, būčiau Šėtono agentas, ardantis Šėtono darbus, vadinasi, Šėtonas veiktų savo nenaudai ir greitai žlugtų.“ Tvirta logika, ar ne?
18 Jėzus aiškino toliau. Jis žinojo, kad demonus išvarinėja ir kai kurie fariziejai. Taigi jis uždavė paprastą, bet triuškinantį klausimą: „Jeigu jau aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai?!“ (Mato 12:27) Jėzaus argumentas buvo toks: „Jeigu aš tikrai išvarau demonus Šėtono galia, tai jūsų mokiniai irgi veikia ta pačia galia.“ Ką galėjo fariziejai į tai atsakyti? Jie niekada nebūtų pripažinę, kad jų sekėjai veikia Šėtono palaikomi. Savo nesugriaunama logika Jėzus pavertė jų kaltinimus niekais.
19, 20. a) Kokiam geram tikslui Jėzus vartojo logiškus argumentus? b) Kaip pasitelkdamas frazę „juo labiau“ Jėzus pamokė savo mokinius melstis?
19 Savo logika Jėzus ne vien nutildydavo priešininkus. Logiškai, įtikinamai argumentuodamas jis mokė naudingų, ugdančių tiesų apie Jehovą. Kad jo klausytojai dar geriau įsitikintų žinoma tiesa, Jėzus ne sykį vartojo frazę „juo labiau“. Apsvarstykime keletą pavyzdžių.
20 Atsiliepdamas į mokinių prašymą pamokyti melstis, Jėzus papasakojo pavyzdį apie vyrą, kurio „atkaklumas“ (Brb) galiausiai privertė suirzusį draugą patenkinti jo prašymą. Jėzus taip pat nurodė, kad tėvai savo vaikams noriai ‘duoda gerų dovanų’ (Jr). Paskui pasakė: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Luko 11:1-13, kursyvas mūsų) Jėzus savo mintį čia grindė ne panašybe, o priešybe. Jei nepatenkintas draugas galiausiai sutinka įvykdyti kaimyno prašymą ir jei netobuli tėvai rūpinasi savo vaikų poreikiais, juo labiau mūsų mylintis dangiškasis Tėvas duos šventosios dvasios savo ištikimiems tarnams, to nuolankiai meldžiantiems!
21, 22. a) Kaip Jėzus argumentavo duodamas patarimą nebūti per daug susirūpinusiems fiziniais poreikiais? b) Prie kokios išvados prieiname aptarę keletą Jėzaus mokymo metodų?
21 Panašiai Jėzus argumentavo ir patardamas nebūti per daug susirūpinusiems fiziniais poreikiais. Jis pasakė: „Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia... Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!“ (Luko 12:24, 27, 28, kursyvas mūsų) Taigi, jeigu Jehova rūpinasi paukščiais ir gėlėmis, kaip dar labiau jis pasirūpins savo tarnais! Toks švelnus, bet veiksmingas argumentavimas tikrai palietė Jėzaus klausytojų širdis.
22 Aptarę keletą Jėzaus mokymo metodų, nesunkiai suprasime, kodėl anie sargybiniai, nesiryžę suimti jo, nė kiek neperdėjo sakydami: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ Bet Jėzus, ko gera, daugiausia žinomas savo pavyzdžiais. Kodėl jis naudojo šį metodą? Kodėl jo pavyzdžiai buvo tokie veiksmingi? Tai aptarsime kitame straipsnyje.
[Išnašos]
^ pstr. 1 Sargybiniai tikriausiai buvo sinedriono atstovai, pavaldūs aukštiesiems kunigams.
^ pstr. 3 Žiūrėk 2002 m. rugpjūčio 15 d. Sargybos bokšto straipsnius „Aš jums daviau pavyzdį“ ir „Teseka manimi“.
^ pstr. 6 Pastaroji frazė randama Apaštalų darbų 20:35. Ją pasakė tik apaštalas Paulius, nors šių žodžių prasmė aiškiai išreikšta Evangelijose. Paulius šį teiginį galbūt išgirdo (iš kokio nors Jėzaus mokinio ar iš paties prikelto Jėzaus) ar gavo Dievo apreiškimu. (Apaštalų darbų 22:6-15; 1 Korintiečiams 15:6, 8)
^ pstr. 8 Žydai turėjo mokėti dviejų drachmų (maždaug dviejų dienų uždarbio) metinį šventyklos mokestį. Šie pinigai buvo skirti šventyklai išlaikyti, apeigoms atlikti ir kasdienėms aukoms už tautą atnašauti.
Ar prisimeni?
• Kokie pavyzdžiai rodo, kad Jėzus mokė paprastai ir aiškiai?
• Kodėl mokydamas Jėzus užduodavo klausimus?
• Kas yra hiperbolė ir kaip Jėzus taikė ją mokydamas?
• Kaip logiškai argumentuodamas Jėzus mokė savo sekėjus ugdančių tiesų apie Jehovą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 9 puslapyje]
Jėzus kalbėjo paprastai, kad žmonės suprastų
[Iliustracija 10 puslapyje]
Fariziejai ‘iškošdavo uodą, bet prarydavo kupranugarį’